Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
Jūsų dėmesiui pateikiame nuostabiausias keliones į dar mažai kam atrastą Sarmatijos pasaulį.Europos Sarmatija Antikos ir Renesanso geografinėje tradicijoje buvo vadinamas Vidurio Rytų Europos regionas, kurio istorijoje baltai ir Lietuva suvaidino svarbų, kartais net lemiamą, vaidmenį.
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Veliuonos atsiradimas 1283 metais lietuvių kare su kryžiuočiais prasidėjo nuolatinių kovų etapas. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis savo „Prūsijos žemės kronikoje“ įrašė garsiuosius žodžius: „1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Pagrindinės kovos vyko palei Nemuno žemupį, kurio pilių sistema dar nebuvo pritaikyta tokioms kovoms. 1290 m. kryžiuočiai puolė Kolainių pilį (dabar – Jurbarkas). Pilies vadas Surminas atkakliai priešinosi. „Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo,“ – rašo Petras Dusburgietis. Pilis buvo apginta, bet, vos kryžiuočiai pasitraukė, Surminas paliko pilį. Kolainių pilis buvo per silpna gintis nuo tokių puolimų. 1291 m. balandžio 22 d. Surminas pastatė naują pilį Junigedos valsčiuje. Iš pradžių naujoji pilis vadinta Junigeda, o nuo 1315 m. ji žinoma ir Veliuonos vardu, kuris ilgainiui įsigalėjo. Veliuonos pilis tapo stipriausia pilimi Nemuno žemupyje. Jai teko atlaikyti pagrindinius kryžiuočių smūgius. Prie šios pilies sprendėsi Lietuvos valstybės likimas. Lietuvių karas prieš kryžiuočius Kryžiaus karai Pabaltijyje prasidėjo 1197 metų kryžiaus žygiu į Livoniją. Jau šio žygio metu vokiečių vadovaujama ekspansija Padauguvyje susidūrė su Lietuvos kariuomenės remiamu pasipriešinimu .Visą XIII amžių vyko kariniai susidūrimai tarp lietuvių ir vokiečių, o jų rezultatai nieko gero nežadėjo vokiečių riteriams. Šiaulių (1236), Durbės (1260), Karusės (1270) ir Aizkrauklės (1279) mūšiuose jie patyrė itin skaudžius pralaimėjimus. Tai padėjo galingam Vokiečių ordinui nuo 1237 m. sutelkti visą Pabaltijo nukariavimą savo rankose, bet kartu vertė jį atidėlioti platesnę karinę kampaniją prieš Lietuvą. Tačiau 1283 m. Pabaltijo nukariavimas buvo baigtas, liko tik Lietuva, tarsi pleištas įsiterpusi tarp Vokiečių ordino valdų Livonijoje ir Prūsijoje. Tai buvo ilgiausias karas Europos istorijoje. Vokiečių ordino talkininkų būriuose Lietuvą aplankė visos Vakarų Europos šalių riteriai. Patys Vokiečių ordino riteriai buvo nuolat papildomi naujai užverbuotais nariais, o verbavimui Vokiečių ordinas turėjo tankų savo valdų tinklą Vokietijoje. Atrodė, kad Vokiečių ordino resursai neišsemiami. Tačiau Lietuva rado savo resursų šaltinį – susiskaldžiusios Rusios žemes, kurias buvo palyginti nesunku nukariauti ir rinkti čia karius kovai su kryžiuočiais. Taigi pasirodė, kad priešininkų jėgos yra apylygės, ir tai reiškė, kad kova bus ilga ir sunki.
Nors karas buvo vykdomas pagonių krikštijimo pretekstu, jo neužbaigė net Lenkijos karaliumi tapusio Lietuvos valdovo Jogailos 1387 m. įvykdytas Lietuvos krikštas. Net lemiama Lenkijos ir Lietuvos pergalė prieš Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. dar galutinai nepalaužė kryžiuočių įkarščio ir planų Lietuvos sąskaita sujungti savo valdas. Tačiau, suvokęs, kad po didžiojo pralaimėjimo nebeturi jėgų priešintis, 1422 m. Vokiečių ordinas buvo priverstas sudaryti taiką su Lietuva bei Lenkija. 225 metus (1197–1422 m.) trukęs karas baigėsi. Iš jų 86 metai tenka pradiniam kovų etapui (1197–1283 m.), 128 metai – nuolatinio karo etapui (1283–1411 m.) ir 11 metų – baigiamosioms kovoms tarp Torunės ir Melno taikos sutarčių (1411–1422 m.).
Dviejų ideologijų susidūrimas
Kryžiaus karų epocha Vakarų Europoje buvo kraštutinės netolerancijos laikotarpis. XII a. šv. Bernardas Klervietis skelbė: „Pagonio mirtimi krikščionis didžiuojasi, nes ja Kristus pašlovinamas“. Jis teologiškai pagrindė galimybę ir netgi būtinybę kurti vienuolių riterių ordinus – juos turėjo sudaryti „dvasininkai“, kurių pareiga – žudyti. Tokios ideologijos įkvėpti Vakarų Europos kilmingieji plūdo į pagalbą Lietuvą niokojančiam Vokiečių ordinui. Lietuvos jėga slypėjo priešingoje ideologijoje. Kovų su Vokiečių ordinu metu Lietuva sukūrė savo imperiją tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Tai darydami Lietuvos valdovai tik ribotu mastu galėjo remtis karine jėga. Ne mažiau svarbi buvo diplomatija ir pagarba savo pavaldinių papročiams bei tradicijoms. Rusios kunigaikštysčių valdyti siunčiami Lietuvos kunigaikščiai priimdavo stačiatikių krikštą, o Lietuvos valdovas Gediminas (1316–1341) rašė: „[leidžiu], kad krikščionys garbintų savo Dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname Dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną Dievą“. Jis ir jo palikuonys visada pabrėžė, kad lietuviai kovoja ne prieš krikščionis, o gina savo tėvynę. Tačiau, kad tai įrodytų, jie turėjo laimėti karą.
