Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
Jūsų dėmesiui pateikiame nuostabiausias keliones į dar mažai kam atrastą Sarmatijos pasaulį.Europos Sarmatija Antikos ir Renesanso geografinėje tradicijoje buvo vadinamas Vidurio Rytų Europos regionas, kurio istorijoje baltai ir Lietuva suvaidino svarbų, kartais net lemiamą, vaidmenį.
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Gruodžio 3 - 9 dienomis Melburne susirinko Pasaulio Religijų Parlamentas (The Parliament of the World‘s Religions) - didžiausias pasaulyje religijų atstovų susiėjimas. Pirmą kartą Parlamente dalyvavo ir Lietuvos atstovai, o didžiojoje Parlamento rūmų fojė greta kitų tautų vėliavų kabėjo ir Lietuvos vėliava.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Pasaulio Religijų Parlamentas pirmą kartą buvo sušauktas 1893 metais Čikagoje pasaulinės mugės proga. Parlamentas sumanytas kaip galutinio pasaulio sukrikščioninimo renginys. Tuo metu manyta, kad tėra viena neklystama religija arba ideologija. Parlamente dalyvavusių nekrikščionių buvo mažuma, tačiau istorinė induisto Svami Vivekanandos kalba padėjo amerikiečiams suvokti, jog ir kitos religijos turi vertę, ne tik judėjų ir krikščionių dvasinės tradicijos. Jis kalbėjo: „Šventumas, skaistumas ir labdara nėra kurios nors vienos išrinktosios religijos nuosavybė. Sakau jums - ant kiekvienos religijos vėliavos turėtų būti užrašyta: „Padėkime, bet ne nukariaukime“, „Harmonija ir taika, o ne ginčai ir vaidai“. Planetą ir žmoniją vis labiau jaučiame ir suvokiame kaip visumą, kurioje reikia ne tik gyventi, bet ir visiems sugyventi. Ekumenizmas jau dabar peržengia krikščioniškųjų religijų ribas. Mes, lietuviai, pasauliui galime priminti, ką skelbė valdovas Gediminas Vilniuje XIV a. pradžioje, pripažindamas teisę tautoms turėti skirtingus papročius ir tikėjimus. Jis taip pat patvirtino žmonių vienybę: „ir visi turime vieną Dievą“. Deja, Europoje taip manančių valdovų tuo metu, atrodo, daugiau ir nebuvo. Turėjo praeiti keletas amžių, kad tokia Gedimino nuostata taptų priimtina visuomenei. Atėjo laikas, ir atsirado Pasaulio Religijų Parlamentas. 1993 metais buvo nuspręsta paminėti pirmojo Parlamento šimtmetį. Šį kartą Parlamento tikslai jau buvo visai kitokie - į Čikagą buvo sukviesta 125 įvairių religinių grupių šeši su puse tūkstančio atstovų ir vadovų. Be didžiųjų religijų, į Parlamentą buvo pakviesti ir pagoniškųjų religijų atstovai. Pagaliau buvo pakviesti ir Amerikos indėnai (Nativ Americans), nors prieš šimtą metų į Parlamentą jų niekas nekvietė. O tuo metu indėnams buvo tiesiog draudžiama praktikuoti etninę religiją. Bet ir šį kartą pagonių pasirodymas sukėlė sumaištį ir protestų. Pavyzdžiui, graikų ortodoksų atstovai paliko Parlamentą, protestuodami prieš naujųjų pagonių dalyvavimą. Prieš Juodųjų musulmonų dalyvavimą protestavo žydų atstovai. Tačiau dominavo nuostata, jog pasaulinės krizės akivaizdoje visi dvasiniai judėjimai turi vienytis. Dalai Lama pabrėžė: “Daugelis mano, jog būtent jų religija yra geriausia. Aš jaučiu, jog man geriausias yra budizmas, bet aš nemanau, jog budizmas yra geriausias visiems kitiems.” Svarbiausias 1993 m. Parlamento dokumentas buvo priimta „Visuotinės etikos deklaracija“. Joje teigiama, kad skirtingų, kartais priešiškų religijų santykiai turi būti grindžiami visiems priimtinais visuotinės etikos principais. 1999 metais Parlamentas rinkosi Keiptaune (7000 dalyvių). Čikagos patirtis parodė, kad reikia kurti tarpreliginius santykius, mažinti įtampą ir plėsti visuotinės etikos erdvę. Taigi susitikimas Pietų Afrikoje tapo religijų bendravimo ir bendradarbiavimo Parlamentu. 