|
Sarmata ir besarmačiai
|
Straipsniai -
Sarmata ir besarmačiai
|
|
Trečiadienis, 20 Gegužė 2009 11:29 |
|
Rikis ir jo išrinktieji laukė balso.
Juos stebėjo trys milijonai musių didumo sulyg majonezo indeliai ir laukė progos.
- Kodėl tu naikini sarmatus? – paklausė balsas.
Rikis susimąstė. Jam tikrai atrodė, kad jis nieko nenaikina. Sąžiningai atrodė. Klausimas: kodėl jiems taip atrodo? Tai jis įvedė mokesčius, kurie turėjo žmones nuskurdinti, tada juos lengviau valdyti. Bet taip būtų daręs kiekvienas valdovas.Devai tai žino ir kvailų klausimų neuždavinėja.
Rikis atsikrenkštė. Jeigu jis dabar pradės kalbėti – jis gali pameluoti. Musės budi. - Tu atsakyk, - kumšteli Rikis, finansų Žyniui. Gudrus ėjimas. Rikis žinojo, kad Žynys stengsis , gal net pažaliuos, bet gal jo atsakymas patenkins Devus. - Aš nepasiruošiau, - pro sukąstus dantis košia finansų Žynys. - Atsakyk, o tai aš jiems pasakysiu, kur tu dedi vogtus pinigus. Tai buvo tikslus argumentas. Finansų Žynys jau seniai kasė duobę,kurioje laikė nešvarius pinigus. - Tokios politikos nėra. Sarmatai miršta patys. Mes negalim šito proceso sustabdyti. Dedam pastangas, bet tai beviltiška.Atėmėm iš vaikų bulkutes, kad jie nepersivalgytų ir per anksti nepasentų. Iš žmonių atimam draudimą, kad jie nesijaustų saugūs ir per daug nevalgytų, nes nuo valgymo – mirštama. Pakėlėm kainas benzinui, kad nebūtų avarijų. Rūkantiems pakėlėm kainas – jie vis tiek miršta. Nekilnjamą turtą apmokestinom tik tam, kad jie neturėtų kur mirti. Jie įsigudrina mirti pas kaimynus, pas gimines. Turim planą, kaip nacionalizuoti visą nekilnojamą turtą. Jį sunaikinti. Pažiūrėsim , rupūžės, kur jie tada mirti eis. Ežerų pakrantėse dedame užrašus: čia mirti negalima. Jie plaukia tolyn į ežerus ir miršta toli nuo kranto. Statysim užtvaras. Rūpinamės jų sveikata: maistą branginame kasdien. Jie valgo patį prasčiausią maistą ir vis tiek miršta. Turim įtarimų, kad mokslininkai meluoja, kad žmonės miršta dėl to, kad maitinasi per gerai. Mes mokslininkams pakelsim algas, kad jie parodytų tą blogiausią maistą, nuo kurio žmogaus siela tampa nemirtinga. Mes viską darom, kad jie išliktų, bet jie vistiek miršta, rupūžės.Mes atėmėm iš jų darbą, kad jie nepavargtų. Jie vis tiek miršta. Stojo tyla.
Visi laukė Devų teismo.
Finansų Žynys dairosi į Rikį lyg sakydamas: o ką daugiau kalbėti?
Tyloje pasigirdo krentančio lašo šniokštimas.
Tekštelėjo.
Nukrito lašas.
Pakilo musės. Tarsi botagu pamojus – trys milijonai šiktelėjo tiesiai ant Didžiojo Rikio ir Finansų Žynio galvos.
Didysis Rikis spėjo pagriebti Finansistą ir jo kūnu užsidengti savo plikę.
Pasklido galingas fekalijų ir rozmarino kvapas.
Siparis atsilošė, bet deka nežmoniškos jėgos – išsilaikė ant kojų.
Maceina nusičiaudėjo.
Dvokė nuo Rikio ir Finansisto. - Sakiau, tau reikėjo kalbėti.., - braukdamas musių felakijas nuo akinių pasakė Finansistas. - Norėjau išvengti atominio karo.., - tepasakė Rikis. Jis pažvelgė į save nuo veido iki kojų. Švari buvo likusi tik plikė. Taip, valstybės valdymas sunki pareiga. |
|
LAST_UPDATED2 |
|
|
Sarmatija ir besarmačiai (13-dalis) |
 |
 |
 |
|
Straipsniai -
Sarmata ir besarmačiai
|
|
Trečiadienis, 13 Gegužė 2009 21:51 |
Minioje, susirinkusioje pagrindinėje Nova Vilnia aikštėje, nuvilnijo: „Kalbės Maceina“.