Veliuona kovų liepsnose
Nuolatiniams kryžiuočių puolimams Veliuona priešinosi 76 metus (1291– 1367). Pirmą puolimą pilies gynėjai atlaikė dar jos statybos metu. Kryžiuočiai vėl puolė Veliuonos pilį 1292 m. birželį ir liepą bei 1293 m. žiemą ir liepą (abu pastaruosius kartus buvo sudeginti pilies papiliai). Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (1295–1315), žinomi tik keturi Veliuonos puolimai. 1298 m. vėl buvo sudegintas Veliuonos papilys, o 1313 m. prie Veliuonos įvyko didelis laivų mūšis, kuriam vadovavo Veliuonos viršininkas Surminas. Kryžiuočiai buvo sumušti, bet žuvo Surmino brolis Skaldonis. 1315 m. rugsėjo 8 d. kryžiuočiai vėl sudegino Veliuonos papilį, o tų pačių metų spalio 12 d. antrą kartą sudegino jau atstatytą papilį, pagrobė daug gyvulių ir belaisvių.
Kovos dėl Veliuonos suintensyvėjo Gedimino (1316–1341) valdymo pradžioje. 1317, 1318 ir 1319 m. kryžiuočiai kasmet bandė paimti Veliuonos pilį, bet kiekvieną kartą jiems pavykdavo sudeginti tik jos papilį. 1320 m. lietuviai įveikė kryžiuočius Medininkų mūšyje, o 1322 m. Gediminas pradėjo derybas dėl krikšto su popiežiumi. Veliuona gavo atokvėpį, bet 1336 m. gegužę Vokiečių ordinas Nemuno saloje į rytus nuo Veliuonos pradėjo Marienburgą, o 1337 m., talkinamas Bavarijos kunigaikščio Henriko, netoli Veliuonos pastatė dvi pilaites, kurių priedangoje kitapus Nemuno pastatė stiprią Bajerburgo pilį. Ją buvo planuojama padaryti nukariautos Lietuvos sostine.
Pats Gediminas 1337 m. birželio 15 d. su stipria kariuomene puolė Bajerburgo pilį, bet po 22 apgulties dienų buvo priverstas atsitraukti. Bajerburgo apgulties metu žuvo nežinomas Trakų kunigaikštis. Naujuoju Trakų kunigaikščiu tapo Gedimino sūnus Kęstutis (1337–1382), kuriam teko pareiga koordinuoti karo su kryžiuočiais veiksmus lemiamų kovų laikotarpiu. Paminklas Gediminui ant Veliuonos piliakalnio Kovos dėl Bajerburgo tęsėsi. 1339 m. pradžioje kryžiuočiai vėl nesėkmingai puolė Veliuoną, bet jau 1344 m. buvo priversti patys sudeginti Bajerburgą ir perkelti jį toliau nuo Veliuonos. Tai buvo pirmoji Kęstučio pergalė. 1345 m. jis nušalino nuo valdžios neveiklų savo brolį – didįjį kunigaikštį Jaunutį (1341–1345), o į jo vietą pasodino kitą brolį Algirdą (1345– 1377), pats tapdamas antruoju žmogumi valstybėje. 1348 m. rugpjūtį kryžiuočiams pirmą kartą pavyko sudeginti Veliuonos pilį, bet jau kitais metais lietuviai ją atstatė. 1357 m. kryžiuočiai vėl nesėkmingai puolė Veliuoną, o 1360 m. jie tai darė net du kartus, bet pilies paimti neįstengė. 1363 m. balandį kryžiuočiai antrą kartą sudegino Veliuonos pilį ir nužudė pilies viršininką Goštautą, kuris pasidavė gelbėdamasis iš degančios pilies. Veliuona ir šį kartą buvo atstatyta, bet 1367 m. rugpjūčio 8 d. kryžiuočiai su didelėmis jėgomis vėl puolė Veliuoną, o jos gynėjai nusprendė patys sudeginti pilį ir pasitraukti. 1368 m. birželį kryžiuočiai Veliuonos papilio vietoje pastatė Marienburgo pilį. 1384 m. ją buvo sudeginęs Kęstučio sūnus Vytautas (būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis, 1392–1430), tačiau kryžiuočiai ją atstatė. Nemuno žemupį Lietuva prarado iki pat Žalgirio mūšio (1410). 1412 m. Vytautas atstatė Veliuonos pilį ir aprūpino ją 400 žmonių įgula, susidedančia iš įvairiausių tautų – lenkų, lietuvių, rusinų ir totorių. Atstatyta Veliuonos pilis tapo derybų su kryžiuočiais vieta – čia įvyko net 4 suvažiavimai (1416, 1418, 1420 ir 1423 m.). Paskutiniojo suvažiavimo metu Vokiečių ordino didysis magistras ratifikavo ilgą karą užbaigusią Melno taiką. Veliuonos misija buvo atlikta. Tolesnis Veliuonos – valsčiaus centro ir miestelio – gyvenimas sukosi nebe apie pilį, o apie 1421 m. pastatytą bažnyčią. Veliuonos gyventojai tapo krikščionimis, tarsi patvirtindami dar Gedimino popiežiui rašytus žodžius: „Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai“. Tomas Baranauskas
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
, www.istorija.net