2004 metais Parlamentas vyko Barselonoje. Susitikimo šūkis buvo „Takas, vedantis Taikon“. Parlamento vadovai paragino dalyvius kalbėti ne tiek apie tai, ką pasaulis ir valstybės turi daryti, bet apsikeisti patirtimi ir savo bendruomenėms parvežti gerąją patirtį ir idėjų. Barselonoje konfliktinių susidūrimų tarp dalyvių jau nebebuvo ir, atrodo, jau veikė bendravimo ir tarpreliginių santykių etika. Vienas iš svarbiausių šių metų Pasaulio Religijų Parlamento Melburne tikslų - aprėpti kuo daugiau žmonijos kultūrų ir dvasinių tradicijų, atsiverti jų įvairovei. Parlamente dalyvavo įvairios pakraipos krikščionių, budistų, musulmonų, induistų, sikhų, zoroastriečių ir daugybės kitų religinių tradicijų dvasinių vadų ir atstovų, pasipuošusių spalvingais ritualiniais drabužiais ir simboliais. Žmonija išgyvena ne tik ekonominę krizę, sunkesnė yra dvasinė krizė, kurią įveikti galima tik pasitelkus tautų kultūrų ir religijų patirtį. Parlamente buvo tęsiamas visuotinės etikos kūrimas ir plėtojimas. Kaip vienas iš aktyviausių visuotinės etikos principų formuotojų pasireiškė žymusis šveicarų teologas dr. Hansas Kungas. Veikė net kelios Etikos darbo grupės. Dėmesys sutelktas į ypač aktualias pasaulio ekologijos problemas. Parlamentas parengė dokumentą - kreipimąsi į Kopenhagoje vykusią Klimato kaitos konferenciją. Kreipimesi sakoma, jog pasaulio tautų religinės ir kultūrinės tradicijos kūrybingai prisideda sprendžiant žmonijos ekologines problemas. Mums, lietuviams, svarbu tai, kad į Parlamentą buvo pakviesti du Lietuvos atstovai - Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas ir kaunietis etnokultūros mokytojas Artūras Sinkevičius. Kodėl iš Europos pakviesti šie lietuviai? Lietuvos dvasinis paveldas Europos kontekste atrodo gana patraukliai. Lietuviai sugebėjo išsaugoti vieną iš seniausių Europos kultūrų ir netgi religiją. Lietuva turbūt vienintelė Europoje turi Etninės kultūros globos įstatymą, priimtą 1999 m. O 1998 metais Vilniuje buvo sušauktas Europos etninių (pagoniškųjų) religijų kongresas. Šis Lietuvos Romuvos inicijuotas judėjimas apėmė beveik visą Europą, siekdamas net Indiją. Lietuvių patirtis tęsiant senąsias dvasines tradicijas tapo pavyzdžiu daugeliui europiečių, siekiančių susigrąžinti prarastą protėvių dvasinį paveldą. Pasaulio Religijų Parlamentas atkreipė dėmesį į lietuvių senameldžių (Romuvos) iniciatyvas ir pasirūpino lietuvius pakviesti į Melburną. Šį kartą Parlamentas daugiau dėmesio skyrė tautų jaunimui ir jų pastangoms išsaugoti protėvių tradicijas. Etnokultūros mokytojo Artūro Sinkevičiaus pranešimas buvo apie tai, kaip jo mokykloje perteikiamos etninės tradicijos, kaip jaunimas noriai mokosi liaudies dainų, šokių ir papročių, dalyvauja vasaros stovyklose. Pranešimo išklausę amerikiečiai pasakė, kad tokią lietuvių patirtį turėtų perimti visų tautų mokyklos. Atrodo, jog platesnis jaunimo įtraukimas į Parlamentą padės sėkmingiau spręsti religijų sugyvenimo ir bendradarbiavimo problemas. Krivis Jonas Trinkūnas papasakojo apie lietuvių kovas už laisvę ir pastangas iūsaugoti senąjį tikėjimą, apie tai, kad šiandien Lietuvoje sėkmingai atgimsta senoji religija. Daugeliui klausytojų tai buvo didelė naujiena. Jie labai stebėjosi lietuvių atkaklumu ir pasišventimu ginant savo dvasines tradicijas. Parodytas filmas (sutrumpinta versija) apie šių metų Lietuvių dainų šventę tiesiog sužavėjo žiūrovus. Australai pasakė: “Jūs, lietuviai, turite tokių vertybių, kad net pavydas ima.