Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
Jūsų dėmesiui pateikiame nuostabiausias keliones į dar mažai kam atrastą Sarmatijos pasaulį.Europos Sarmatija Antikos ir Renesanso geografinėje tradicijoje buvo vadinamas Vidurio Rytų Europos regionas, kurio istorijoje baltai ir Lietuva suvaidino svarbų, kartais net lemiamą, vaidmenį.
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Visi žino – Kalėdų senį atveža elniai. Bet retas kuris susimąsto kodėl būtent elniai? Kokią žinią mums neša elnio vežančio dovanas dalinantį Kalėdų senelį vaizdinys? Kalėdų proga kviečiu prisiminti senąsias mūsų ir mūsų kaimynų tradicijas ir pasigilinti į šio vaizdinio ištakas.
Kosminio Elnio vaizdinys lietuvių tautosakoje gerai žinomas iš Kalėdų giesmės Atbėga elnias devyniaragis. Joje apdainuojamas atbėgantis nepaprastas devyniaragis elnias, kurio raguose dega ugnis, kala kalviai nukalantys auksinę taurę, aukso žiedą, auksinį puodelį arba perlo vainiką. Manoma, kad šie apvalūs iš tauraus metalo nukalti dirbiniai vaizduoja – Saulę.
Atbėgo elnis, devyniaragis, Oi kalėda, devyniaragis. Vai ir atbėgo, vandenin žiūri, Vandenin žiūri, ragelius skaito. Ant mano galvelės devyni rageliai, Devyni rageliai, dešimta šakelė. Ant tos šakelės kalveliai kala, Kalveliai kala, sliesorėliai lieja. Oi jūs, kalveliai, mano broleliai, Jūs man nuliekit aukselio kupką, Aš palaistysiu žalią rūtelę.
Archeologiniai duomenys rodo, kad elnio kultas senojoje Europoje buvo labai plačiai paplitęs. Anglijoje aptikti, 8000-7500 m. pr. m.e. laikmečiui priskiriami, ragai su kaukolės dalimi paruošti taip, kad juos galima būtų užsidėti ant galvos. Manoma, kad tokie galvos papuošalai buvo naudojami apeiginiams šokiams. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų. Naujųjų metų proga tokie šokiai ir šiais laikais šokami Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur. Raginių kulto lazdų, priskiriamų 3000 m. pr. m.e., su meistriškai išskaptuotomis briedės galvomis rasta Šventojoje prie Baltijos jūros, bei 5000 m. pr. m.e. laikotarpio Gaban urve Šiaurės Italijoje.
Jau senojo akmens amžiaus olose aptinkami elne arba elniu persirengusių žmonių atvaizdai. U.Bekeris (Becker) „Simbolių žodyne“ apie Elnią rašo:
Elnias dėl didelių, kasmet ataugančių ragų dažnai lyginamas su gyvybės medžiu, dėl to daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasios augimą), mirimą ir kūrimąsi. Pagal germanų tikėjimus, elnias saugojo mirusiuosius, keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas Saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės. Budizmo kultūrose (auksinis) elnias, kaip ir gazelė, laikomas išminties bei askezės simboliu. Kinijoje saulėtasis elnio aspektas turi kartais neigiamą prasmę – čia elnias simbolizuoja liesumą bei sausrą. Elnias ir elnė antikoje buvo laikomi šventaisiais Artemidės gyvūnais; elnio grumtynės su kitais gyvūnais simbolizuoja šviesos ir tamsos kovą. Antikos pasaulis ir keltai laikė elnią sielų vedliu. Antikoje jis yra gyvačių priešas bei naikintojas. Šis požiūris sutinkamas ir viduramžių krikščionybės mene. Čia jis, beje, remiasi paralelėmis tarp elnio ir Kristaus (kuris gyvatei, t. y. velniui sutraiškė galvą); šventųjų Eustachijaus ir Huberto legendose pasakojama apie elnią, nešantį tarp ragų nukryžiuotąjį, kartais elnio ragai lyginami su Kristumi, nes jie galį siekti dangų. Krikščioniškame mene elnias neretai siejamas su gyvybės vandeniu. Retkarčiais jis yra melancholijos simbolis, nes mėgsta vienumą. Jo elgesys rujos metu labai pasikeičia, todėl jis, be kita ko, simbolizuoja vyrišką seksualinę aistrą.
IX a. airių eilėraštyje elnias skelbia apie trumpėjantį Saulės kelią ir artėjančią žiemą:
Žinią jums aš turiu:
riaumojo elnias,
žiema jau sninga,
o vasara išėjo.
Vėtros šaltos,
saulė prie žemės –
trumpas jos kelias.
jūra šiaušias bangom.
Rausta papartis,
Sunykus jo gražuma.
Laukinių žąsų
Girdis pažįstamas klyksmas.
Šaltis sustingdė jau
sparnus linksmųjų paukščių.
Metas žvarbus.
Tą nešu žinią.
Vengrų kalėdinėse giesmėse stebuklingas elnias tiesiogiai siejamas su žiemos dangumi. Rusų tyrinėtojai T.Gamkrelidze bei V.Ivanovas yra išsakę nuomonę, kad mitinis Elnias kadai sietas būtent su žvaigždėtu dangumi. Etnologas V.Tumėnas taip pat linkęs manyti, kad devyniaragio kalėdinio Elnio raguose kalama taurė yra – žvaigždyne gimstanti Saulė. Panašios nuomonės laikosi ir N.Laurinkienė: Juk apie Kalėdas, baigiantis seniesiems metams, kai tamsa trukdavo didžiąją paros dalį, turėjo būti aktualu laukti Saulės ir jos šviesos. Tą Saulę, matyt, atnešdavo elnias su ugnele ant vieno iš devynių ragų arba su kalviais ją kalančiais. Panašiai manė ir P.Dundulienė: Elnias per Kalėdas greičiausiai buvo garbinamas kaip žiemos nugalėtojas, drauge su Saule atgimstančio pavasario simbolis.
Bulgarų ir rusų liaudies dainose dangiškasis Elnias yra tiesiogiai siejamas su ekliptika ir dangaus šviesuliais ja keliaujančiais:
Pavertė elniu jį dievas
su skaisčia saule ant kaktos,
su mėnuliu ant krūtinės,
su gausiom žvaigždėm per kūną.
(Bulgarų daina)
Oi buvau aš prie Dunojaus ant krantelio…
gėrė elnias vandenį, o pats įsismarkavo…
oi, ant dešinės šlaunies jaunas šviesus mėnulis,
oi, ant kairiosios šlaunies skaisti saulutė,
oi, iš priešu elnio žara rytinė
oi, po elnio tankios žvaigždės.
(Rusų daina)
Žinia, kad apdainuojamojo Elnio fone pasirodo Mėnulis ir Saulė, tiesiogiai nurodo į tai, jog Elnias yra šių šviesulių kelyje, t.y. Zodiako juostoje. Dar daugiau, paskutinėje dainoje Elnias vaizduojamas stovintis prieš ryto žarą, o tai jau galima laikyti nuoroda į Elnio žvaigždžių padėtį danguje prieš Saulės tekėjimą.