Veliuona – Europos ir Pasaulio istorijos bei kultūros paveldas Po 123 metų carinės Rusijos okupacijos Lietuva 1918 metais tapo nepriklausoma valstybė. Tautos nacionalinio atgimimo žadintojai Prof. Povilas Matulionis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Stasys Šilingas ir kiti visuomenės veikėjai, valstybės vyrai, bažnyčios atstovai, susirinkę laikinojoje sostinėje, Kaune 1921 metų pavasarį, įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją, kurios pavadinimas kvietė į būrį Tautos šviesuolius ir patriotus kilniems Lietuvos kūrimo darbams. Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos žodžių „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemę, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ prasmė tuomet giliai suprasta ir perteikta Tautai. Su dideliu pasišventimu ir entuziazmu buvo atliekami krašto tvarkymo, želdynų ir parkų kūrimo, gamtos, kultūros paveldo apsaugos darbai, statomi paminklai. Iki 1940-ųjų buvo atstatomi visuomenės vertybiniai pamatai, bendruomeninio gyvenimo tradicijos, ugdoma tautinė savimonė ir patriotizmas, kurio nesugebėjo palaužti vėl net 50 metų užsitęsusi sovietinė okupacija. Veliuona – draugijos vadovybės ir valstybės vyrų buvo labai apgalvotai ir toliaregiškai pasirinkta kaip svarbiausia Senosios Lietuvos daugiau kaip 200 užsitęsusių laisvės kovų ir pergalių vieta su Kryžiuočių ordinu XIII–XV a. 1925 m. birželio 28 d. Veliuonoje, ant draugijai priskirtų piliakalnių įvyko I-asis Tautos suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 6000 žmonių. Už lietuvių aukas buvo pastatytas ir atidengtas paminklas LDK Gediminui Gedimino kapo piliakalnyje ir išlieti pamatai didžiajam jo paminklui Ramybės piliakalnyje, į kuriuos įmūryta kapsulė su 37 visuomeninių organizacijų vadovų ir valstybės atstovų parašais ant pergamento po tekstu – priesaika Tautai: ant kokių vertybinių pamatų turi stovėti Lietuva, kad nuo šiol Veliuona tampa šventa vieta, kur pasisemti dvasinės stiprybės į tradicinį Tautos suvažiavimą atvyktume kasmet liepos mėn
Pastaruoju laiku apskritai valdžiai jaučiu vis stiprėjančią panieką, bet Vilniaus valdžiai, vadinamajai savivaldybei – ypač, o kai kurių jos organų ar padalinių tiesiog nekenčiu, ligi skausmo, kruvinai. Galbūt todėl, kad esu vilnietis nuo gimimo, ir man, kaip vilniečiui, kaip vienai iš gyvų Vilniaus ląstelių, per visus keturis su viršum, gal jau beveik penkis gyvenimo Vilniuje dešimtmečius niekada taip neskaudėjo kaip dabar.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Nauja laida !
Pradėsiu dar nelabai senu konkrečiu įvykiu, palietusiu mane itin asmeniškai.
Prieš mano langus žaliavo keturi gražūs, sveiki vidutinio amžiaus medžiai: kaštonas, liepa ir dvi tuopos, arba topoliai (šis pavadinimas ne rusų kilmės, jis remiasi lotyniškuoju pōpolus, jei tai argumentas prieš nepelnytą šių medžių niekinimą pastaruoju metu). Pavasarį sprogo, vasarą šlamėjo, rudenį spindėjo auksu. Tiesą sakant, ir butą įsigyjant šie medžiai buvo ne menkiausias argumentas. Ir štai vieną 2004 metų pavasario rytą pakirdau nuo benzininio pjūklo garso. Prišokau prie lango, ir lyg šaltu vandeniu perliejo: pjovė kaštoną. Kol užsimečiau striukę ir išbėgau laukan, iš jo tebuvo likęs plikas stuobrys, netrukus ir tas paverstas malkomis. O darbininkai su savo technika jau spietėsi apie vieną iš topolių. Aš puoliau tiesiai prie medžio, atsirėmiau nugara į kamieną ir pasakiau, kad jei pjaus, tai tik kartu su manim. Iš pradžių jie nustebo ir pasikvietė savo viršininkę, darbų vykdytoją, o kai ta ėmė ant manęs burnoti, kad aš trukdąs darbui ir turėsiąs jiems kompensuoti už prastovą, tai ir darbininkai neatsiliko: nuklojo riebiu „matu“ ir išsišaipė kaip tik mokėjo. Viršininkė iškvietė policiją, o aš mobiliuoju telefonu per draugus ir pažįstamus susiradau aukštesnę valdžią – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrių. Trumpai nupasakojau situaciją ir pasakiau, kad nesitrauksiu, kol atvažiuos. Po geros valandos malonaus bendravimo su darbininkais, jų viršininke ir dviem sutrikusiais policininkais sulaukėme atsakingų vyrų iš savivaldybės. Atvyko dviese. Vienas geraširdiškai kalbėjosi su manim, skundėsi, kaip sunku mieste sužiūrėti želdinius, kai kiekvienas savavališkai pjauna ką tik užsimano, dėkojo už pilietinį aktyvumą, o kitas tuo metu sukinėjosi aplink tuos bei tolimesnius medžius ir aiškinosi su pjovikais. Po kurio laiko vyrai iš savivaldybės išvažiavo, ir tada, man jau begrįžtant namo, priėjo minėta viršininkė ir pasakė: šitas tuopas mes būtume tik genėję, bet jeigu tu taip, tai dabar vieną visai nupjausim. Tik šyptelėjau, maniau, siunta iš nevilties, negali atleisti už „prastovą“. Ir vis dėlto dar sukurpiau prašymą nepjauti ir negenėti mums po langais medžių, surinkau laiptinės kaimynų parašus ir nunešiau į savivaldybę. Tačiau nė porai savaičių nepraėjus pareinu vienąsyk iš darbo ir... Topolio nebėra. Tik baltas, sveikut sveikutėlis kelmas rasodamas šviečia po langais. O ir likęs topolis taip nugenėtas, kad šakų likę tik virš penkiaaukščio stogo... Ir ne jis vienas – nugenėta, sužalota ir iškirsta kone pusė viso kvartalo medžių, tarp jų vaismedžiai, alyvos... Plyna dykvietė, palyginti su buvusia ištisa laja.