“ Parlamento vadovybė, susipažinusi su lietuvių Romuvos veikla, nutarė įtraukti lietuvius į Parlamento Etninių religijų grupę (Indigenous Religions). Tai buvo nauja Parlamente suformuota grupė. Prie etninių religijų priskirti tie judėjimai, kurie glaudžiai susiję su vietinėmis istorijos ir religijos tradicijomis. Tokiomis nelaikomos neopagoniškosios organizacijos, kurių daugiausia yra Amerikoje, jie nesulaukė tokio Parlamento dėmesio, kokio sulaukė etniniai judėjimai. Reikia manyti, kad toks dėmesys, parodytas Lietuvių etninei religijai, yra ženklas, jog pripažinimo sulauks ir kiti europiečiai, kurie lietuvių pavyzdžiu plėtoja veiklą prikeldami savo dvasines tradicijas. Parlamentas visą savaitę dirbo milžiniškame Melburno parodų centre, plenariniuose posėdžiuose dalyvaudavo iki 10 000 žmonių. Moderniose patalpose veikė šimtai darbo grupių. Pasveikinti Parlamentą atvyko Dalai Lama. Jis pasakė optimistinę kalbą apie tai, kad šiuo sunkmečiu ypač svarbus toks kūrybinis įvairių tautų ir tradicijų bendradarbiavimas ir bendravimas. Jis padėkojo Parlamentui už svarų indėlį kuriant taikų pasaulį. Religijų Parlamento veikla parodė, kad žmonija vienijasi, siekdama įveikti įtampą ir nesutarimus.
Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose laumes pamini M.Pretorijus veikale “Prūsijos įdomybės” J.Balys teigia, kad laumės esančios mažiausiai krikščionybės paliestos būtybės
Laumių paveikslas lietuvių mitologinėse sakmėse yra sudėtingas ir gana prieštaringas. Jos sakmėse dar vadinamos kitais vardais – raganomis, deivėmis, laimėmis, morėmis. Laumių vaikams vadinti naudojami šie vardai : laumiukas, laumytis, morytis. Laumių vyrai vadinti laumakiais ir lauminais, tačiau jie minimi tik vėlesnėse sakmėse.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Laumių išvaizda yra paprasta, ji mažai kuo skiriasi nuo paprastų kaimo moterų. Sakmėse daugiausia kalbama apie laumių veiksmus, santykius su žmonėmis, todėl jos išvaizda nusakoma labai apibendrintai. Laumės lietuvių liaudies sakmėse įsivaizduojamos dvejopai : 1) kaip pagyvenusios moterys, 2) kaip jaunos merginos. 3 Kaip moterys laumės įsivaizduojamos kiek dažniau, negu kaip merginos, nes laumės yra moterys tose sakmėse, kur dirba įvairius moteriškus darbus : verpia, audžia, skalbia. Jos buvo įsivaizduotos kaip valstietės, nesiskiriančios nuo jų nei išvaizda, nei apsirengimu. Tačiau yra keletas sakmių, kuriose jos išskiriamos iš paprastų moterų – turi ilgus plaukus ir dideles krūtis. Pasitaiko sakmių, kuriose iškeliami bjaurūs, atstumiantys laumių išorės bruožai : sakoma, kad jos turinčios ilgus geležinius nagus,yra apžėlusios, turi didelius bjaurius dantis, yra purvinomis, ilgomis rankomis. Kai kur minimos kaip moterys su vištos ir gaidžio kojomis, apsisupusios marškomis ir apsikarsčiusios šiaudais. Kaip merginos laumės dažniausiai įsivaizduojamos tose sakmėse, kur jos bendrauja su vyrais – pristoja kelyje, slogina ar išteka už papasto žmogaus. Laumių vaikai visada vaizduojami bjaurios, išsigimėlių išvaizdos, jų galvos esančios didelės ir minkštos, kojos esančios labai silpnos, jie negalintys nei vaikščioti, nei kalbėti. Sakmėse pastebimos kelios laumių funkcijos : 1) dirba moteriškus darbus, 2)skriaudžia arba globoja vaikus, 3) bendrauja su vyrais, 4) kenkia gyvuliams. 4
1 Vėlius N. “Lietuvių mitologija”, T1, V., 1995, P. 84. 2 Vėlius N. “Lietuvių mitologija”, T1, V., 1995, P. 87. 3 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P. 93. 4 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P. 96.