Tautosakininkei A.Ragevičienei 1984 metais Varėnos rajone pasisekė užrašyti labai įdomią sakmės nuotrupą apie iš dangaus nukritusį baltą elnią su gražiu vainiku. Mama vaikams sakydavo: ..vaikai, sako, laukit, žiūrėkit per langus – atbėgs elnias. …jis bus labai gražus… baltas baltas.. su labai gražiu vainiku… ir pėdukės elnio bus baltos, ir uodegytės galas baltas, tai jau, sako, skirkit… Atseit sako, kai jis krito iš dangaus, tai jam debesys nuplovė uodegą ir kanopas padažė. Ir kai elnias išeina iš miško, tai tada ir būna Kalėdos.
Jei sekdami etnologų mintimis pabandytumėme šio mitinio elnio paieškoti danguje tarp žvaigždžių, tai turėtumėm ieškoti tokio žvaigždyno kurio iki žiemos Saulėgrįžos danguje nebuvo matyt ir kuris pasirodo būtent per Kalėdas. Šias sąlygas atitinka – Skorpiono žvaigždynas. Šis žvaigždynas per Kalėdas išsilaisvina iš Saulės spindulių ir ryškiausios jo žvaigždės spėja pasirodyti virš pietryčių horizonto dar prieš prašvintant. Tokį pirmą žvaigždyno pasirodymą išnyrant iš už Saulės spindulių astronomai vadina heliakine teka (tai yra „saulinė teka“, mat graikiškai heliakós – „saulinis“).
Po rudens lygiadienio pradėjus sparčiai ilgėti naktims, kosminis Elnias dingdavo vakaro Saulės spinduliuose (heliakinė žvaigždyno laida), skelbdamas žiemą ir panirdamas į už horizonto esantį pasaulį. Po ilgiausios metų nakties jis vėl pasirodo ryto žarose, maždaug po pustrečio mėnesio nematomumo. Ši kosminė žvaigždyno padėtis palanki jam priskirti, į požeminį pasaulį parnešti Saulės keliaujančio, herojaus įvaizdžiui. Elnio kaip Saulės grąžintojo vaizdinio realumą sustiprina lietuviškame kalėdinės devyniaragio Elnio dainos motyve pasirodantys kalviai. Savaime peršasi prielaida apie kažkada galėjusį gyvuoti ritualą, kuomet žynys (jis ir kalvis), užsidėjęs elnio ragus, leidžiasi į mistinę-ritualinę kelionę vaduoti pagrobtos Saulės. Juk pagal baltiški mūsų mitai tiek Saulės atsiradimą, tiek jos išvadavimą iš tamsos ir mirties jėgų gniaužtų sieja su mitiniu Kalviu ir milžiniško didumo kūju.
Dieviškas kalvis vardu Teliavelis minimas XIII a. Ipatijaus metraštyje bei Malalos kronikos intarpe 1261 metais, kuriame rašoma, kad lietuviai, jotvingiai, prūsai ir kai kurios kitos tautos tikėjo, kad kalvis Teliavelis nukalė Saulę ir įmetė ją į dangų, kad šviestų žemei. Praėjus 709 metams nuo šios žinios, 1970 m. Pakruojo rajone buvo užrašyta sakmė apie kronikose paminėtą Kalvį, nukalusį Saulę ir ją užmetusį į dangų:
Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu - naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti Saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.
Kitas istorinių šaltinių paliudytas lietuviškas mitas pasakoja, kad:
Kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi, esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą.
Šie abu istorinių šaltinių paliudyti mitai rodo, kad elnio, Saulės, kalančių kalvių ir žvaigždėto dangaus vaizdinių jungtis nėra atsitiktinė. Elnio, atnešančio arba sugrąžinančio Saulę, vaizdinys siejasi su įvairioms Europos tautoms žinomo Kalėdų senelio – Švento Mikalojaus, Santa Klauso ar kitaip vadinamo Kalėdų globėjo, atvažiuojančio elniais, vaizdiniu. Jei elnius čia atitiktų Skorpiono žvaigždynas, tai Santą Klausą turėtų atitikti pati Saulė. Raudonus rūbus dėvintis ir dovanas dalijantis herojus, tokiu atveju, būtų ne kas nors kitas, o sugrįžtanti Saulė. Lietuvių dainose tiesiogiai išsitariama, kad atriedanti Saulė dalina dovanas:
Kas tar teka per dvarelį
Saulala riduolėlā, saulalā!
Kų tar neša takėdama?
Saulala riduolėlā, saulalā!
Neša rytų takėdama
Saulala riduolėlā, saulalā!
Kų tar neša tekėdama?
Ataneša davanėlių.
Kam paduosi davanėlas?
Kų patiksiu pirmam ryti.
Pasitikau šešurėlį,
Atadaviau davanėlas,
Dekavoja davanėlas.
Ir lietuviškų kalėdinių dainų veikėja Kalėda, atvažiuojanti ratais ir dalinantis dovanas Kalėdų senis, regis yra ne kas kitas, o pati Saulė. Saulės vadinimas Kalėda folklore, gali būti pagrįstas garsine sąsaja su kalimo veiksmu: Kal-ėda – kal-ti – kal-vis. Kadangi lietuvių ir latvių mitologijoje Saulę nukala dangiškas kalvis, tai sekant poetinių sąskambių logika, Kalėda būtų būtent naujai nukalta Kalėdinė Saulė.
Be Santa Klauso, dar ir kitas krikščioniškas šventasis yra siejamas su nepaprastu Elniu. Tai šventas Hubertas. Jis taip pat siejamas su: lapkričio 3 d.; medžiokle; Kalėdomis – ir laikomas metalo apdirbėjų (!) globėju. Legenda pasakoja, kad Kalėdų vakarą Hubertas išėjo medžioti ir pamatė elnią milžiniškais dešimties šakų ragais. Jis norėjo sviesti ietį, tačiau suklupo ir pargriuvo. Staiga elnias sušvito ir Hubertas pamatė švytintį auksinį kryžių tarp jo ragų.
T.A.Bernštam, tyrinėjusi rusų jaunimo žaidimų “jaščer” ir “olenj” semantiką ir, remdamasi plačia įvairių tautų Elnio vaizdinio analize, daro išvada, kad žaidybinį Elnio vaizdinį galima suvokti kaip pavasario idėją, plačiąją prasme, įkūnijantį simbolį – Saulės skleidžiamos šilumos padidėjimą, augalijos, gyvūnijos ir žmonių pasaulio prabudimą. V.V.Ivanovas ir V.N.Toporovas taip pat linkę laikyti Elnią zoomorfiniu pavasario ir vyriškojo prado simboliu. Lietuviškos mitologijos tyrinėtoja N.Laurinkienė Elnio vaizdinį sieja su pasaulio atgimimu. Elnias, kaip pasaulio atsinaujinimo simbolis, žinomas evenkams, gruzinams ir kai kurioms kitoms tautoms.
