Baltų Atlantida

Veliuonos atsiradimas
1283 metais lietuvių kare su kryžiuočiais prasidėjo nuolatinių kovų etapas. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis savo „Prūsijos žemės kronikoje“ įrašė garsiuosius žodžius:
„1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Daugiau apie "Deivei Veliuonai" paminklą skaitykite:  http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=28364089

Pagrindinės kovos vyko palei Nemuno žemupį, kurio pilių sistema dar nebuvo pritaikyta tokioms kovoms. 1290 m. kryžiuočiai puolė Kolainių pilį (dabar – Jurbarkas). Pilies vadas Surminas atkakliai priešinosi. „Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo,“ – rašo Petras Dusburgietis. Pilis buvo apginta, bet, vos kryžiuočiai pasitraukė, Surminas paliko pilį. Kolainių pilis buvo per silpna gintis nuo tokių puolimų.
1291 m. balandžio 22 d. Surminas pastatė naują pilį Junigedos valsčiuje. Iš pradžių naujoji pilis vadinta Junigeda, o nuo 1315 m. ji žinoma ir Veliuonos vardu, kuris ilgainiui įsigalėjo.
Veliuonos pilis tapo stipriausia pilimi Nemuno žemupyje. Jai teko atlaikyti pagrindinius kryžiuočių smūgius. Prie šios pilies sprendėsi Lietuvos valstybės likimas.
Lietuvių karas prieš kryžiuočius
Kryžiaus karai Pabaltijyje prasidėjo 1197 metų kryžiaus žygiu į Livoniją. Jau šio žygio metu vokiečių vadovaujama ekspansija Padauguvyje susidūrė su Lietuvos kariuomenės remiamu pasipriešinimu .Visą XIII amžių vyko kariniai susidūrimai tarp lietuvių ir vokiečių, o jų rezultatai nieko gero nežadėjo vokiečių riteriams. Šiaulių (1236), Durbės (1260), Karusės (1270) ir Aizkrauklės (1279) mūšiuose jie patyrė itin skaudžius pralaimėjimus. Tai padėjo galingam Vokiečių ordinui nuo 1237 m. sutelkti visą Pabaltijo nukariavimą savo rankose, bet kartu vertė jį atidėlioti platesnę karinę kampaniją prieš Lietuvą. Tačiau 1283 m. Pabaltijo nukariavimas buvo baigtas, liko tik Lietuva, tarsi pleištas įsiterpusi tarp Vokiečių ordino valdų Livonijoje ir Prūsijoje.
Tai buvo ilgiausias karas Europos istorijoje. Vokiečių ordino talkininkų būriuose Lietuvą aplankė visos Vakarų Europos šalių riteriai. Patys Vokiečių ordino riteriai buvo nuolat papildomi naujai užverbuotais nariais, o verbavimui Vokiečių ordinas turėjo tankų savo valdų tinklą Vokietijoje. Atrodė, kad Vokiečių ordino resursai neišsemiami. Tačiau Lietuva rado savo resursų šaltinį – susiskaldžiusios Rusios žemes, kurias buvo palyginti nesunku nukariauti ir rinkti čia karius kovai su kryžiuočiais. Taigi pasirodė, kad priešininkų jėgos yra apylygės, ir tai reiškė, kad kova bus ilga ir sunki.

Nors karas buvo vykdomas pagonių krikštijimo pretekstu, jo neužbaigė net Lenkijos karaliumi tapusio Lietuvos valdovo Jogailos 1387 m. įvykdytas Lietuvos krikštas. Net lemiama Lenkijos ir Lietuvos pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. dar galutinai nepalaužė kryžiuočių įkarščio ir planų Lietuvos sąskaita sujungti savo valdas. Tačiau, suvokęs, kad po didžiojo pralaimėjimo nebeturi jėgų priešintis, 1422 m. Vokiečių ordinas buvo priverstas sudaryti taiką su Lietuva bei Lenkija. 225 metus (1197–1422 m.) trukęs karas baigėsi. Iš jų 86 metai tenka pradiniam kovų etapui (1197–1283 m.), 128 metai – nuolatinio karo etapui (1283–1411 m.) ir 11 metų – baigiamosioms kovoms tarp Torunės ir Melno taikos sutarčių (1411–1422 m.).
 
Dviejų ideologijų susidūrimas

Kryžiaus karų epocha Vakarų Europoje buvo kraštutinės netolerancijos laikotarpis. XII a. šv. Bernardas Klervietis skelbė: „Pagonio mirtimi krikščionis didžiuojasi, nes ja Kristus pašlovinamas“. Jis teologiškai pagrindė galimybę ir netgi būtinybę kurti vienuolių riterių ordinus – juos turėjo sudaryti „dvasininkai“, kurių pareiga – žudyti. Tokios ideologijos įkvėpti Vakarų Europos kilmingieji plūdo į pagalbą Lietuvą niokojančiam Vokiečių ordinui.
Lietuvos jėga slypėjo priešingoje ideologijoje. Kovų su Vokiečių ordinu metu Lietuva sukūrė savo imperiją tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Tai darydami Lietuvos valdovai tik ribotu mastu galėjo remtis karine jėga. Ne mažiau svarbi buvo diplomatija ir pagarba savo pavaldinių papročiams bei tradicijoms. Rusios kunigaikštysčių valdyti siunčiami Lietuvos kunigaikščiai priimdavo stačiatikių krikštą, o Lietuvos valdovas Gediminas (1316–1341) rašė: „[leidžiu], kad krikščionys garbintų savo Dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname Dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną Dievą“. Jis ir jo palikuonys visada pabrėžė, kad lietuviai kovoja ne prieš krikščionis, o gina savo tėvynę. Tačiau, kad tai įrodytų, jie turėjo laimėti karą.