Paprastai laumės dirba tik tuos darbus, kurie susiję su drobių gaminimu : jos verpia, audžia, skalbia. Laumės būna nepatenkintos, kai žmogus jas pasveikina, nes išgirdusios pasveikinimą jį, jos turinčios pasišalinti, ir jų audeklai atitenka žmogui ne iš laumių geros valios. Tačiau yra sakmių, kuriose minima, kad jei laumėms patikęs pasveikinimas, jos atsidėkodamos tą žmogų apdovanojančios nesibaigiančio audeklo ritiniu. Kartais laumės prisišaukiamos per neatsargumą. Laumės ateinančios su savo rateliais, verpia labai greitai, o šeimininkei pritrūkus verpalų, grasina suverpsiančios jos plaukus, žarnas ir gyslas. Išvyti laumes pavyksta tik apgaule, pasakoma, kad griūva dangus, kad lauke girdėti vaikų verksmas, arba uždegama “grabnyčinė” žvakė. Išsigandusios laumės išbėga lauk, o moteris užsklendžia duris, kartais reikia visus laumių turėtus daiktus apversti, dar kai kuriose sakmėse minima, kad tuos daiktus reikia peržegnoti (tai jau krikščionybės atšvaitai lietuvių mitologijoje), ir tuomet laumės nebegalinčios įeiti vidun. Laumės dosnios našlaitėms, kartais uždusina jas skriaudžiančias pamotes, tai parodoma ir sakmėje “Našlaitė ir laumės” : “Kitąsyk mergos, moterys dienomis dirbdavo, o naktimis verpdavo prie mažos šviesos, ir plonai verpdavo. Viena pamotė, nekęsdama savo podukros, sunkindavo ją prie darbo, vis jai užduodavo tiek daug suverpti, kad ji turėdavo verpto per naktis. Sykį, jai vidurnaktį beverpiant, atėjo trys laumės ir sako : - Kad tave taip sunkiai pamotė vargina, tai mes atėjom tavęs išvaduoti. Tuoj sėdusios, suverpusios tas jos pakulas ir, tą pamotę uždusinusios, išėjusios savo keliais, sakydamos : - Jau ji daugiau tavęs nekankins. Iš ryto rado tą pamotę negyvą.” 5 Laumės apdovanoja netyčia lauke paliktą kūdikį, o tyčia paliktą – nužudo. Dažnai vaiką palieka netyčia neturtinga moteris, kartais našlė, pajuokiama marti, o tyčia – pavydi kaimynė, pašaipūnė marti. Tikėta, kad laumė gali pakeisti vaikus – ką tik gimusius kūdikius arba dar nepakrikštytus vaikus. Visų laumių ir paprastų kaimo vyrų santykius galima suskirstyti į dvi grupes : 1) vyrai užkabinėja laumes, 2) laumės pristoja prie vyrų. Vyrai užkabinėja pirty besiperiančias, prie upės skalbiančias, jaujoj dirbančias, ar kur nors einančias laumes.
