Baltų Atlantida

    Gruodžio 3 - 9 dienomis Melburne susirinko Pasaulio Religijų Parlamentas (The Parliament of the World‘s Religions) - didžiausias pasaulyje religijų atstovų susiėjimas. Pirmą kartą Parlamente dalyvavo ir Lietuvos atstovai, o didžiojoje Parlamento rūmų fojė greta kitų tautų vėliavų kabėjo ir Lietuvos vėliava.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

    Pasaulio Religijų Parlamentas pirmą kartą buvo sušauktas 1893 metais Čikagoje pasaulinės mugės proga. Parlamentas sumanytas kaip galutinio pasaulio sukrikščioninimo renginys. Tuo metu manyta, kad tėra viena neklystama religija arba ideologija. Parlamente dalyvavusių nekrikščionių buvo mažuma, tačiau istorinė induisto Svami Vivekanandos kalba padėjo amerikiečiams suvokti, jog ir kitos religijos turi vertę, ne tik judėjų ir krikščionių dvasinės tradicijos. Jis kalbėjo: „Šventumas, skaistumas ir labdara nėra kurios nors vienos išrinktosios religijos nuosavybė. Sakau jums - ant kiekvienos religijos vėliavos turėtų būti užrašyta: „Padėkime, bet ne nukariaukime“, „Harmonija ir taika, o ne ginčai ir vaidai“.
    Planetą ir žmoniją vis labiau jaučiame ir suvokiame kaip visumą, kurioje reikia ne tik gyventi, bet ir visiems sugyventi. Ekumenizmas jau dabar peržengia krikščioniškųjų religijų ribas. Mes, lietuviai, pasauliui galime priminti, ką skelbė valdovas Gediminas Vilniuje XIV a. pradžioje, pripažindamas teisę tautoms turėti skirtingus papročius ir tikėjimus. Jis taip pat patvirtino žmonių vienybę: „ir visi turime vieną Dievą“. Deja, Europoje taip manančių valdovų tuo metu, atrodo, daugiau ir nebuvo. Turėjo praeiti keletas amžių, kad tokia Gedimino nuostata taptų priimtina visuomenei. Atėjo laikas, ir atsirado Pasaulio Religijų Parlamentas.
    1993 metais buvo nuspręsta paminėti pirmojo Parlamento šimtmetį. Šį kartą Parlamento tikslai jau buvo visai kitokie - į Čikagą buvo sukviesta 125 įvairių religinių grupių šeši su puse tūkstančio atstovų ir vadovų. Be didžiųjų religijų, į Parlamentą buvo pakviesti ir pagoniškųjų  religijų atstovai. Pagaliau buvo pakviesti ir Amerikos indėnai (Nativ Americans), nors prieš šimtą metų į Parlamentą jų niekas nekvietė. O tuo metu indėnams buvo tiesiog draudžiama praktikuoti etninę religiją. Bet ir šį kartą pagonių pasirodymas sukėlė sumaištį ir protestų. Pavyzdžiui, graikų ortodoksų atstovai paliko Parlamentą, protestuodami prieš naujųjų pagonių dalyvavimą. Prieš Juodųjų musulmonų dalyvavimą protestavo žydų atstovai. Tačiau dominavo nuostata, jog pasaulinės krizės akivaizdoje visi dvasiniai judėjimai turi vienytis. Dalai Lama pabrėžė: “Daugelis mano, jog būtent jų religija yra geriausia. Aš jaučiu, jog man geriausias yra budizmas, bet aš nemanau, jog budizmas yra geriausias visiems kitiems.”