Dėl to kaštono paskui išsiaiškinau su gretimo namo gyventoju, pensininku, savo rankomis andai jį sodinusiu. Esą medis augo per arti dujotiekio. Bet, pasirodo, tokiu atveju esama dviejų galimybių: arba pjauti medį, arba tam tikru būdu „užblokuoti“ šaknis nuo vamzdžio pusės. Tik tai kainuoja. Bet medį pjauti irgi kainuoja! Kodėl pasirinkta pjauti medį, o ne blokuoti šaknis? Pagaliau aplinkinių namų gyventojai gal būtų susimetę tam šaknų blokavimui, bet ar kas klausė?
Paskui dar parašiau apmaudo ir pasipiktinimo laišką Miesto ūkio skyriui, bet gavau atsakymą (Nr. 60-(4382)-8977), neatitinkantį tikrovės, ir tapo aišku, kad galiu rašyti kiek tinkamas – valdininkai atsirašys, jie iš to duoną valgo. Mano mokesčių duoną, beje.
Nuo tos dienos negaliu ramiai pažvelgti pro langą – štai jau treti metai kaskart lyg iš naujo pjauna. Ir ne tik medžius, bet ir širdį. Ir širdis kaskart nevalingai keikte prakeikia pjovėjus, nuo sumanytojo ligi paskutinio vykdytojo, po triskart per dieną. Nes tai ne tik šlykštus gyvenamosios aplinkos sudarkymas, bet ir skaudus, skaudžiausias pažeminimas. Dabar iš patirties žinau, kad mes, Vilniaus gyventojai, miesto valdžiai – niekas, nebent kliūtis jos patologiškiems „projektams“.
O projektai miesto valdžios tikrai patologiški, juoba kad vykdomi patyliukais, iš lėto ir metodiškai. Būtent šitaip Vilniuje per pastaruosius 10 metų naikinami želdiniai, ir Nepriklausomybės pradžioje žaliuoju miestu buvęs Vilnius po truputėlį virsta „kalnais kelmuotais, pakalnėm nuplikusiom“. Kitados, būdavo, eini Antakalnio gatve pėsčias, pasistiebi, o šakos per veidą braukia, alyvos, liepos, kaštonai, kitur net ištisas obelų sodas (dabar sunaikintas, užstatytas) – vis kvepia, tarsi ne gatvė, ne miestas būtų, o kone rojaus kampelis... Suprantu, kad yra objektyvių pokyčių: miestas plečiasi, gausėja gyventojų, neapsakomai padaugėjo automobilių. Taip, bet dėl to želdiniai tik dar svarbesni, gyvybiškai reikalingi! Žinoma, būna audrų, lūžta šakos, o ir šiaip medžius reikia prižiūrėti, bet prižiūrėti, o ne naikinti! Kažkurią žiemą Vilniuje bent dusyk varveklis žmogui ant galvos pataikė – bet juk dėl to stogai neardomi!
Sistemingai vykdomo visuotinio medžių „genėjimo“ jokia lūžtančių šakų grėsme paaiškinti neįmanoma. Ypač kai pliki paliekami penkių ir daugiau metrų aukščio kamienai tarp dviejų langas į langą stovinčių daugiaaukščių – ar tam, kad kaimynai geriau pažintų vienas kitą? Arba kai per visą žmogaus ūgį nugenėjamos alyvos tarp gatvės ir šaligatvio – ar tam, kad pėstysis, užuot alyvas uodęs, pajustų „realybės skonį“: išmetamąsias dujas, ratų pakeltas dulkes? Gero norintis žmogus savo artimui niekuomet taip nepadarytų, taip daryti gali tik priešas. Tai, matyt, tokia „estetinė“ nuostata, gimusi kažkokio nevykėlio architekto kabinete: medžiai „gražūs“ tik tada, kai primena pagaliukus urbanistinio kraštovaizdžio modelyje (būtų gerai, žinoma, ir žmones panašiai „patvarkyti“, apipjaustyti, ir kad nejudėtų, kad dailiai atrodytų iš puikybės dangoraižio).