5 Vėlius N. “Laumių dovanos : lietuvių mitologinės sakmės”, V., 1979, P. 16 – 17.
Jei vyrai elgiasi per daug įžūliai, nepagarbiai, jos tuos vyrus žiauriai pamokančios, kartais suėdančios, retoje sakmėje vyrams pavyksta išsisukti nuo jų keršto. O laumės sloginančios tuos vyrus, kurie murzini eina miegoti, vakare žiūri į veidrodį, arba guli susijuosę. Tačiau už parodytą joms gerą širdį, laumės dosniai atsilygina, tai parodo ir sakmė “Laumių dovanos”...
Visas straipsnis :http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/lietuviu-mitines-butybes-puslapis1.html
Pirmasis šių metų „Liaudies kultūros“ numeris publikavo pokalbį apie gamtmeldžių šventes ir apeigas, apie atkurtą krivio instituciją, apie būtinumą susiburti visiems senojo baltų tikėjimo šalininkams. Nuomonių daug... Atrodo, jog visos mintys turėtų būti svarbios „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams. Apie Žemės (Tėviškės, Gimtojo krašto) šventumą kalba ne tiktai lietuviai ir latviai, ne tiktai europiečiai. Amerikos čiabuviai (indėnai) yra sukūrę labai gražių maldų apie savo žemę, ir skaitant tuos tekstus atrodo, kad šventas medis ir šventas šaltinis, apdainuotas ten, už Atlanto, yra lygiai toks pat, kaip ir čia, prie Nemuno. Tą šventumą galime suprasti kaip kultą (ar net baimę), bet bus teisingiau, jei mes jį suprasime kaip pagarbą viskam, kas yra šalia žmogaus. Todėl kiekvienas bandymas tą buvusį šventumą atkurti yra geras. KAS YRA ŠVENTYKLA?
Rusų istorikai, tyrinėjantys seniausių Europos šiaurės vienuolynų atsiradimą, pažymi, kad visi jie buvo pastatyti gražiausiose vietose: didžiųjų ežerų salose, panoraminiuose pusiasaliuose, vaizdingiausiose upių pakrantėse. Bet ir tie patys slavai, ir senovės baltai savo pagoniškas šventyklas statė taip pat tik vaizdingose vietose. „Šventa vieta“ yra platesnė sąvoka nei gražus kraštovaizdis. Kartais šventa vieta būna uždara ir lyg tai niekuo neišsiskirianti, bet joje „kažkas yra“. Tai yra vietos, kuriose žmogui gera. Matyt, gera čia buvo ir pagoniškiems dievams, su kuriais baltai bendravo. Bet vis dėlto pačios svarbiausios baltų šventvietės atsirado vaizdingose, panoraminėse vietose. Teoriškai rekonstruotos baltų šventyklos buvusioje Prūsijoje, Polesėje ir prie Dnepro upės atrodo išties įspūdingai. Žinoma, ir archeologai, tas šventyklas tiriantys, ir dailininkai, jas piešiantys, yra šiek tiek romantikai. Bet vis tiek aišku, kad anų tolimų dienų architektai, kurdami sudėtingas konstrukcijas ir sistemas, nedarė tų klaidų, kurias dabar daro technokratiškai nusiteikę projektuotojai ir dizaineriai. Žmogus tada buvo šventoje pirmykštėje Gamtoje, o pačios Gamtos sukurtos formos buvo tobuliausios. Ir kiek daug Lietuvoje dabar yra gyvenviečių, kurios visiškai nusigręžė nuo Gamtos. Pagrindinis kriterijus, kuriuo dabar vadovaujasi architektai ir net landšafto architektai, yra nauda, patogumas. Taip atsirado „virvelinė“ architektūra, kai visi namai tiksliai išsirikiuoja šalia kelio. Šitaip yra taupomi vamzdžiai, laidai ir dar kažkas, bet kai pamatai, kad už pusės kilometro nuo tos kaimo gatvės teka upelis ir ten tiktai karvės ganosi, žmogaus veikla atrodo neišmintinga. O kaip kuriasi gyvenvietė prie didelės upės? Namai tarsi ir atsigręžę į Nemuną ar Nerį, bet tarp tų namų ir upės – kaukiantis plentas. Tokių gyvenviečių – daugybė. Žmogus prarado ir ramybės