Merginos ir moterys saldžiai apsilaižė lūpas. Kai kurios apsilaižė dantis.
Vyrai pasikasė sarmatiška sąžinės vietą. Keletas ėmė demonstratyviai krapštytis dantis, kas sarmatų papročiu reiškė, kad jie nemėgsta roken rolo.
Kažkodėl sakyti kalbą išėjo Siparis.
„ Ne šventieji puodus lipdo, - pradėjo oratorius. – Mes – talentingi žmonės - visi,mes – sarmatai, kaip tu ir aš.
Mes šios tautos išrinktieji sakyti tiesą ir patvirtinti idealus. Mes pasakom žmonėms kuo tikėti ir kas yra tautos išdavikai. Šiandien mes susirinkom nuspręsti: ką reikia smerkti ir ką užkelti ant paminklo pakylos. Ar pasiruošę tai padaryti šiandien?
Iš minios šūktelėjo: „Kalbėk – mes klausom“. Tai buvo moteris. Sipario moteris. Jai pritarė visa minia: „Kalbėk – mes klausom“.
Siparis pasikrapštė smakrą, kas reiškia: „Dėsiu teisybę“.
„ Riki, mes tave rinkom? Tu mus išklausei? Ar tu gėrei su mumis, kad galėtum pasakyti , ko mes norim? Ar keldamas taurę su mumis tu sužinojai , ką mes laikome išdavikais? Ar bent supratai, ką mes pakelsime ant paminklo pakylos? „
„ Mes su juo negersim“ – pyptelėjo iš minios.
Ir tą akimirką ,tarsi atskubėjusi Devintoji banga, minia pratrūko: „ Šūdas“.
Galingas miško aidas pakartojo: „ Šūdesnis“, o kalnais ir kalvomis drebėjo: „ Šūdinis“.
Rėkė moterys laisvos ir laukiančios išmokų, rėkė benamiai, kurie niekada namų neturėjo, bet kruvinom akim baubė ir tie, kurie turėjo, bet bankai juos paėmė, rėkė bedarbių minia, klykė tie , kuriems atimtos pašalpos, tie, kurių darbas buvo neapmokamas, tie , kuriuos smaugė bankų kreditai šaukė susiriesdami,paleido gerklę ir tie, kuriems vietoje širdies plakė pinigai. Niekas nieko nereikalavo tik šaukėsi Vilties.
Vilties reikėjo ir kvailiams ir protingiems.
Galingai sukilo Sarmatai. Vieningai.
Rėkė net tie, kurie galvojo, kad gerti su Rikiu neverta, kad reikia iš kart „dėti“.
Sarmatiją drebino vienybės atodūsis. Būna toks momentas istorijoje, kada girdisi tik vienas žodis, kuriame nuskęsta visos kitos abejonės.
Klausykit, tai plaka Ugnikalnio širdis.
Didelį pasisekimą gavo Siparis. Mergos „myžo į korsetus“. Protingi vyrai verkė.
Tada išalkusi minia sustingo.
Pasirodė Maceina ant pakylos.
Minia laukė žodžio.
Tyla buvo tokia, kad jo žingsnių garsas aidėjo per laukus ir klonius toli iki pat Romos imperijos sienų.
Istorikai rašo, kad Maceinos žingsnių aidas privertė karste apsiversti imperatorių Cezarį.
Bet kas mums Cezario sapnas? Jo akyse buvo amžinybė, o Sarmatija turėjo išgyventi. Visi laukė paskutinio žodžio.
Visi žinojo šitą žodį, bet niekas nedrįso jo ištarti.
Maceina ištarė:
„ Netikras Rikis“. |
|
LAST_UPDATED2 |
|
Straipsniai -
Sarmata ir besarmačiai
|
|
Ketvirtadienis, 07 Gegužė 2009 00:00 |
|
Didžiojo Rikio Kubiliaus armijai stojo neramūs laikai.