Jau nė nekalbu apie tokią gal niekam nebesuprantamą „poeziją“ kaip lapų šlamesys per lietų, šiurenimas vėjyje, žiemą – plikos į dangų iškeltos medžių rankos ties horizontu, ant tolimos kalvos... Kam užkliuvo prieš keletą metų guotas išlakių topolių vadinamajame Kalnų parke, Kreivojo kalno šlaite, tyliai budėjusių erdvės sargyboje virš užsnūdusio padieniuose reikaluose miesto? O pastaruoju metu – didingi topoliai kitapus Neries, ties buvusiais (?) Koncertų ir sporto rūmais, kur neseniai išdygo pasibaisėtinas „modernus“ gyvenamasis kvartalas? Ir daugelyje miesto užkampių, kur niekam, regis, neturėjo kliudyti? Beje, tuopa, topolis lietuvių pavadinamas dar ir ievaru, jievaru ar jovaru – lyg gyvas tiltas tarp žemės ir dangaus... Deja, tai jau tik poezija. Nors būtent ji, šita „poezija“, reiktų priminti, ir yra tikroji Vilniaus dvasia. Be jos jis – niekas, eilinis Europos bažnytkaimis.
Kam užkliuvo Sereikiškių parkas, buvęs Botanikos sodas, per pastarąjį dešimtmetį sulaukęs bent dviejų „etninio valymo“ reidų? Juoba kad atsivėrusios plynės netrukus buvo parduotos idiotiškam lunaparkui, pamynusiam bei suardžiusiam nusistovėjusią sodo takų struktūrą ir nuo pavasario ligi rudens pačioje Vilniaus širdy visa „katuške“ maurojančiam savo „bumčikus“. Na, kam trukdė kitados žalias šlaitas kitapus Vilnios, Užupyje, klausti turbūt nėra reikalo...
Tiesą sakant, jei aš būčiau didžiausias Vilniaus, visos Lietuvos priešas ir turėčiau užduotį kaip nors palaužti, sugniuždyti „jų“ (mūsų) dvasią, dabar žinočiau, ką reikia daryti. Ir kaip sovietų valdžiai Sąjūdžio laikais tai neatėjo į galvą! Paprasčiausiai imti ir išpjauti visus miestų medžius. Ir būtų gana – „jie“ (mes) nebepakeltų galvos. Kaip su ta Grainio liepa. Esu tikras, kad tai ir viena iš „nematomų“, pasąmoninių emigracijos priežasčių: tiesioginio, banalaus ryšio lyg ir nematyti, bet padarykite eksperimentą – viename iš dviejų panašių miestelių iškirskite medžius ir tada suskaičiuokite pabėgėlius!
Ką jau kalbėti apie Rotušės aikštės ir visas kitas grandiozines „plastines operacijas“, atliekamas Vilniui; apie nuvertintos, paniekintos senovės paminklų vietoje tai šen, tai ten vis priauginamas naujas silikonines krūtis; apie išstumtą iš Gedimino prospekto ir iš esmės sutrikdytą viešąjį transportą, atvėrus senamiestį privačių automobilių antplūdžiui (tam, suprantama, irgi teko išpjauti visą eilę liepų palei Mindaugo aikštę); apie plieninį Mindaugo tiltą, lyg tyčia dirbtinai iškeltą virš Mokslų akademijos bibliotekos ir kone virš Gedimino pilies; apie Europos aikštę – tiek išvaizda, tiek pačiu pavadinimu akis badantį nevisavertiškumo simptomą (beje, tikros senosios Europos ji neprimena nė iš tolo); apie pagarsėjusius golfo aikštynus gyventojų pamėgtuose pušynuose ir tylias statybas regioniniuose parkuose; apie „Akropolį“, naujalietuviškosios ideologijos „Aukštąją pilį“, iškilusią virš miesto ant vienos iš gražiausių jo kalvų; pagaliau apie fantasmagoriškus prekybos bei pramogų paviljonų projektus ir t. t., ir pan. O artimiausiais metais, pasirodo, per senamiestį tramvajus numatytas paleisti! Kuo ne Stalino planuota „ekonomiškai būtina“ magistralė Ryga–Minskas per Šv. Onos bažnyčią?
Deja, nuo Vilniaus, regis, neatsilieka ir kai kurių kitų miestų bei miestelių svetimvaldybės. Tarkim, Palangos, kurios J. Basanavičiaus gatvę kelinti metai net skersai pereiti baisu. Kaštonus, matai, išpjausim, ir bus „šiuolaikinis“, „europietiškas“ kurortas... naujiesiems rusams.
Suskiai, pirdžiai, dvasios prasčiokai! Jūs tikroji, didžiausia Lietuvos nelaimė, o ne atėjūnai iš Rytų ir Vakarų.
Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis."