Taigi, spalio pradžioje Elnias (ir Skorpiono žvaigždynas) dingsta vakaro žarose ir daugiau nepasirodo danguje iki gruodžio pabaigos – žiemos Saulėgrįžos šventės, kuomet jis vėl trumpam pasirodo ryto žarų šviesoje virš pietryčių horizonto. Nuo to laiko prasideda vis ilgiau trunkantis jo rytinis matomumas. Pagaliau, apie gegužės vidurį žvaigždynas pirmą kartą pasirodo virš rytų horizonto iškart po saulėlydžio. Vasaros saulėgrįžos vakarais sutemus, Elnias jau pasirodo iškilęs aukščiausiai virš pietų horizonto – kulminuoja.
Kad ši žvaigždyno padėtis, nepaisant šviesaus Rasos šventės dangaus nelikdavo nepastebėta, galima spręsti iš tokios lietuviškos minklės: Kas rasą neša ant savo ragų? (Elnias). Kad ši minklė neatsitiktinai elnią sieja su rasa, galima spręsti ir iš skandinaviškosios „Edos“, kurioje apdainuojamas pasaulio medžio Igdrasilio viršūnėje vaizduojamas elnias:
Taip išaukštintas Helgi tarp konungų, kaip uosis išdidusis erškėtyne, arba elnias, rasa aptaškytas, jis tarp žvėrių aukščiausias, ragai jo spindi palei pat dangų!
Elnio sąsajų su vasaros bei žiemos Saulėgrįžomis atrandame ir rumunų kalėdinėse giesmėse, kur elnias nori pasiversti Šv. Jonu, tačiau atsisako šio sumanymo ir pasirodo žvėrimi, kuris keliauja žeme ir dangumi. Kad Saulę po tamsių žiemos naktų į tundrą raguose atneša elnias, laikė ir nencai, saamiai, evenkai, ngansanai. Evenkai tebepasakoja apie baltą stebuklingą elnią, su žyrančiomis kibirkštimis ir šiaurės pašvaistę primenančiu švytėjimu tarp ragų. Pasak vienos evenkų sakmės, ir Paukščių takas atsirado iš dviejų elnių lėkimo sukeltų sniego sūkurių. O Skorpiono žvaigždynas, kaip tik yra išsidėstęs Paukščių tako gale, neaukštai palei horizontą. Ngansanai, nencai bei encai Saulei paskirdavo elnius, išpjaudami jiems kailyje tam tikrą Saulės ženklą. Pašvęstų elnių nebuvo galima naudoti kinkinyje, jie tapdavo Saulės-motinos nuosavybe. Dangiškas Elnias minimas ir indų epe „Mahabharatoje“. Jį vaizduoja žvaigždynas, vadinamas Mrgaśiras „Elnio galva“. O įdomiausia žinia yra ta, kad ant XVI a. datuojamo apeiginio pagoniško kaušo, XX a. viduryje aptikto vienos Gardino bažnyčios rūsyje, atvaizduotame originaliame 12-os Zodiako ženklų rate-kalendoriuje, būtent Skorpiono ženklo vietoje vaizduojami du atbėgantys elniai su dviem spinduliuojančiom saulėmis…
Kalėdos daugelyje senųjų pasaulio tikėjimų yra nenugalimos Saulės sugrįžimo diena. Saulė iki šiol mums yra ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, bet ir mūsų gyvybės, mūsų sąmonės šviesos, mūsų dvasios ir viso pasaulio simbolis. Pa-Saulis mums ir yra ta erdvė, kurią iš tamsos chaoso iššviečia, sušildo, apskrieja ir apibrėžia Saulė.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Mūsų dienas pasiekę senieji Kūčių – Kalėdų papročiai atspindi savitą mūsų tautos pasaulėžiūrą ir religiją. Tradiciniame kalendoriuje Saulės sugrįžimas – ne viena diena, tai - šventinis laikotarpis, seniau, ko gero, trukdavęs apie keletą savaičių.
Šis laikas dabar atitinka dviejų savaičių laikotarpį, vadinamą “tarpušvenčiais”, “tarpukalėdžiais” arba “šventvakariais”, nusitęsiantį nuo Kūčių iki Trijų karalių dienos (sausio 6-osios). Būtent tiek laiko žiemą Saulės laidos ir tekėjimo kryptys beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti darbus, susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir laikinumą, apie būtį šiapus ir anapus. Tuo metu kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kai visa kosminė erdvė susitraukia į mažą šviesos ratą, besisukantį apie namų židinį, ir žmogaus siela iš erdvių rugių laukų, žalių lankų ir ūksmingų giraičių susitelkia į namų vidų – į mūsų širdis, į prisiminimus, į mūsų akistatą su savo vidumi, sąžine, praeitimi ir viltimi.
Tuomet mūsų sielas užvaldo gražiausi prisiminimai, tuomet laikas kalbėti su pačiu savimi, su savo vaikais ir anūkais apie praeitį, apie mirusiuosius, apie tai, ko sulauksime kitais metais, apie tai, kas mūsų laukia anapusybėje. Tamsa apgaubia mažą šviesos kibirkštį, šviesos sėklą, kuriai lemta pražysti gražiausiu šviesos rožės žiedu – sugrįžtančios Saulės lanku. Pati tamsiausia ir ilgiausia metų naktis tampa nusileidimo į mūsų sielos gelmes simboliu, tuomet gauname progą pasisemti galių iš pačių giliausių savo sielos erčių, tuomet sielos vandenų sveikata gali virsti svaigiausios išminties vynu.
Kūčių - Kalėdų naktį mūsų būtį persmelkia nematomos mirusiųjų vėlės. Tuomet, susidūrę akis į akį su amžinaisiais svečiais ir, kaip pridera, juos pasitikdami, tampame pajėgūs keisti savo gyvenimą, užsitikrinti gerbūvį ateičiai.
Kūčios ir Kalėdos yra tartum didysis Metų Vidurnaktis - trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Viskas tuomet sureikšminta taip, kad nė akimirkos nebūtų pamirštas šio laiko sakralumas ir veiksmingumas mūsų sieloms ir mūsų ateičiai. Kad neužgautum aplink susitelkusių protėvių vėlių, būdavo draudžiama dirbti įvairiausius darbus, nesusijusius su pasiruošimu šventėms.
Tikima, kad protėvių vėlės yra ypač linkusios prisilaikyti įvairių augalų stiebuose, vilnose, plaukuose... Todėl neverpdavo, nebraukdavo linų, nekuldavo, nesijodavo, nemaldavo, nekapodavo malkų, neplėšydavo plunksnų, netgi plaukų nešukuodavo... Nesilaikantys draudimų rizikavo sulaukti nepasisekimų ūkyje, gyvulių pasiligojimo arba patys netekti sveikatos.
Kūčių naktį nematomos protėvių vėlės kviečiamos šventinės vakarienės prie valgiais nukrauto Kūčių stalo. Juk nuo seno esame papratę pasitikdami svečius juos vaišinti. Svečio pagerbimas – tai bendros vaišės. Kūčios – tai šeimos vaišės kartu su svečiais iš anapus – su protėvių vėlėmis. Šienas ant Kūčių stalo - tai vėlių būstas. Ir senovės indai "Laidotuvių himne" kartu su vėlėmis kviesdavo savo mirusiųjų dievą Jamą sėstis ant aukojimo vietoje pabarstytų žolių, kur buvo aukojamas maistas: Su Angirasais protėviais iš vieno /Ant šių žolių, o Jame atsisėski (Rigveda X, 14,4).