Pergalės, kurios buvo tarsi gegutės kukavimas, nukeliavo į praeitį.
Pralaimėjimai persekiojo tarsi kraugeriški uodai nekaltą vienišą stirniną.
Finansų žynys Šemeta nebesurinko ne tik biudžeto, bet rytais nerasdavo savo akinių.
Kulto tarną Vilkaitį ištiko juoko priepuolis. Vieną rytą jis prisiminė, kad jis vedęs ir turi vaikų.
Atėjo metų laikas, kada ne tik Sarmatijoje, bet ir Sorošistų – Skitijoje iš medžių krenta kiaušiniai. Po trijų tūkstančių metų, tą metą žmonės pavadins Velykomis, bet tuo laiku Sarmatijoje buvo ne Velykos, o savotiški sarmatiški Nauji Metai.
Didysis Rikis ,stojus Velykų metui, visada sušaukdavo likusius nuo mūšių protingus.
Finansų žynys Šemeta , pasislėpęs oloje, bandė pusryčiams sudoroti trijų metrų ilgio lydeką, kurią jam slapta atgabeno mokesčių rinkėjai iš Rubikių ežero.
Pasirodė Didysis Rikis:
- Lauksiu ąžuolų giraitėje, spręsim.
Kulto tarnas Vilkaitis kaip tik matavosi naujus karaliaus rūbus, bet jam netiko sijonas.
„ Gal tai moteriški rūbai? – galvojo kulto tarnas, kada tarpuvartėje išdygo Didysis Rikis:
- Apsirenk ir jojam į ąžuolų giraitę.
- O šitie rūbai netiks?
- Nejuokink žmonių, - trumpai kaip fizikas atsakė Didysis.
Siparis su Maceina lyg tikri Sarmatų Devai po kulto išgertuvių, tankiuose krūmuose laužė berželio šakas – ruošėsi sunkiai, šaltai sarmatiškai žiemai, nors buvo Velykų rytas.
Didysis Rikis stovėjo ant kalno, nes norėjo padaryti gerą įspūdį Maceinai ir Sipariui,nors ir sėdėjo ant asilo, vis tiek jis mažai matėsi ir įspūdis buvo ne koks.
Pamatęs ant kalno asilą, Maceina šūktelėjo.
- A jau?
- Baikit gert – lauksiu ąžuolų giraitėje.
Ąžuolų giraitėje garsiai čiulbėjo archeologams nežinomų paukščių minia.
Žyniai stovėjo ratu apie storiausią gerai palaistytą ąžuolą, kuris augo šioje giraitėje nuo pirmo ledynmečio pabaigos.
- Po Perkūnu, - pradėjo kalbą Didysis. – Turim vieną klausimą: kas bus su mumis, kada mes tiek blogo padarėm Sarmatijai?
Vos tik Rikis ištarė savo klausimą kaip subangavo oras, dangų sudrebino griaustinis, pasipylė kruša, kuri šaltu vandeniu apliejo stovinčius po ąžuolu, žaibas nušvietė pliktelėjusius vyrus, tarsi saulės spindulys sublizgėjo perliniai Maceinos ir Sipario dantys, finansininko akiniai paraudo tarsi atspindėtų saulėlydį.
- Ką tai reiškia? – nejuokais išsigandęs paklausė Didysis, jis buvo prisimerkęs nuo perlinių Maceinos ir Sipario dantų blizgėjimo.
- Prieš skirdamas bausmė – išklausysiu tavęs, - pasigirdo balsas.