Svarbiausias 1993 m. Parlamento dokumentas buvo priimta „Visuotinės etikos deklaracija“. Joje teigiama, kad skirtingų, kartais priešiškų religijų santykiai turi būti grindžiami visiems priimtinais visuotinės etikos principais.
    1999 metais Parlamentas rinkosi Keiptaune (7000 dalyvių). Čikagos patirtis parodė, kad reikia kurti tarpreliginius santykius, mažinti įtampą ir plėsti visuotinės etikos erdvę. Taigi susitikimas Pietų Afrikoje tapo religijų bendravimo ir bendradarbiavimo Parlamentu.
    2004 metais Parlamentas vyko Barselonoje. Susitikimo šūkis buvo „Takas, vedantis Taikon“.
Parlamento vadovai paragino dalyvius kalbėti ne tiek apie tai, ką pasaulis ir valstybės turi daryti, bet apsikeisti patirtimi ir savo bendruomenėms parvežti gerąją patirtį ir idėjų. Barselonoje konfliktinių susidūrimų tarp dalyvių jau nebebuvo ir, atrodo, jau veikė bendravimo ir tarpreliginių santykių etika.
    Vienas iš svarbiausių šių metų Pasaulio Religijų Parlamento Melburne tikslų - aprėpti kuo daugiau žmonijos kultūrų ir dvasinių tradicijų, atsiverti jų įvairovei. Parlamente dalyvavo įvairios pakraipos krikščionių, budistų, musulmonų, induistų, sikhų, zoroastriečių ir daugybės kitų religinių tradicijų dvasinių vadų ir atstovų, pasipuošusių spalvingais ritualiniais drabužiais ir simboliais.
    Žmonija išgyvena ne tik ekonominę krizę, sunkesnė yra dvasinė krizė, kurią įveikti galima tik pasitelkus tautų kultūrų ir religijų patirtį. Parlamente buvo tęsiamas visuotinės etikos kūrimas ir plėtojimas. Kaip vienas iš aktyviausių visuotinės etikos principų formuotojų pasireiškė žymusis šveicarų teologas dr. Hansas Kungas. Veikė net kelios Etikos darbo grupės.
    Dėmesys sutelktas į ypač aktualias pasaulio ekologijos problemas. Parlamentas parengė dokumentą - kreipimąsi į Kopenhagoje vykusią Klimato kaitos konferenciją. Kreipimesi sakoma, jog pasaulio tautų religinės ir kultūrinės tradicijos kūrybingai prisideda sprendžiant žmonijos ekologines problemas.
    Mums, lietuviams, svarbu tai, kad į Parlamentą buvo pakviesti du Lietuvos atstovai - Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas ir kaunietis etnokultūros mokytojas Artūras Sinkevičius. Kodėl iš Europos pakviesti šie lietuviai? Lietuvos dvasinis paveldas Europos kontekste atrodo gana patraukliai. Lietuviai sugebėjo išsaugoti vieną iš seniausių Europos kultūrų ir netgi religiją. Lietuva turbūt vienintelė Europoje turi Etninės kultūros globos įstatymą, priimtą 1999 m. O 1998 metais Vilniuje buvo sušauktas Europos etninių (pagoniškųjų) religijų kongresas. Šis Lietuvos Romuvos inicijuotas judėjimas apėmė beveik visą Europą, siekdamas net Indiją. Lietuvių patirtis tęsiant senąsias dvasines tradicijas tapo pavyzdžiu daugeliui europiečių, siekiančių susigrąžinti prarastą protėvių dvasinį paveldą.