Kūčių-Kalėdų nakties šienas nepaprastas. Tikima, kad pernakvojęs po Kūčių stalu ant pakreikto šieno tampi sveikesnis, įgyji aiškiaregio savybių ir galėsi matyti neregimus dalykus. Po Kūčių vakarienės, iš po staltiesės ištraukęs šio nepaprasto šieno stiebelį gali išsiburti savo laimę ir dalią, spėti gyvenimo trukmę…
Mūsų Kūčių - Kalėdų papročių senoviškumą įrodo jų panašumas į kitų tautų žiemos saulėgrįžos papročius. Rodos, nieko bendro su mūsų tradicijomis negalintys turėti kinai švenčia panašiai kaip mes. Jie taip pat renkasi tik šeimos rate, nieko nesikviesdami. Ant namo sienų ir langų pakabina kanapių stiebelius, simbolizuojančius kopėčias, kuriomis dvasios Naujųjų metų naktį nusileidžia pas žmones. Melsdamiesi savo dievams po atviru dangumi įrengia apeiginį Visatos sandarą vaizduojantį "Dangaus ir Žemės stalą". Viena iš svarbių aukų dievams tuomet yra raudonosios pupos - apsaugančios žmones nuo piktųjų jėgų. Iš jų dievams verda košę. Aukojamus valgius valgo patys, tuo pačiu tarsi susijungdami su dvasiomis bendrose apeiginėse vaišėse. Kai kur pupų košę dar mėto ant žemės… vėlėms. O juk mūsų Kūčiose taip pat svarbi reikšmė teikiama virtiems žirniams ir pupoms, jie taip pat buvo beriami į namo kertes – aukojami vėlėms, kartais dar vadinamoms kočėmis. Kinai, praėjus 7 dienoms po Naujų Metų, dievams aukoja saldžiame vandenyje virtus gumuliukus iš ryžių miltų... Argi tai neprimena mūsų kūčiukų su saldžiu miešimu?
Pasiruošimas Kalėdoms, Kūčių vakaras – tai kiekvieno akistata su sielos gelmėmis, tai Pasaulį prikeliančios, sukuriančios ir įsukančios šviesos laukimas, tai atsiskaitymas su savimi ir artimaisiais, savo tautos protėvių, senelių akivaizdoje. Ramus ir laimingas žmogus, nenuskriaudęs gyvulio, nepagailėjęs duonos elgetai, visus metus dorai dirbęs, puoselėjęs Darną ir nuolat jautęs, kad šioje Žemėje gyvena amžinai išėjusiųjų dėka.
Šį vienintelį vakarą, šalčio ir tamsos neįveiktoje tvirtovėje, prie šeimos židinio, prie Kūčių stalo su mumis mūsų šeima ir mūsų gentis. Su mumis mūsų giminės kočės - vėlės. Stalo kampuose, namo kertėse, šiene, eglutės spygliuose, susirinkusiųjų plaukuose jos ilgisi mūsų. Prisiminkime jas, padėkime joms. Kūčios – mūsų vienybės šventė. Pasisemkime galių iš savo giminės ir tautos vėlių, naujajam gyvenimo ratui. Te veržliau ir aidžiau plazda mūsų vėliavos, te naujiems darbams ir žygdarbiams atkunta mūsų sielos.
Naujai paskelbtos 65-68 serijos istorinių filmų rubrikoje "Filmai". Taip pat atnaujintos laidos TV saugykloje. 68 serija 1534-35m. karas su Lietuva.
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik prie svajonių į ją žiūrėdamas. Žmogui…patinka lietus tik tada kai jis skaistus, bet jis mieliau pasirenka kariauti prieš jį. Saulė ir dangus, žvaigždė ir lietus, jie visi… kai atsirado žmogus, atsirado kitos taisyklės
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Senovės lietuvių astronomija Mūsų tautinės kultūros šaknys siekia tolimą praeitį. Per daugelį metų sėslūs žemdirbiai baltai labai susigyveno su tėviškės gamta, sukaupė žinių apie dangaus skliauto šviesulių judėjimo dėsningumus bei jų ryši su gamta. Pagal dangų senovėje žmonės orientavosi laike ir erdvėje. Taip pat iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie jiems labai svarbius dalykus – derlių ir orą, žmonių likimą bei sveikatą. Lietuviai turėjo savus lietuviškus archaiškus žvaigždžių pavadinimus, sukūrė įvairiausių pasakojimų, dainų ir net maldų. Lietuvių tautosakoje gausu pasakų ir dainų, kurių pagrindiniai herojai Saulė, Mėnulis bei kiti dangaus kūnai. Per visą žmonijos egzistavimo istoriją – nuo žilos senovės iki šių dienų žmones kankina klausimas iš kur ir kaip atsirado Visata. Senovėje žmonės kūrė mitus apie Visatos atsiradimą, o šiais laikais viskas yra grindžiama moksliniais tyrimais ir įrodymais. Šiame darbe apžvelgiama astronomijos įtaka senovės lietuvių pasaulėvaizdžio formavimuisi.
SAULĖ Anksčiausiai pradėtas garbinti dangaus kūnas – Saulė, kurios gyvybines jėgas žemei, augmenijai bei gyvūnijai žmonės pastebėjo dar paleolito laikais. Jau tada ji buvo vaizduojama mene, šokami šokiai, simbolizuojantys Saulę, tikima, kad ji duosianti žmonėms gero. Buvo manoma, kad Saulė gelbsti nuo ligų, ligoniai Saulei leidžiantis buvo žadinami, kad Saulė besileisdama nenusineštų ir jo ir gyvybės. Saulė ypač buvo gerbiama svarbiausių darbymečių laiku. Rugiapjūtės metu žmonės dainuodavo dainas ir sutartines garbinančias Saulę, tikėdamiesi gero derliaus ir gero oro jam nuimti. Tam tikrose bendruomenėse, pradedant pjauti rugius, vyriausias bendruomenės žmogus atlikdavo rugiapjūtės pradėtuves – supjovęs keletą pėdų, jis atsisukdavo į Saulę ir kelis kartus žemai nusilenkdavo. Saulė buvo glaudžiai susieta su dievu. Proindoeuropiečių kalboje ,,deivos” reiškė ,,dieną”, ,,deia”-šviesti, žibėti, šie žodžiai glaudžiai susiję su lietuvių žodžiu ,,dievas”, taigi žodis dievas, šviesa buvo tapatinamas su Saule. Kadangi Saulė buvo sulyginama su dievu tai ji buvo pradėta vaizduoti dangaus šeimininke. Žmonės įsivaizduodavo ją ryte pasikėlusia, sėdusia į vežimą ir važiuojančią per dangų . Vežimą žmonės vaizduodavo žibantį auksinį, varinį ar geležinį, o jį tempė balti žirgai dvyniai. Dažnai šie žirgai buvo naudojami kaip namų puošybos elementas, dedami ant stogo kraigo.