poreikį ir tą patirtį, kurią žinojo šventyklų statytojai. Kodėl dabar mus rytais budina ne paukštis, o burzgianti mašina? Į šį klausimą jau labai seniai atsakė kinų filosofas Konfucijus: kai žmogus nuolat naudojasi mašina, jo širdis suakmenėja. Gamtmeldžiai bando sugrįžti ir prie savo senųjų dievų, ir prie šventųjų buveinių. Ir todėl jie nusipelno pagarbos. Jei prie švento gojaus, švento šaltinio ar alko nors retkarčiais susirinks žmonės, jei pastatys ten kuklų aukurėlį šventai ugniai, gal ir atsitiktinis praeivis pagarbiau pažvelgs į tą vietą. Mūsų krašte yra dar daug užmirštų ir visiškai neįvertintų šventviečių, ir kaip gerai būtų, jei pirmiausia jas surastų ne komersantai, ne pramonininkai, o jautrios sielos žmonės, kuriems niekada nekils mintis statyti čia viešbučio ar gamyklos... Margionių kaimo metraštininkas Vaclovas Balevičius „Dienraščiuose“ rašė, kad ateityje prie Skroblaus upelio tikriausiai atsiras sanatorijos, o čia atvykstančius ligonius gydys vien tiktai upelio almėjimas ir slėnio pievų žiedai. Dabar mes žinome, kad čia yra Skroblaus kraštovaizdžio draustinis ir niekada jokių sanatorijų nebus, bet iš esmės Vaclovas Balevičius buvo teisus: būtent tokios vietos žmogų gydo labiausiai. Ir niekas šiandien nedraudžia pakeleiviui pažvelgti į Skroblaus slėnį. Pažvelgti, pasigėrėti ir nueiti. Nueiti, palikus tą grožį kitiems. KAS YRA AUKA?
Legendos mums primena, kad kadaise baltų gentys aukodavo dievams labai brangias aukas. Buvo ir kruvinos aukos. Šitokiu būdu atsisveikindavo su gyvenimu gražiausios merginos, nekalti maži vaikai. Kaip visa tai turėtume vertinti šiandien? Ką sako istorikai? Mes turbūt jau pastebėjome, kad yra istorikai-romantikai, ir istorikai-realistai, nė kiek nenutolstantys nuo dokumentų. Pastarieji mūsų krašto praeityje mato daug grubios jėgos ir grubių papročių. Bet auka anais tolimais laikais galbūt buvo tam tikras žmogaus gerumo ženklas. Ar aukojo tik todėl, kad iš tų dievų kažko tikėjosi? Prisiminkime, kad dar visai neseniai Dzūkijoje buvo švenčiami rudeniniai „Dziedai“, ir tos šventės metu aukojama elgetoms ir vėlėms. Kodėl tai buvo daroma rudenį, kai derlius jau aruoduose? Auka šiuo atveju nėra prašymas, tai yra dėkojimas. O dėkoja šitaip tiktai geras žmogus. Ir dar gilesnėje senovėje buvo aukojama tai, kas žmogui brangiausia. Paskaitykime dar kartą Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“ ir šituo įsitikinsime. O toji šiandieninė labdara, ateinanti iš Vakarų, yra toli nuo tikro žmonių gerumo. Atiduoti tai, kas nereikalinga – kokia čia auka? O pažiūrėkime, kaip valdžios vyrai sodina medelius arba meta į pirmąją vagą duonos kepalėlius. Į ką tai panašu? Tiktai į teatrą. Todėl šiandieniniai gamtmeldžiai, prisimindami aukos ritualą, yra nuoširdūs, tai yra jų tikėjimo dalis, jų gerumas anam transcendentiniam pasauliui.
KAS YRA RITUALAS?
Pranas Autalkis (Mikalauskas) apysakoje „Sidabražolių akėčios“ rašo: „Per Antalkius skubėjo krivulė – sulinkusi, parudusi, šakota, daug ko mačiusi ąžuolinė lazda. Nuo pusės ilgio išmarginta kadagiais, sidabražolėmis, eglaitėmis /.../ Iš kiemo kieman krivulę nešiojo triukšmaują vaikai...“ Kaimo susirinkimas – taip pat krivulė. O šiandienines mūsų gamtmeldžių žinias praneša irgi „Ramuvos krivulė“. Koks gražus ir daugiareikšmis žodis! Ir labai aiškus, nors to žodžio kontekstas – vis kitas.