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Istoriniai šaltiniai sako, jog būta senojo tikėjimo žynių, krivių, burtininkų - vyrų ir moterų. Jie kaupė ir saugojo dvasinę patirtį, tobulino sugebėjimus. Būtent juos pirmiausia puolė ir persekiojo užkariautojai ir svetimos religijos platintojai. Žynių tradicijos ilgai laikėsi užkalbėtojų, liaudies gydytojų, keliaujančių elgetų ir giedotojų tarpe. Tačiau patirtis rodo ir neigiamas šio luomo žmonių puses. Žyniai dažnai buvo linkę užgrobti valdžią bendrijose, pajungti žmones savanaudiškiems poreikiams. Tokiose bendrijose nariai tampa tikromis avelėmis - nesavarankiškomis, bejėgėmis, paklusniais įrankiais, o su Dievu ar dievais gali bendrauti tik išrinktieji - piemenys, dvasininkai. Romuvų tikslas yra burti asmenybes, išmanančias senąsias tradicijas, turinčias nuomonę. Pageidautina, kad bendruomenės narys mokėtų atlikti apeigas, giedoti ir pan. Žinoma, tokie gabumai ne kiekvienam, todėl šį darbą atlieka žmonės, mokantys telkti ir to norinčių. Tai nereiškia, jog šie apeigų vadovai gali įsakinėti ar būti aukštesnės galios bendruomenėje. Kiekvienas Romuvos narys turi savo mėgiamą veiklos ir gabumų tobulinimo sritį, romuvių santalka sudaro tam palankias sąlygas. Tikybinis išgyvenimas tai nuostabios darnos ir meilės pasauliui pajautimas, patiriamas apeigose ar kitais gyvenimo momentais. Romuva nesiekia kolektyvizmo ar masinio įsijautrinimo, daug svarbiau tokį išgyvenimą patirti vienam žmogui - gamtoje, prie ąžuolo ar liepos, akmens, ugnies. Galima žinoti laiką ir vietą, kur šie išgyvenimai būna stipresni ir gilesni. Yra žmonių, sugebančių tai nustatyti. Tokiose vietose būdavo įkuriamos šventovės - alkai. Žinoma, liaudies daina, atliekama būriu, taip pat sukuria gilių išgyvenimų. Pulkas bendraminčių, bendros dvasios bičiulių, pajėgia sukurti stiprų dvasinį lauką. Mūsų dienų Romuva - tai kelių baltiškų tradicijų visuma, tęsianti senosios Prūsų Romuvos universalumą. Romuvai priklauso tie, kurie gerbia ir myli šios senosios Baltų žemės dvasinę tradiciją, kurie suvokia jos aktualumą atsinaujinančiame pasaulyje. Romuvos judėjimas yra Europos senųjų tikybų atgimimo dalis. Šis atgimimas vyksta natūraliai ir dėsningai, nes tam atėjo metas. Galim pasidžiaugti, jog Baltijos ir kitos Europos tautos išsaugojo turtingiausia šio atgimimo šaltinį - savo etnines kultūras, kurios pasitarnaus Europos gamtameldžių atgimimui. V. Baltų kultūra šiandien Baltų kultūra čia vadiname kelių Pabaltijo tautų bendrą kultūrinį paveldą, o taip pat gyvąją tradiciją, kurioje žymios šios kultūros apraiškos. Šiandien lietuviai, latviai ir pusiau baltai - gudai suvokiami, kaip skirtingų kultūrų tautos, tačiau atidesnis etnologo žvilgsnis atveria vieningą baltišką kultūros substratą. To substrato teritoriją akivaizdžiai rodo lingvistiniai, archeologiniai bei etnologiniai žemėlapiai. Per praėjusį tūkstantmetį baltų teritorija susitrauke iki 1/6 buvusio dydžio. Ar tokia tendencija ir toliau dominuos ? Globalizacijos procesai palies ir likusią nedidelę baltų teritoriją. Ar yra kokia galimybė išlaikyti baltų civilizacijos tęstinumą ? Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso metu (1990) baltų kultūros klausimas buvo aptariamas kaip savarankiškas ir aktualus klausimas. Pranešimus skaitė lietuvių, latvių, gudų ir net prūsų bei jotvingių atstovai. Tokia pranešėjų sudėtis rodo, kaip buvo suprantama baltų kultūros sąvoka. Atskirų grupių kalba nebuvo laikoma svarbiausiu ir vieninteliu kultūros požymiu. Pasaulėjauta, įvairios kultūros, religijos ir meno formos bei istorinės šaknys sudarė giminingų kultūrų visumą, kuri ir buvo vadinama baltų kultūra. Tame baltų kultūrų atstovų susiėjime buvo kalbama apie būtinybę siekti baltų civilizacijos aktyvinamojo darbo. Baltų civilizacijos, o taip ją galima būtų vadinti, potencialas yra toks realus ir pajėgus, kad kryptingos kultūrinės pastangos galėtų duoti gražių vaisių. Baltų civilizaciją galima įsivaizduoti, kaip mozaiką, arba suskilusį į kelis gabalus veidrodį. Nors atskiros tos mozaikos dalys ir atrodo esančios savarankiškos kultūrine ir tautine prasme, jos ištiesų sudaro tik dalį visumos. Šita visuma, arba baltų civilizacija, ir yra viena iš didžiųjų Europos senbuvių kultūrų, kuri šiuo metu miega, kaip padavimuose miega kalno viduje mieganti kariuomenė. Šitokia baltų kultūros idėja gerokai skiriasi nuo filosofo S.Šalkauskio skelbtos lietuvių tautos kultūrinės programos - sintezuoti Rytų ir Vakarų kultūras. Baltų civilizacijos idėja kalba apie baltų kultūrų sintezę. Tokios sintezės arba baltų vienijimosi pastangų būta įvairių. Lietuvių ir latvių suartėjimo žingsniai buvo labiausiai tikėtini. Buvo net projektų sukurti Baltų - lietuvių ir latvių - bendrą valstybę, buvo kuriama aisčių vienybės ideologija. Bet šitos pastangos gana greitai išsekdavo. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ypač tarpukario nepriklausomybės metais, viršų ėmė tautinio atskirumo idėjos. Sovietiniu laikotarpiu, kai apie valstybingumą buvo mažiau galimybių galvoti, sustiprėjo folkloriniai judėjimai. Pakilo susidomėjimas etninėmis šaknimis ir gyvąja liaudies folklorine tradicija. Buvo pradėtos gaivinti senosios liaudies šventės, papročiai ir tradicijos. Štai tuomet suaktyvėjo lietuvių ir latvių bendravimas folklorinio judėjimo forma. Buvo susitinkama įvairių folklorinių švenčių, konferencijų ir festivalių metu pradėtos švęsti bendros vidurvasario šventės (Rasos ir Janio). Vyko gana intensyvus judėjimas lietuvių - pas latvius, o šių - pas lietuvius. Veikė lietuvių - latvių vienybės organizacijos.