<Žirgai dvyniai ant stogo kraigo>
Stebint Saulės užtemimus, buvo sakoma, kad Saulė labai pavargo kovodama su Didžiąja gyvate ar slibinu, kuris norėjęs ją praryti. Plačiai yra žinomas tikėjimas, kad žalčiai ir gyvatės siurbia Saulę, tada ji pradeda silpniau šviesti, niaukiasi dangus, pradeda lyti. Pagal senovinius tikėjimus žiemą Saulė silpniau šviečia dėl Didžiosios gyvatės piktos veiklos, todėl Saulės garbei skirtose apeigose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų labai svarbūs tokie personažai kaip gyvatės ir slibinai. Ritualuose buvo deginamos gyvatės ar jos simbolis, tikintis, kad Saulė pradės šviesti kaip ankščiau. Mūsų protėviai Saulės atvaizdą vaizduodavo ant gintaro, medžio, akmens, keramikos dirbinių, metalo dirbinių. Atsiradus žemdirbystei Saulė vis dažniau būdavo vaizduojama moters veidu, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus – skalbianti, audžianti ir pan. Saulės simboliai buvo naudojami papuošalam, kuriuos nešiodavo moterys, dažnai jie būdavo iš gintaro ar metalo.
Mėnulis
Pirmiausia žmonės atkreipė dėmesį į besikeičiančias Mėnulio fazes. Nuo jų priklauso, kada brinksta pumpurai, skleidžiasi žiedai, dygsta grybai ir pan. Žmonės žiūrėdami į Mėnulį pajuto laiko tėkmę, išmoko jį skaičiuoti, todėl sudievino Mėnulį, manydami, kad jis yra kas mėnesi mirštantis ir po trijų dienų prisikeliantis laiko ir nakties dievaitis.
Žmonės manė, kad Mėnulis turi įtakos augmenijai – augalai greičiau auga naktį, kai danguje Mėnulis. Geriausias laikas būdavo Mėnulio didėjimas ir pilnėjimas, jam didėjant auga javai, vaikai, gyvuliai ir pan. Žemdirbiai stengdavosi sėti javus, sodinti daržoves per Mėnulio priešpilnį, nes manė, kad kaip padidės Mėnulis, taip augs pasėliai ir sodiniai. Kai kurie žemdirbiai sėją stengdavosi pradėti ir baigti per pilnatį anksti rytą. Per delčią būdavo sėjami rugiai, kviečiai, žirniai, tada buvo manoma, kad jų nepuls kirmėlės. Mėnulio jaunatis ir pilnatis buvo laikoma geriausiu laiku. Šios dvi fazės buvo siejamos su atsijauninimu, sveikata. Jaunas Mėnulis laikomas jaunystės, o pilnatis – grožio ir gerovės simboliu. Įsižiūrėję į jauną ar pilną Mėnulį, žmonės matydavo įvairius atvaizdus, kurie aiškinami skirtingai. Vieni sako, kad mėnulis yra našlaitės atvaizdas, kiti – kad nubausta už savo tuštybę mergina arba mergina su naščiais, kuri keikusi Mėnulį, kad jis tamsiai šviečia, dar kiti sako, kad mergina, negalėdama apsiginti nuo velnio, pradėjo šaukti: ,,Mėnuli, tėveli, apgink mane nuo neprietelių!”, ir Mėnulis ją paėmė. Iš mėnulio išvaizdos buvo buriama apie orą, pavyzdžiui, balti ratai apie mėnulį pranašavo šalčius. Buvo manoma, kad verpti geriausia pradėti per pilnatį, tada darbas puikiai seksis, siūlai netrukinės ir nesisuks. Žvejai tinklus megzdavo prieš pilnatį, manydami, kad žuvų bus pilnas tinklas. Užgimusi jauną Mėnulį žmonės sveikindavo giesmėmis, rateliais, vyrai nusiimdavo kepures, kalbėdavo įvairias maldeles, pavyzdžiui:
,,Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis! Tau ant dangaus su žvaigždėmis, man ant žemės su žmonėmis. Tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe. Tau pilnatis, tau sveikata.” Arba: ,,Jaunas mėnuo Kunigaikšti! Tau pilnų ratų, o man sveikatų Tau sudiltie, tau gyventie.”
Panašių maldelių buvo labai įvairių. Apie Mėnulio užtemimus sukurta daug tikėjimų, kuriuose sakoma, kad užtemimo metu jį pagrobianti kažkokia antgamtinė būtybė.
Žvaigždės ir žvaigždynai Žmonės labai mylėjo žvaigždes, joms meldėsi, apie jas dainavo dainas, įpynė į pasakas. Iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie derlių ir orą, tokių burtų yra labai daug ir įvairių. Daugiausia žmonės stebėjo žvaigždes žiemą, kada ilgos naktys. Naktį atsikėlęs iš miego šeimininkas ar jo žmona žiūrėdavo į žvaigždes: jei dangus tamsiai mėlynas, o jo skliautas atrodo aukštas, žvaigždės mirga silpnu žalsvu atspalviu, Mėnulis baltas, švarus, ties horizontu kiek suplotas, reiškias bus giedra, šalta. Jei žvaigždės labai mirga, bus dargana. Jei smulkios žvaigždutės nematomos, o matomos tik ryškios, bus lietaus. Uodeguotų žvaigždžių (kometų) pasirodymas žadėjo nelaimę, badą, gaisrą ar pan. Ilgainiui atsirado tikėjimas, kad kiekvienam žmogui gimus įsižiebia nauja žvaigždė, o mirus nukrenta. Mirdamas žmogus meldėsi žvaigždėm: ,,Dėkoju toms jau žvaigždelėms, kurios dieną, naktį žibėjo ir spindėjo ir ant kurių grožybes aš žiūrėjau, savo akimis veizėjau. Jau daugiau jų nebematysiu jų. Iš žilos senovės lietuviams buvo žinomas ,,Paukščių takas”. Žmonės tikėjo, kad išskrendantiems žiemai paukščiams kelionėje nereikia maisto – jie ,,Paukščių take”, kitaip dar vadinamame ,,Pieno žvaigždėmis”, susiranda kuo pasistiprinti. Pagal ,,Paukščių tako” padėtį žmonės nustatydavo metų laiką, pagal jo išvaizdą spėdavo orą. Pavyzdžiui, jei ,,Paukščių tako” žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra ( žiemą – šaltis), neryškus jų žibėjimas sako apie artėjančią darganą. Taip pat gerai buvo žinomas ir ,,Grįžulo ratų” žvaigždynas. Buvo sakoma, kad žvaigždynas Didieji Grįžulo Ratai tai buvę Saulės ratai,o Mažieji Grįžulo Ratai - Saulės dukters. Joms bevažiojant, žirgai pasibaidė , ratai užkliuvo vieni už kitų, apsivertė ir pasiliko stovėti, o Saulė su dukra išriedėjo ir nuvažiavo. Dar vienas plačiai žinomas žvaigždynas – Sietyno žvaigždynas. Pagal jo padėti žmonės nustatydavo nakties laiką. Žiemos vakarais, Sietynui tekant rytuose, eidavo gulti, o leidžiantis vakaruose, - keldavosi. Iš seno žmonės pastebėjo, kad Sietynas žiemą eina tuo pačiu keliu kaip vasarą Saulė. Jauno Mėnulio pasirodymas ties Sietynu skelbė žmonėms artėjantį pavasarį. Žemiau Sietyno spindi keturios žvaigždės, vadinamos Šienpjoviais, ir trys įkypai, vadinamos Grėbėjomis arba Mergelėmis. Šienpjoviai danguje pasirodydavo rudenį ir žibėdavo per visą žiemą. Pagal jų padėti žmonės spręsdavo apie ilgėjimą, jos tempus. Iš Šienpjovių padėties žmonės nustatydavo nakties laiką: tuomet jie teka prieš sutemas, o leidžiasi prieš aušrą. Plačiai žinoma Šiaurės žvaigždė. Kadangi ji nuolat toje pačioje vietoje yra vadinama dangaus vinimi.pagal ją orientuodavosi žvejai ir jūrininkai. Yra dar daugybė įdomių žvaigždžių ir žvaigždynu, įdomiu jų pavadinimų. Iš šių žvaigždžių mūsų protėviai galėdavo pasakyti daugybę įdomių dalykų.
