Baltų Atlantida

 Gyvenimo vertybes keičianti vasara

Vasara... Džiuginanti retoku  Lietuvoje svečiu – saule ir visus metus laukiamomis atostogomis... Kviečianti pasinerti  į vandenų platybes, išsitiesti įkaitinto smėlio paplūdimy ir svaigintis gamtos bei gyvenimo teikiamais malonumais...
Viliojanti pramogomis ir nuotykiais... Suteikianti galimybę mėgautis turiningomis pažintinėmis kelionėmis ar rinktis   trumpalaikius, dažniausiai tik paviršutinišką  džiaugsmą atnešančius malonumus, ties  kurių slenksčiu dažniausiai suklumpa  bręstantis jaunimas, trumpam ištrūkęs iš įgrisusio mokyklos suolo ir stačia galva puolęs į  smagumų bangas.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Žiūrint iš šalies į jaunus žmones, karštą vasaros dieną šlitinėjančius  miestų  gatvėmis, gurkšnojančius alų ar sidrą – kyla klausimas, ar žino tėvai, ką  nuo ryto iki vėlyvos nakties veikia jų vaikai? Kuo jie gyvena ir kokia yra jų vasara? Suprantama, kad svaigalams ir pramogoms patys neužsidirba – dažniausiai duoda mylintys tėvai.
Nesinori būti moralizuotoja  ar  trafaretiška šiuolaikinio ir mano kartos jaunimo vertintoja bei lygintoja, tačiau graudu žiūrėti į  beprasmiškai brangų vasaros laiką leidžiančius mūsų pačių vaikus. Juolab labai dažnai patiriančius neigimas ir  kartais labai  skaudžias malonumų pasekmes.
Vasaros metu mūsų vaikams siūloma begalė stovyklų užsienyje ir gimtojoje Lietuvoje ir gerai žinau, kad į jas ne kiekviena lietuvio šeima gali išleisti savo atžalas. Neabejoju, kad tose vaikų ir jaunimo stovyklose vyksta ne tik  „mis“ rinkimai, „žvaigždžių“ kepimas ir diskotekos,  bet siūlomos  sportinės ir kultūrinės pramogos, naktiniai ir turistiniai žygiai pėsčiomis ir dviračiais, jodinėjimas žirgais, buriavimas,  mokymas įvairių menų ir kalbų. Visa tai yra gerai, jei tai nėra tik skambi reklama ir jei iš  to, už ką tėvai sumoka, vaikai grįžta ne tik pailsėję, bet ir praturtėję dvasiškai. Suprantu, kad tai pasiekti stovyklos organizatoriams nelengva, todėl užuot pasibeldus į jaunų žmonių sielą, dažniausiai nuslystama  lengviausiu pramogų paviršiumi. Patyriau tai, nes  pačios dukra, grįžus iš stovyklos ir praėjus  kuriam laikui prasitarė, kad nieko ten gero nebuvo – sėdėję panelės kiaurą dieną namukuose ir prigalvodavę įvairiausių nesąmonių.  Namo grįžo su lūpose pravertu auskaru...
Skaudu matyti  amžinai užimtus it  nuolatos skubančius, materialinių  gėrybių besivaikančius  ir  menkavertėse vertybėse paskendusius suaugusius, nebesuvokiančius savo gyvenimo  esmės. Neprisibelsti į jauno žmogaus sielą, savojoje jaučiant tuštumą... Juk perduodame  savo vaikams tai, kuo gyvename patys.
Ir taip miela išgirsti, kad atsiranda žmonių,  kuriems rūpi  ne tik savo vaikų, bet ir kitų jaunuolių gyvenimas – iš tiesų, kad ir kaip iškilmingai beskambėtų – būsimos Lietuvos ateitis. Vieni tokių–etnologas, folkloro tyrinėtojas, Lietuvos „Romuvos“ bendrijos krivis Jonas Trinkūnas ir jo žmona Inija – gražaus sumanymo – baltiškų stovyklų jaunimui iniciatoriai. Tai labai šviesus ketinimas iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį perduoti  ateities kartoms dvasinį tautos palikimą.
Ne vienerius metus Dvarciškėse rengiama jaunimo romuvos stovykla, kurioje sudaromos sąlygos  susipažinti su etnine tautos praeitimi, tradicijomis, papročiais  ir istorija,  išmokti to, ką mokėjo tėvai ir seneliai. Jaunuoliai rankomis ir širdimi gali prisiliesti prie prigimtinio gyvenimo būdo, žiesdami puodynes, klausydami paskaitų apie pamatines  žmogiškumo tiesas. Suvokti dainos ir šokio esmę,  dainuodami senąsias dainas, šokdami  apeiginius šokius. Čia tvyro nuoširdus meilės Tėvynei, pagarbos protėviams ir jų  gyvenimo būdui, jausmas. Čia  suvoki, kas iš tikrųjų yra Tėvynė ir tauta. Gamtos ir žmogaus vienovės apsupty  akimirksniu pamirštamas skubėjimas, didmiesčių triukšmą nustelbia paukščių čiulbesys ir dainos. Čia svaigalus pakeičia muzikavimas ir šokiai, teikiantys atsipalaidavimą ir energiją. Čia kyla noras sutikti kylančią ir palydėti besileidžiančią saulę, ilgai žiūrėti į ramiai tekantį vandenį ir stebėti laužo ugnies šokį. Prisiglausti prie šimtamečio ąžuolo ir išgirsti jo kalbą, pasivolioti  žalioje žydinčioje pievoje ir „paganyti“ debesėlių jautukus. Sugerti savimi visus gamtos kvapus, išvysti ryškesnes ir skaidresnes spalvas. Čia atsiveria akys ir širdis... Atstačius darną su gamta, atsigauna kūnas ir siela, pasikeičia ir santykis į pasaulį bei dorovinės  vertybes. Kaip atsitiesia  ir atželia sutrypta žolė, taip atsitiesia ir žmogus, išmokęs skleisti gėrį, ramybę ir grožį.
Mums belieka rinktis, kokius norime matyti savo vaikus, o tuo pačiu ir ateities Lietuvą. Ar egzistuosime taip pat, ar pasinaudosime galimybe gyventi kitaip.
Keiskimės patys kartu su jaunimu. Leiskime savo vaikams patiems patirti žmogiškosios esybės pilnatvę, tobulėti dvasiškai, „ragaujant“ gyvenimą teisingai ir nesavanaudiškai, „kabinant“ vasarą mediniu šaukštu kaip medų, besiliejantį iš savo paties rankomis   žiestos puodynės...

Mama Daiva