S. Gaižiūnas rašė, jog "Baltų tautų vienybės idėja jau daugiau kaip šimtą metų yra vienas fundamentaliausių latvių kultūros, ir ypač literatūros, leitmotyvų." Dauguma XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios latvių nacionalinio atgimimo veikėjų savo darbuose lietuvius ir latvius laikė viena tauta. Poetas Jonas Aistis kalbėjo apie lietuvius, kaip baltų tautų egzistencijos tęsėjus."Prūsų ir lietuvių likimas buvo vienas. Jie žuvo, mes patvėrėme ir patvėrėme dėl to, kad jie žuvo… Štai dėl ko turime paimti jų istoriją sau : mes mes jiems esame kalti.,ir mes vieni galime pilnai suprasti jųjų likimą. Tuo laiku atkuto ir gudai. Viena gudiško judėjimo srovė, "Kryujos" susivienijimas, turėjo aiškią baltišką orientaciją. 1993 m Minske bene pirmą kartą tautos istorijoje vyko necenzūruojama konferencija tema "Baltai ir baltarusių etnogenezė1973 m. buvo bandoma surengti panašią konferenciją, bet ji buvo uždrausta, būtent dėl baltiškos orientacijos. Taigi etniniu požiūriu baltarusiai - tie patys baltai, tik netekę savo kalbos. Prieš gerą dešimtmetį, politinių permainų metu, iškilo ir prūsų vardas ir jų prikėlimo idėja. Aktyviai ėmė veikti "Prūsos" klubas Vilniuje, panašių susivienijimų atsirado ir kitose baltų žemėse. Vokietijoje veikė prūsų "Tolkemitos" draugija, vienijanti senuosius Prūsos gyventojus. Prūsiečiai rūpinosi baltiškuoju paveldu, pradėti žingsniai atkurti prūsų kalbą. Čia daugiausia nuveikė kalbininkas Letas Palmaitis (Mikelis Klusis), parengęs "Naujosios prūsų kalbos gramatiką"(1989) ir "Bazinį Lietuvių-Prūsų kalbų žodyną"(1999). Kas gi įvyko ir pasikeitė per praėjusį dešimtmetį mums? Dideli užmojai ir viltys pritilo, baltiškas veikimo šiandien vos pastebimas. Nepriklausomybės dešimtmetis baltus pavertė savotiškais izoliacionistais, žinoma, taip atsitiko ne dėl jų pačių valios. Lietuvių ir latvių ryšiai šiandien daugiau formalūs, komerciniai ar politiniai, apie baltų vienybę ar ideologiją niekas beveik nekalba. Atsirado vis labiau aklina siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos, kokios niekada nėra buvę. Susidarė labai nepalankios sąlygos "Kryujos" veiklai ir, atrodo, ji pristabdė savo veiklą. "Prūsos" veikla, negaudama rimtesnio palaikymo, irgi vegetuoja. Veikia tik pavieniai žmonės, kuriems šios idėjos yra svarbios. Žinoma, tai nereiškia, jog baltiškos idėjos liks užmirštos. Baltų civilizacijos idėjos nuolatos save primena ir jos aktyvės ateityje. Lietuviški užkalbėjimai rodo archaišką mąstymą ir pasaulio modelio sampratą, lyginant su rusų ir baltarusių užkalbėjimais, kurie išreiškia labiau naujesnę krikščionišką pasaulėžiūrą. Lietuvių užkalbėjimuose į pavojingas jėgas ( gyvatė, ligos ir kt.) kreipiamasi maloniai , ieškant sutarimo arba susitarimo, ji dažnai vadinama maloniniais "gražios paukštytės" vardais. Veikė nuostata laikytis "pagrindinių priešiškų jėgų taikaus koegzistavimo". Tokia lietuvių taktika susitarti su grėsmingomis jėgomis, rasti sambūvio formą, o ne kovoti su jomis, aiškiai matoma ir naujųjų laikų istorijoje. Nors sukilimų ir rezistencijos kovos rodo, jog , peržengus tam tikrą ribą, įsijungia aktyvios gynybos ir pasipriešinimo jėgos. Kai lietuviai vadinami prisitaikėliais, tai suprantama, kaip neigiama savybė, paveldėta iš baudžiavos, ar sovietinio laikotarpio. Manyčiau, jog tai daug senesnė savybė, padėjusi lietuviams išgyventi sunkiausiais laikais. M.Zavjalovos nuomone, lietuvių užkalbėtojas jaučiasi pakankamai pajėgus susidurti su ligomis ar jų priežastimis tiesiog, be tarpininkų. Tik vėliau, krikščionybės įtakoje, užkalbėjimuose atsiranda kreipinių į galingus dieviškus personažus. Čia galima įžvelgti lietuvio giluminio individualizmo bruožus, kuriuos laikyčiau išlikimo ir savigynos nuostatomis. Krikščionybė formavo centralizuoto pasaulio įvaizdį. Tokiame pasaulyje žmogus arba užkalbėtojas veikia tik per