Kalendorius Kalendorius – tai ilgu laiko tarpu skaičiavimo sistema, pagrįsta matomu dangaus kūnų periodišku judėjimu. Visi kalendoriai sudaromi stebint dangaus šviesulių – Saulės, Mėnulio ir Žemės judėjimą. Lietuvoje naudotas kalendoriaus galėjo būti toks: metų pradžia tapatinama su kanopinių žvėrių ruja, po kurios jie meta ragus. Elniai rujoja rugsėjo pabaigoje, nuo to ir kilo vienas jo vardų – rujos mėnuo. Nuo tada skaičiuojamos Mėnulio jaunatys arba pilnatys. Po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – pirmieji pavasario požymiai, po šešių – pats vasarvidis, o devinta mėnesį šakotaragiai susilaukia palikuonių. Žemdirbiai sakydavo, jeigu pavyksta suderinti sėją ir kitus darbus su Mėnulio poveikiu, rezultatai būna patys geriausi. Tačiau bėgant laikui, plintant žemdirbystei , įsigali Saulės kalendorius. Metiniu Saulės judėjimo ciklu paremta kalendorinė sistema savaime diktuoja keturių pagrindinių metų laikų ir keturių kertinių Saulės kalendorinių švenčių poreikį. Šios kertinės kalendoriaus datos - pavasario saulėgrįža (06 21 – 22), žiemos saulėgrįža (12 21 – 22), pavasario lygiadienis (03 20 – 21), rudens lygiadienis ( 09 22 – 23). Šių datų nustatymas ir apeiginis žymėjimas buvo labai svarbus žmonėms. Zodiako ženklai Žmonėms gyvenusiems Lietuvos teritorijoje iš seno buvo pažįstami 12 Zodiako ženklų. Senovėje Zodiako ženklai buvo sutapatinami su tam tikrais žvaigždynais. Kiekvienam ženklui buvo skiriama antgamtinė – mitinė prasmė. Kurios nors planetos buvimas tam tikrame ženkle, žmonių manymu, turėjo įtakos tam tikriems įvykiams Žemėje. Pasak rašytinių šaltinių, pagoniškoji Vilniaus šventykla turėjo 12 laiptų su aukurais. Kiekvienas laiptas buvo skirtas atskiram Zodiako ženklui. Kurią dieną Saulė įžengdavo į tam tikrą laiptą, skirtą Zodiako ženklui, tą mėnesio dieną ant to laipto buvo deginamas aukuras ir aukojamos aukos.
Mitai Žmogus, būdamas dar žemiausioje kultūros stadijoje, jau kėlė klausimą, iš kur ir kaip atsirado visata. Tada ir pradėjo kurtis įvairūs mitai, tai rodo įvairūs archeologiniai, rašytiniai, etnografiniai ir kitokie šaltiniai. Iš mitinės tautosakos matoma, kad mūsų protėviai Saulę laikė Mėnulio žmona ir seserimi, o žvaigždes dukterimis ( kartais Saulės ir Mėnulio dukterimi buvo laikoma ir Žemė ). Mituose Saulė kaip žmona rūpinasi savo vyro Mėnulio darbais, eina jo kelti. Joninių dainoje sakoma:
Ein Saulelė aplinkui dangų Ei Kupoliau, Kupolėli, Aplinkui dangų Mėnulio kelti… Kelkis, Mėnuli, kelkis šviesusis Jau aš šviesi seniai kėliausi, Jau nušviečiau visą svietą, Seną, jauną, mažą, didį…
Tai, kad Saulė ir Mėnulis retai danguje būna kartu, aiškinama jų susipykimu dėl to, jog Mėnulis pamilęs Aušrinę. Perkūnas labai supyko ir perdalijo jį kardu, priekaištaudamas, kad atsiskyręs nuo Saulės, pamilėjas Aušrinę, vienas naktį vaikštinėjęs. Kai Aušrinė svodbą kėlusi, Perkūnas pro vartus įjojęs, ąžuolą žalią parmušęs, ąžuolo kraujas varvėdamas apšlakstė Saulės dukrytės drabužius ir vainikėlį. Saulė siunčianti savo dukrą skalbti drabužių prie ežero, kur teka devynios upės, džiovinti, kur devynios rožės, dėvėti, kur spindi devynios saulės. Kitoje mitinėje giesmėje užtekėjusi motina Saulė eina aplink dangų, skaičiuodama savo dukreles žvaigždes: Saulužė užteka Dalėlu, lėlu, Aplinkui dangužį, Dalėlu. Apeiki, Sauluže, Aplinkui oružį, Paskaityk, Sauluže, Ar visos žvaigždutės. Jau skaitau, neskaitau, Jau vienos ir nėra. Kur anksti užtekėjo. Kur anksti užtekėjo, Ir vėlai nusileido.
Taigi Saulė neranda gražuolės Aušrinės, kuri susitinka su Mėnuliu. Sakoma, kad Saulė sugavo Mėnulį myluojantį Aušrinę ir už tai jį sudaužė. Tada Mėnulis neužteka, vakarai tampa niūrus ir tamsus. Kodėl Mėnulio nėra danguje, seno mito versija aiškina taip: herojus nori sužinoti, kodėl Mėnuo tris naktis ir tris dienas nebuvo patekėjęs. Ieškodamas žinių, po trijų parų prieina girioje trobelę, kurioje gyvena sena Laumė, turinti didelę galią dangaus ir žemės dievybėms. Kai herojus parašo, ji pašaukia Mėnulį ir paklausia, kodėl jis tris paras neužtekėjęs. Mėnulis pasako, kad vienoje karalystėje gimė tokia graži mergelė, kokia dar niekada pasaulyje nebuvo gimusi, į kurią jis įsižiūrėjęs ir neužtekėjęs. Tai vis tie patys Mėnulio ryšiai su Aušrine. Yra dar daugybė įvairių ir įdomių mitų ir pasakojimų, iš kurių buvo pateiktas tik vienas.