    Pasaulio Religijų Parlamentas atkreipė dėmesį į lietuvių senameldžių (Romuvos) iniciatyvas ir pasirūpino lietuvius pakviesti į Melburną. Šį kartą Parlamentas daugiau dėmesio skyrė tautų jaunimui ir jų pastangoms išsaugoti protėvių tradicijas. Etnokultūros mokytojo Artūro Sinkevičiaus pranešimas buvo apie tai, kaip jo mokykloje perteikiamos etninės tradicijos, kaip jaunimas noriai mokosi liaudies dainų, šokių ir papročių, dalyvauja vasaros stovyklose. Pranešimo išklausę amerikiečiai pasakė, kad tokią lietuvių patirtį turėtų perimti visų tautų mokyklos. Atrodo, jog platesnis jaunimo įtraukimas į Parlamentą padės sėkmingiau spręsti religijų sugyvenimo ir bendradarbiavimo problemas.
    Krivis Jonas Trinkūnas papasakojo apie lietuvių kovas už laisvę ir pastangas iūsaugoti senąjį tikėjimą, apie tai, kad šiandien Lietuvoje sėkmingai atgimsta senoji religija. Daugeliui klausytojų tai buvo didelė naujiena. Jie labai stebėjosi lietuvių atkaklumu ir pasišventimu ginant savo dvasines tradicijas. Parodytas filmas (sutrumpinta versija) apie šių metų Lietuvių dainų šventę tiesiog sužavėjo žiūrovus. Australai pasakė: “Jūs, lietuviai, turite tokių vertybių, kad net pavydas ima.“
    Parlamento vadovybė, susipažinusi su lietuvių Romuvos veikla, nutarė įtraukti lietuvius į Parlamento Etninių religijų grupę (Indigenous Religions). Tai buvo nauja Parlamente suformuota grupė. Prie etninių religijų priskirti tie judėjimai, kurie glaudžiai susiję su vietinėmis istorijos ir religijos tradicijomis. Tokiomis nelaikomos neopagoniškosios organizacijos, kurių daugiausia yra Amerikoje, jie nesulaukė tokio Parlamento dėmesio, kokio sulaukė etniniai judėjimai. Reikia manyti, kad toks dėmesys, parodytas Lietuvių etninei religijai, yra ženklas, jog pripažinimo sulauks ir kiti europiečiai, kurie lietuvių pavyzdžiu plėtoja veiklą prikeldami savo dvasines tradicijas.
    Parlamentas visą savaitę dirbo milžiniškame Melburno parodų centre, plenariniuose posėdžiuose dalyvaudavo iki 10 000 žmonių. Moderniose patalpose veikė šimtai darbo grupių.
    Pasveikinti Parlamentą atvyko Dalai Lama. Jis pasakė optimistinę kalbą apie tai, kad šiuo sunkmečiu ypač svarbus toks kūrybinis įvairių tautų ir tradicijų bendradarbiavimas ir bendravimas. Jis padėkojo Parlamentui už svarų indėlį kuriant taikų pasaulį.
    Religijų Parlamento veikla parodė, kad žmonija vienijasi, siekdama įveikti įtampą ir nesutarimus.