tarpininką, pasikliaudamas aukštesne dievybe ar šventuoju. Tuo tarpu senieji lietuvių užkalbėjimai rodo, jog pasaulis buvo suvokiamas, kaip skirtingų ir savarankiškų stichijų - ugnies, vandens, medžio ir kt., taip pat ir dievybių - sąveikaujanti visuma, kurioje gyvena ir veikia savarankiškas žmogus. Tai policentrinio pasaulio su daugeliu veikiančių jėgų kosmosas. Nors lietuviai jau ir patys save laikė krikščionimis, jų mąstymas dar laikėsi pagoniškojo politeizmo ir policentrizmo, o žmogus buvo suvokiamas, kaip viena iš veikiančiųjų jėgų. Tokiame komplikuotame pasaulyje reikėjo rasti ir kurti tvarką, kuri padėtų egzistuoti žmogui ir pačiai gyvybei. Tvarka galėjo atsirasti tik derinant, harmonizuojant veikiančių jėgų įvairovę, t.y.kuriant Darną. Darna buvo pasiekiama dievų ir žmonių pastangomis, kuriant kosmosą. Pati lietuvių kalba rodo darnos idėjos formavimosi prielaidas. Žodis"darbas" tapo "doros, darnos, dermės, derliaus" ir kt. pradininku. Doras arba geras yra tas, kas moka derinti ir prisiderinti, moka dirbti. Tai senosios kultūros pagrindinis principas, kuris ilgiausiai išsilaikė baltų tradicijose. Indiškoji Darma primena lietuviškąją Darną ne tik panašiu skambėjimu. Darma (skr.dharma) reiškia pasaulio tvarką, vyriausią moralinį ir kosminį principą. Jeigu pažvelgsime į lietuviškos tolerancijos tradicijas, pamatysime, kad ir joje reiškėsi darnos pasaulėjauta. Kunigaikštis Gediminas skelbė savo laiške, jog savo krašte jis leidžiąs įvairioms tautoms laikytis savo skirtingų dievo garbinimo tradicijų. To meto Europoje tai buvo neįprastas dalykas, bet mūsų laikais tai skamba gana šiuolaikiškai. Istorikai aiškina, jog Gediminas minėtame laiške išreiškė archainę nuostatą, pagal kurią gentys toleravo viena kitos religines skirtybes. Čia turime atvejį, kai archainė nuostata įgauna modernumo požymių. Gyvybės pasaulėžiūra. Iki pat mūsų laikų lietuviams brangiausia buvo žemė. Visą lietuvių etninę pasaulėžiūrą galima būtų pavadinti gyvybės pasaulėžiūra. Tai suprantama, nes daugumos dabar gyvenančių lietuvių tėvai arba protėviai buvo žemdirbiai. To nederėtų siaurinti iki ūkinės ekonominės valstiečių veiklos. Lietuvius supantis pasaulis buvo suvokiamas kaip gyvas kosmosas, visa aplinka, visi daiktai pulsavo gyvybe. Kalba, folkloras, papročiai išreiškė visuotinės gyvybės idėjas. Žmogaus gyvenimas ir darbai buvo derinami prie gamtos jėgų, prie žemės galių. Pati kilniausia ir garbingiausia lietuviui buvo žemdirbio profesija. Net žmogaus ugdymas buvo suvokiamas kaip auginimas, atsižvelgiant į gamtos galias. Žemės netekimas buvo suvokiamas kaip žūtis, kaip mirtis. Šiandien vykstančios permainos Lietuvoje, nukreiptos į ryšių su žeme mažėjimą ir tų ryšių galutinį nutraukimą. Tai reikš arba lietuvių būdo esminį pasikeitimą, prarandant savo šaknis, arba jų, kaip tautos, išnykimą. Esame dainų kultūros tautos. Daina baltams visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją ugnį. Filosofas Antanas Maoeina rašė:" Taigi tikroji lietuviškos sielos objektyvacija yra daina. Lietuviai dainuoja ne dėl meno, bet, kad dainos pagalba suteiktų savo gyvenimui pavidalą, jį įbūtintų". Atgimimo laikais lietuviai ir latviai sugebėjo sukelti net "dainuojančias revoliucijas", t.y. revoliucijas be kraujo praliejimi. Vienas iš užsienio žurnalistų, pabuvęs mitinge Rygoje sakė, jog esąs apstulbintas, kad tokiame mitinge žmonės tokie gražūs, sudvasinti veidai. Jokios neapykantos. Ir tūkstančiai dainuoja…Šios nesmurtinės akcijos to meto kovose yra fenomenas, kuris ryškiai išsisikiria iš nacionalinių veiksmų daugelyje kitų regionų. Tokia lietuvių mąstymo tradicija reiškiasi ir šiuolaikinėje kūrybinėje raiškoje. Vis dažniau pastebima, jog įdomiausioje dabarties lietuvių kūryboje prasiveržia baltiškoji archaika, kuri suvokiama, kaip avangardinio meno kūryba. Tai pasakytina apie teatrą, muziką ir literatūrą
Rietavo savivaldybė