Simboliai naudojami mene, architektūroje ir kitur Kartu su mitais formavosi dangaus kūnų ir reiškinių vaizdavimas simboliais. Dažnai pasaulis buvo vaizduojamas kaip plačiašakis medis, kurio viršūnė remia dangų, o šaknys siekia Žemės gelmes. Pasaulio medis vaizdavo pasaulį kaip nedalomą visumą, vienijančią tris sferas – dangiškąją, žemiškąją ir požeminę. Astronomijoje simboliai susiformavo ir yra naudojami jau nuo seniausių laikų. Jais senovės žmonėms buvo lengviausiai ir paprasčiausiai pažymėti tam tikrus įvykius, , apibūdinti tam tikrus reiškinius, išreikšti kokią nors jiem kilusią idėją ar asociacijas. Iki mūsų dienų išliko tokie senovėje naudoti simboliai: Saulė Mėnulis Žvaigždė Šviesa Ugnis Dangus Žemė Laikas Lietus Vėjas
Įvairūs astronominiai simboliai buvo naudojami namų, kryžių, moteriškų rankdarbių, papuošalų, margučių ir kitų daiktų puošybai. Dar senesniais laikais, kai žmonės dar nebuvo tokie išsivystę, jie raižydavo įvairiausius atvaizdus ant akmenų.
Išvados Pateikti negausūs faktiniai duomenys rodo, kad lietuviai iš seno domėjosi dangumi. Pagal dangaus kūnų judėjimą buvo sudaryti pirmieji kalendoriai. Dangaus kūnų simboliai buvo naudojami mene, architektūroje, namų ūkyje. Žvaigždės žmonėms padėjo orientuotis naktį, joms buvo sukurta maldų manant, kad jos saugo žmogų visą jo gyvenimą. Stebint dangaus kūnus žmonės sukūrė zodiako ženklus kurie jų nuomone turėjo įtakos Žemėje. Saulė visoje žmonijos istorijoje laikoma šviesos ir šilumos simboliu. Dangaus stebėjimas įtakojo: 1) Senovės lietuvių tautosakos personažų atsiradimą. 2) Kalendorinių švenčių papročius. 3) Susiejo švenčių kilmę su gamta ir žemės darbais. 4) Suskirstė metus į dvylika tarpsnių, kurių kiekvieną simbolizavo zodiako ženklas. Šiam kiekvienam ženklui priskiriamos savybės įtakojo žmogaus charakterį ir likimą.
Visgi įdomu kaip žmonės įsivaizdavo pasaulį, kaip jie pritaikė, sukauptas žinias apie dangaus kūnus, savo buityje ir darbuose. Įdomu ką jie galvojo apie juos supantį pasaulį, tada kai dar nebuvo jokių mokslinių tyrimų, ką jie manė apie dabar jau mum savaime suprantamus ir visai nebestebinančius dalykus.
Pirmiausia žmonės atkreipė dėmesį į besikeičiančias Mėnulio fazes. Nuo jų priklauso, kada brinksta pumpurai, skleidžiasi žiedai, dygsta grybai ir pan. Žmonės žiūrėdami į Mėnulį pajuto laiko tėkmę, išmoko jį skaičiuoti, todėl sudievino Mėnulį, manydami, kad jis yra kas mėnesi mirštantis ir po trijų dienų prisikeliantis laiko ir nakties dievaitis.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Žmonės manė, kad Mėnulis turi įtakos augmenijai – augalai greičiau auga naktį, kai danguje Mėnulis. Geriausias laikas būdavo Mėnulio didėjimas ir pilnėjimas, jam didėjant auga javai, vaikai, gyvuliai ir pan. Žemdirbiai stengdavosi sėti javus, sodinti daržoves per Mėnulio priešpilnį, nes manė, kad kaip padidės Mėnulis, taip augs pasėliai ir sodiniai. Kai kurie žemdirbiai sėją stengdavosi pradėti ir baigti per pilnatį anksti rytą. Per delčią būdavo sėjami rugiai, kviečiai, žirniai, tada buvo manoma, kad jų nepuls kirmėlės. Mėnulio jaunatis ir pilnatis buvo laikoma geriausiu laiku. Šios dvi fazės buvo siejamos su atsijauninimu, sveikata. Jaunas Mėnulis laikomas jaunystės, o pilnatis – grožio ir gerovės simboliu. Įsižiūrėję į jauną ar pilną Mėnulį, žmonės matydavo įvairius atvaizdus, kurie aiškinami skirtingai. Vieni sako, kad mėnulis yra našlaitės atvaizdas, kiti – kad nubausta už savo tuštybę mergina arba mergina su naščiais, kuri keikusi Mėnulį, kad jis tamsiai šviečia, dar kiti sako, kad mergina, negalėdama apsiginti nuo velnio, pradėjo šaukti: ,,Mėnuli, tėveli, apgink mane nuo neprietelių!”, ir Mėnulis ją paėmė. Iš mėnulio išvaizdos buvo buriama apie orą, pavyzdžiui, balti ratai apie mėnulį pranašavo šalčius. Buvo manoma, kad verpti geriausia pradėti per pilnatį, tada darbas puikiai seksis, siūlai netrukinės ir nesisuks. Žvejai tinklus megzdavo prieš pilnatį, manydami, kad žuvų bus pilnas tinklas. Užgimusi jauną Mėnulį žmonės sveikindavo giesmėmis, rateliais, vyrai nusiimdavo kepures, kalbėdavo įvairias maldeles, pavyzdžiui:
,,Tegul bus pagarbintas jaunas Mėnesėlis! Tau ant dangaus su žvaigždėmis, man ant žemės su žmonėmis. Tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe. Tau pilnatis, tau sveikata.” Arba: ,,Jaunas mėnuo Kunigaikšti! Tau pilnų ratų, o man sveikatų Tau sudiltie, tau gyventie.”
Panašių maldelių buvo labai įvairių. Apie Mėnulio užtemimus sukurta daug tikėjimų, kuriuose sakoma, kad užtemimo metu jį pagrobianti kažkokia antgamtinė būtybė.