O koks tai buvo balsas? Aukštas kaip sopranas ar žemas bosas? Šveicarų mokslininkų grupė skelbė tyrimus apie balsus , kuriuos galėjo girdėti Didieji Rikiai, šemetos ir kiti prisidirbę žmonės, bet duomenų iki šiol neskelbia. O Kanados mokslininkų elitas niekada netyrinėjo jokių balsų, bet duomenis paskelbė. Vienoje radijo laidoje jie pristatė Devų balsus. Nuleidžiamo unitazo vandens šniokštimo fone girdisi aiškiai tariami rusiški keiksmažodžiai, kaip ir dera nuleidžiant tulike vandenį. Kanados mokslininkas, pristatantis įrašą, komentuoja: „ įsiklausykite į tonaciją. Nekreipkite dėmesio į tariamus žodžius, nors ir atpažinsite gatvės žargoną. Esmė – tonacija.“
Tonacija iš tiesų įspūdinga. Lietuvių archeologai mėgėjai – avantiūristai - nacionalistai įrašą nukopijavo internete. Kažkokiu būdu nuleidžiamą vandenį iš įrašo pašalino ir ,gerdami alų, mėgavosi gatvės žargonu. Ir atradimas neprivertė ilgai laukti. Vienas nacionalistas įraše atpažino Sarmatų bedarbio karo vado Noviko balsą.“Tai Novikas, - rėkė nacionalistas. – Tai jis, nors jūs mane užmuškit“.
Tikroji tiesa išaiškėjo dabar, o tada, prieš tūkstantmečius, Didysis neatpažino su kuo kalba. Jam tai buvo Devo balsas.
- Klausk, šviesiausias - ištarė Didysis ir iš kart pasigailėjo tai pasakęs.
Pasigirdo trijų milijonų musių zyzimas. Musės didžio sulig majonezo indelis sutūpė ant ąžuolo šakų. Jų akys panašios į karštą lavą aštriai žvelgė į stovinčius vyrus.
Buvo matyti, kad ruošiasi viską apšikti, vos tik gaus nurodymą.
( bus daugiau) Visi straipsniai šia tema: http://www.sarmatija.lt/index.php/groziniai-kuriniai |
|
LAST_UPDATED2 |
|
Straipsniai -
Sarmata ir besarmačiai
|
|
Ketvirtadienis, 30 Balandis 2009 00:00 |
Skitų – Sorošistų sostinė Nova Vilnia ūžė nuo bado šokių ir priverstinių pramogų. Moteris, valdžiusi sostinę, turėdama tiems laikams nebūdingas ilgas kojas, įsakė visiems šokti, todėl gatvėse ir kituose žmonių susibūrimo vietose žmonės šoko. Retai kur dainavo, nes bado metu ne kiekvienas gaudavo išgerti.
Į Novą Vilnią įžengęs socializmo žynys Bumbliauskas , šokių žynio Petreikio pamokytas , nežiūrint į tai , kad gamta piktai pasijuokė iš jo veido ir kairės kojos, šoko lengvai ir nesukėlė jokių įtarimų sostinės valdovės priežiūros komisijai, akylai stebinčiai, sostinės gyventojus.
Pasakojama , kad trepsėdamas gatve vaisingumo šokio ritme Bumbliauskas pamatė trijų merginų būrį. Tai buvo studentiško amžiaus merginos, kurių prosenėlės po keletos tūkstančių metų įstos į Vilniaus universitetą.
- Esu Bumbliauskas.
- Bubilas? Medaus ir bičių devas? – neslėpdama susižavėjimo paklausė mėlynakė mergina.
- Mergos, Devas, Devas atėjo, - palaikė ją geltonkasė mergina.
- Aš apakus, - ištarė mažoji mergina.
- Pagarbintas būk, o šviesiausias ,o saldžiausias,o gražiausias, - pradėjo geltonkasė vestalka, aukštu lyg gaidžio balsu.
- Meskim jam po kojomis auką..grūdus..varškę.., - sutarškėjo mėlynakė.
- Neturiu varškės...ką man daryti?- papūtė raudonas lūpas mažoji.
- Kur tu padėjai varškę?- išplėtė mėlynakė akis.
- Petreikiui paaukojau.., - nuleido siauras akis mažoji.
- Och, tu lerva...ką čia tauziji? Tu varškę Maceinai atidavei..Pati mačiau.
- O man Maceina devas, - nenusileido mažoji.
- O Deve Bubilai, ar atleisi kvailai vestalkai?
- Klausykit,panos, aš sužavėtas...Devas? Aš?Bumbliauskas?
- Lado, Lado, - užgiedojo mažoji vestalka, raudonomis kaip sniegenos krūtinė lūpomis tardama giesmę. - Didis mūsų Deve.
Čia Bumbliauskas padarė klaidą – jis , kaip jį buvo pamokės šokių žynys Petreikis, žengė meilės šokio žingsnį link mažosios vestalkos ir skubiai ėmėsi trinti jos visą kūną.