Bet grįžkime prie tos išgražintos lazdos. Turbūt panašią lazdą laikė savo rankose ir Jonas Trinkūnas, kai visi gamtmeldžiai paskelbė jį savo kriviu. Šitaip prasideda ritualai. Lazda yra pradžia: pamatai lazdą, keliaujančią per kaimą, ir žinai, kur reikia eiti. Pamatei lazdą krivio rankose ir žinai, kad kažkas prasideda. Gražu ar ne? .. Visai neseniai buvau Ricielių kaime, kuris jau nebe Varėnos rajone. Jis garsus tuo, kad prieš karą čia buvo pastatyta labai graži pradinė mokykla. Ir dabar ta mokykla gyvuoja, turi kuklų muziejų, kurį įkūrė mokytoja Marija Grėbliūnienė. Bet labiausiai mane nustebino tai, kad ir šiandien šioje mokykloje pamokų pradžią paskelbia ne elektrinis, o paprastas vario varpelis. Išgirdau – ir rodos, sugrįžau į 1960-uosius metus, į savąją mokyklą, kuri labai toli nuo Ricielių. Tas pats malonus skambesys, ta pati nuotaika. Panašiai mus veikia muzika, ir šulinio svirties girgždėjimas. O juk senųjų švenčių ritualai ir apeigos saugo senąjį patriarchalinį gyvenimo būdą. Todėl ir sugrąžina mus į tą nutolusį ramų gyvenimą, todėl ir praturtina mūsų sielą. Kiekvienas ritualas svarbus yra tuo, kad suvienija žmones, tarsi priverčia visus tuo metu elgtis vienodai. Žinoma, kiekvieno ritualo tikslas yra labai konkretus.
Praėjusią vasarą teko laimė pirmą kartą pamatyti, kaip užkuriama prosenovinė ugnis titnago, skiltuvo ir pinties pagalba. Didelio kruopštumo, specifinių įgūdžių ir susikaupimo reikalauja šis darbas, todėl kai kurie veiksmai atrodo išties rituališki. Ir tai yra gerai, nes šventos ugnies įžiebimas – ne kasdienis darbas. Jeigu paskubėsi, gali ir nepasisekti. Ir jeigu jauti, kad to išties sudėtingo darbo rezultatą sąlygoja ne tik įnagių tobulumas, ne tik įgūdžių tikslumas, o dar kažkas – šitaip ir atsiranda rituališki judesiai, kuriuos snobas, žinoma, gali pavadinti prietarais. Bet štai kas svarbu: visi, stebėjusieji šį prosenovinį ritualą, šventai tikėjo kiekvieno judesio tikslingumu, tik žiūrėjo ir laukė... Ir Dzūkijos nacionalinio parko amatų meistras Romas Norkūnas tą vakarą prie Grūdos upės jau buvo panašus į žynį, kuriam leista žinoti daugiau nei kitiems. Mes tarsi sugrįžome į žmonijos vaikystę, ir per keletą minučių priartėjome prie senosios išminties... O gal panašiai atsitinka, kai gamtmeldžiai bando susikalbėti su savo dievais? Sunku vertinti, bet nei apgavystės, nei demagogijos čia nėra.
* * * Bent kiek pabendravus su gamtmeldžiais - senojo baltų tikėjimo išpažinėjais - darosi aišku, kad kukli jų veikla yra gerbtina ir godotina. Jie turi ateitį. Bet susiburti į kažkokią vieningą struktūrą gamtmeldžiams dar sunkoka. Čia daug laisvės ir improvizacijos. Todėl gamtmeldžių yra daug daugiau, nei gali suskaičiuoti kokia nors statistika. Kartais atrodo, kad į visą gamtmeldžių judėjimą galima žiūrėti kaip į teoriją, gerokai atsietą nuo konkretaus mūsų gyvenimo. O melstis galima vienumoje, žiūrint į besileidžiančią saulę arba į mažą lauželį. Jokia religija tokiai meditacijai netrukdo.
Rietavo savivaldybė