Žvaigždės ir žvaigždynai Žmonės labai mylėjo žvaigždes, joms meldėsi, apie jas dainavo dainas, įpynė į pasakas. Iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie derlių ir orą, tokių burtų yra labai daug ir įvairių. Daugiausia žmonės stebėjo žvaigždes žiemą, kada ilgos naktys. Naktį atsikėlęs iš miego šeimininkas ar jo žmona žiūrėdavo į žvaigždes: jei dangus tamsiai mėlynas, o jo skliautas atrodo aukštas, žvaigždės mirga silpnu žalsvu atspalviu, Mėnulis baltas, švarus, ties horizontu kiek suplotas, reiškias bus giedra, šalta. Jei žvaigždės labai mirga, bus dargana. Jei smulkios žvaigždutės nematomos, o matomos tik ryškios, bus lietaus. Uodeguotų žvaigždžių (kometų) pasirodymas žadėjo nelaimę, badą, gaisrą ar pan. Ilgainiui atsirado tikėjimas, kad kiekvienam žmogui gimus įsižiebia nauja žvaigždė, o mirus nukrenta. Mirdamas žmogus meldėsi žvaigždėm: ,,Dėkoju toms jau žvaigždelėms, kurios dieną, naktį žibėjo ir spindėjo ir ant kurių grožybes aš žiūrėjau, savo akimis veizėjau. Jau daugiau jų nebematysiu jų. Iš žilos senovės lietuviams buvo žinomas ,,Paukščių takas”. Žmonės tikėjo, kad išskrendantiems žiemai paukščiams kelionėje nereikia maisto – jie ,,Paukščių take”, kitaip dar vadinamame ,,Pieno žvaigždėmis”, susiranda kuo pasistiprinti. Pagal ,,Paukščių tako” padėtį žmonės nustatydavo metų laiką, pagal jo išvaizdą spėdavo orą. Pavyzdžiui, jei ,,Paukščių tako” žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra ( žiemą – šaltis), neryškus jų žibėjimas sako apie artėjančią darganą. Taip pat gerai buvo žinomas ir ,,Grįžulo ratų” žvaigždynas. Buvo sakoma, kad žvaigždynas Didieji Grįžulo Ratai tai buvę Saulės ratai,o Mažieji Grįžulo Ratai - Saulės dukters. Joms bevažiojant, žirgai pasibaidė , ratai užkliuvo vieni už kitų, apsivertė ir pasiliko stovėti, o Saulė su dukra išriedėjo ir nuvažiavo. Dar vienas plačiai žinomas žvaigždynas – Sietyno žvaigždynas. Pagal jo padėti žmonės nustatydavo nakties laiką. Žiemos vakarais, Sietynui tekant rytuose, eidavo gulti, o leidžiantis vakaruose, - keldavosi. Iš seno žmonės pastebėjo, kad Sietynas žiemą eina tuo pačiu keliu kaip vasarą Saulė. Jauno Mėnulio pasirodymas ties Sietynu skelbė žmonėms artėjantį pavasarį. Žemiau Sietyno spindi keturios žvaigždės, vadinamos Šienpjoviais, ir trys įkypai, vadinamos Grėbėjomis arba Mergelėmis. Šienpjoviai danguje pasirodydavo rudenį ir žibėdavo per visą žiemą. Pagal jų padėti žmonės spręsdavo apie ilgėjimą, jos tempus. Iš Šienpjovių padėties žmonės nustatydavo nakties laiką: tuomet jie teka prieš sutemas, o leidžiasi prieš aušrą. Plačiai žinoma Šiaurės žvaigždė. Kadangi ji nuolat toje pačioje vietoje yra vadinama dangaus vinimi.pagal ją orientuodavosi žvejai ir jūrininkai. Yra dar daugybė įdomių žvaigždžių ir žvaigždynu, įdomiu jų pavadinimų. Iš šių žvaigždžių mūsų protėviai galėdavo pasakyti daugybę įdomių dalykų.
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik prie svajonių į ją žiūrėdamas. Žmogui…patinka lietus tik tada kai jis skaistus, bet jis mieliau pasirenka kariauti prieš jį. Saulė ir dangus, žvaigždė ir lietus, jie visi… kai atsirado žmogus, atsirado kitos taisyklės
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Mūsų tautinės kultūros šaknys siekia tolimą praeitį. Per daugelį metų sėslūs žemdirbiai baltai labai susigyveno su tėviškės gamta, sukaupė žinių apie dangaus skliauto šviesulių judėjimo dėsningumus bei jų ryši su gamta. Pagal dangų senovėje žmonės orientavosi laike ir erdvėje. Taip pat iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie jiems labai svarbius dalykus – derlių ir orą, žmonių likimą bei sveikatą. Lietuviai turėjo savus lietuviškus archaiškus žvaigždžių pavadinimus, sukūrė įvairiausių pasakojimų, dainų ir net maldų. Lietuvių tautosakoje gausu pasakų ir dainų, kurių pagrindiniai herojai Saulė, Mėnulis bei kiti dangaus kūnai. Per visą žmonijos egzistavimo istoriją – nuo žilos senovės iki šių dienų žmones kankina klausimas iš kur ir kaip atsirado Visata. Senovėje žmonės kūrė mitus apie Visatos atsiradimą, o šiais laikais viskas yra grindžiama moksliniais tyrimais ir įrodymais. Šiame darbe apžvelgiama astronomijos įtaka senovės lietuvių pasaulėvaizdžio formavimuisi.
Anksčiausiai pradėtas garbinti dangaus kūnas – Saulė, kurios gyvybines jėgas žemei, augmenijai bei gyvūnijai žmonės pastebėjo dar paleolito laikais. Jau tada ji buvo vaizduojama mene, šokami šokiai, simbolizuojantys Saulę, tikima, kad ji duosianti žmonėms gero. Buvo manoma, kad Saulė gelbsti nuo ligų, ligoniai Saulei leidžiantis buvo žadinami, kad Saulė besileisdama nenusineštų ir jo ir gyvybės. Saulė ypač buvo gerbiama svarbiausių darbymečių laiku. Rugiapjūtės metu žmonės dainuodavo dainas ir sutartines garbinančias Saulę, tikėdamiesi gero derliaus ir gero oro jam nuimti. Tam tikrose bendruomenėse, pradedant pjauti rugius, vyriausias bendruomenės žmogus atlikdavo rugiapjūtės pradėtuves – supjovęs keletą pėdų, jis atsisukdavo į Saulę ir kelis kartus žemai nusilenkdavo. Saulė buvo glaudžiai susieta su dievu. Proindoeuropiečių kalboje ,,deivos” reiškė ,,dieną”, ,,deia”-šviesti, žibėti, šie žodžiai glaudžiai susiję su lietuvių žodžiu ,,dievas”, taigi žodis dievas, šviesa buvo tapatinamas su Saule. Kadangi Saulė buvo sulyginama su dievu tai ji buvo pradėta vaizduoti dangaus šeimininke. Žmonės įsivaizduodavo ją ryte pasikėlusia, sėdusia į vežimą ir važiuojančią per dangų . Vežimą žmonės vaizduodavo žibantį auksinį, varinį ar geležinį, o jį tempė balti žirgai dvyniai. Dažnai šie žirgai buvo naudojami kaip namų puošybos elementas, dedami ant stogo kraigo.
Stebint Saulės užtemimus, buvo sakoma, kad Saulė labai pavargo kovodama su Didžiąja gyvate ar slibinu, kuris norėjęs ją praryti. Plačiai yra žinomas tikėjimas, kad žalčiai ir gyvatės siurbia Saulę, tada ji pradeda silpniau šviesti, niaukiasi dangus, pradeda lyti. Pagal senovinius tikėjimus žiemą Saulė silpniau šviečia dėl Didžiosios gyvatės piktos veiklos, todėl Saulės garbei skirtose apeigose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų labai svarbūs tokie personažai kaip gyvatės ir slibinai. Ritualuose buvo deginamos gyvatės ar jos simbolis, tikintis, kad Saulė pradės šviesti kaip ankščiau. Mūsų protėviai Saulės atvaizdą vaizduodavo ant gintaro, medžio, akmens, keramikos dirbinių, metalo dirbinių. Atsiradus žemdirbystei Saulė vis dažniau būdavo vaizduojama moters veidu, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus – skalbianti, audžianti ir pan. Saulės simboliai buvo naudojami papuošalam, kuriuos nešiodavo moterys, dažnai jie būdavo iš gintaro ar metalo.
Rietavo savivaldybė