Kanados mokslininkų grupė, nagrinėjanti Devų lytinio brendimo klausimus, Bumbliausko poelgį, apibūdino kaip nesubrendusio Devo, apgaulingos super potencijos pasireiškimą. Šveicarų moterų mokslininkų grupė kategoriškai neigė Bumbliausko potenciją, remdamasi visuomenės apklausa, kur penkios iš šimto nepaprasto grožio apklaustųjų moterų teigė girdėjusios apie Bumbliauską, kaip sarmatų Devą apsišaukėlį, o viena iš girdėjusių teigė: „ Tai koks jis sarmatų Devas, jeigu jis per teliką kalba?“.
Mažoji vestalka sustabdė šokio įaudrintą Devą Bumbliauską vienu rankos mostu ir tarė:
- Nepriekabiauk,seni, geriau kelnes pasikelk ir varyk iš čia.
Šveicarų mokslininkių grupė džiūgavo išklausiusi liudininkių pasakojimus, o Kanados mokslininkai tiesiog verkė iš nuoskaudos ir rėkė iš pasiutimo. Ką įžvelgė kanadiečiai ir ko taip džiaugėsi šveicarės? Šveicarės mokslininkės visada žavėjosi moterų nepriklausomybe, o kanadiečiai teigė, kad dėl tos mažos vestalkos užsispyrimo žmonija prarado dar vieną gentį, kuri ,tikriausiai,būtų apsigyvenusi,kur nors ties Rusne ir iš ten, į plačiąją Rusiją, būtų iškeliavęs ne vienas bumbliauskininkas ir ,kas žino, gal Rusija istorijoje būtų nuskambėjusi kaip Pabumbliauska? O gal ir Bumba? Rusai vadintų vienas kitą bumbomis, o rusės bambutėmis?
- Tai kaip čia dabar išeina? Aš tau ne Devas? – nustebo žynys Bumbliauskas, pakėlęs rankas į dangų.
- Gal tu ir Devas..., - ištarė mažoji. – Bet Maceina man devesnis..ir jaunesnis...
Reikia priminti, kad žynys Bumbliauskas nežinojo Maceinos, o ir pats abejojo, ar jis yra Devas.
- Kaimietė...Aš dar tave, kada nors, per egzaminus prigriebsiu..
- Tu – mane? Seni???... Prigriebsi? Aš tau žarnas paleisim, tu...( rankraštyje keletas slaviškų žodžių. Jų reikšmė nėra tokia didelė tokiam vyrui , kaip žynys Bumbliauskas.). Eini ir eik bezdėdamas. Dar nežinia koks tu Devas...Gal aš kvaila..bet nemačiau, kad Devui kelnės kristų...todėl eik ir Tegul saulė ir vėjas tave palydi...Eik,iš čia, priekabiautojau tu.., - ėmė spiegti mažoji vestalka.
Sarmatijoje moterų valdžia buvo šventas reikalas, jeigu moteris tave pasiunčia – tai geriau eiti, kas tu bebūtum ar Devas ar tik žynys Bumbliauskas.
Ir žynys ėjo bezdėdamas, kaip liepė moteris, nesukūręs naujos genties, vis dar smunkančiomis ryžo briedžio kelnėmis. Jis net pagalvojo, jog Didžioji Motina ne be reikalo jį su tokiomis kelnėmis į pasaulį išleido. Eini lyg ir Devas, o nusmuko kelnės ir ..viskas. Kaip viskas arti: čia tu Devas, o po sekundės tu tik nusmuktakelnis žynys, keliaujantis į pajūrį, kur bėgioja laukinės lenkės, paklaikusiais veidais.
- O man jis gražus bernas, bet jis - ne Devas, - pasakė geltonkasė vestalka žvilgsniu lydėdama žynio užpakalį.
- Ai, mergos, ko tik nepridarai iš bado..
- Eime pašoksim suktinį.
Ji tikėjo, kad dar ne kartą teks susitikti su Devais.
O tuo metu nesterilizuoti Maceina ir Siparis kėlė puotą bado metu.. |
|
LAST_UPDATED2 |
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 3 4 Sekantis > ir >>
|
|
Puslapis 1 iš 4 |
|
Rietavo savivaldybė