Jonas Trinkūnas

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose laumes pamini M.Pretorijus veikale “Prūsijos įdomybės”
J.Balys teigia, kad laumės esančios mažiausiai krikščionybės paliestos būtybės

Laumių paveikslas lietuvių mitologinėse sakmėse yra sudėtingas ir gana prieštaringas. Jos sakmėse dar vadinamos kitais vardais – raganomis, deivėmis, laimėmis, morėmis. Laumių vaikams vadinti naudojami šie vardai : laumiukas, laumytis, morytis. Laumių vyrai vadinti laumakiais ir lauminais, tačiau jie minimi tik vėlesnėse sakmėse.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Laumių išvaizda yra paprasta, ji mažai kuo skiriasi nuo paprastų kaimo moterų. Sakmėse daugiausia kalbama apie laumių veiksmus, santykius su žmonėmis, todėl jos išvaizda nusakoma labai apibendrintai. Laumės lietuvių liaudies sakmėse įsivaizduojamos dvejopai : 1) kaip pagyvenusios moterys,
2) kaip jaunos merginos. 3
Kaip moterys laumės įsivaizduojamos kiek dažniau, negu kaip merginos, nes laumės yra moterys tose sakmėse, kur dirba įvairius moteriškus darbus : verpia, audžia, skalbia. Jos buvo įsivaizduotos kaip valstietės, nesiskiriančios nuo jų nei išvaizda, nei apsirengimu. Tačiau yra keletas sakmių, kuriose jos išskiriamos iš paprastų moterų – turi ilgus plaukus ir dideles krūtis. Pasitaiko sakmių, kuriose iškeliami bjaurūs, atstumiantys laumių išorės bruožai : sakoma, kad jos turinčios ilgus geležinius nagus,yra apžėlusios, turi didelius bjaurius dantis, yra purvinomis, ilgomis rankomis. Kai kur minimos kaip moterys su vištos ir gaidžio kojomis, apsisupusios marškomis ir apsikarsčiusios šiaudais.
Kaip merginos laumės dažniausiai įsivaizduojamos tose sakmėse, kur jos bendrauja su vyrais – pristoja kelyje, slogina ar išteka už papasto žmogaus.
Laumių vaikai visada vaizduojami bjaurios, išsigimėlių išvaizdos, jų galvos esančios didelės ir minkštos, kojos esančios labai silpnos, jie negalintys nei vaikščioti, nei kalbėti.
Sakmėse pastebimos kelios laumių funkcijos : 1) dirba moteriškus darbus,
2)skriaudžia arba globoja vaikus, 3) bendrauja su vyrais,
4) kenkia gyvuliams. 4

1 Vėlius N. “Lietuvių mitologija”, T1, V., 1995, P. 84.
2 Vėlius N. “Lietuvių mitologija”, T1, V., 1995, P. 87.
3 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P. 93.
4 Vėlius N. “Mitinės lietuvių sakmių būtybės”, V., 1977, P. 96.

Paprastai laumės dirba tik tuos darbus, kurie susiję su drobių gaminimu : jos verpia, audžia, skalbia.
Laumės būna nepatenkintos, kai žmogus jas pasveikina, nes išgirdusios pasveikinimą jį, jos turinčios pasišalinti, ir jų audeklai atitenka žmogui ne iš laumių geros valios. Tačiau yra sakmių, kuriose minima, kad jei laumėms patikęs pasveikinimas, jos atsidėkodamos tą žmogų apdovanojančios nesibaigiančio audeklo ritiniu. Kartais laumės prisišaukiamos per neatsargumą. Laumės ateinančios su savo rateliais, verpia labai greitai, o šeimininkei pritrūkus verpalų, grasina suverpsiančios jos plaukus, žarnas ir gyslas. Išvyti laumes pavyksta tik apgaule, pasakoma, kad griūva dangus, kad lauke girdėti vaikų verksmas, arba uždegama “grabnyčinė” žvakė. Išsigandusios laumės išbėga lauk, o moteris užsklendžia duris, kartais reikia visus laumių turėtus daiktus apversti, dar kai kuriose sakmėse minima, kad tuos daiktus reikia peržegnoti (tai jau krikščionybės atšvaitai lietuvių mitologijoje), ir tuomet laumės nebegalinčios įeiti vidun.
Laumės dosnios našlaitėms, kartais uždusina jas skriaudžiančias pamotes, tai parodoma ir sakmėje “Našlaitė ir laumės” :
“Kitąsyk mergos, moterys dienomis dirbdavo, o naktimis verpdavo prie mažos šviesos, ir plonai verpdavo. Viena pamotė, nekęsdama savo podukros, sunkindavo ją prie darbo, vis jai užduodavo tiek daug suverpti, kad ji turėdavo verpto per naktis. Sykį, jai vidurnaktį beverpiant, atėjo trys laumės ir sako :
- Kad tave taip sunkiai pamotė vargina, tai mes atėjom tavęs išvaduoti.
Tuoj sėdusios, suverpusios tas jos pakulas ir, tą pamotę uždusinusios, išėjusios savo keliais, sakydamos :
- Jau ji daugiau tavęs nekankins.
Iš ryto rado tą pamotę negyvą.” 5
Laumės apdovanoja netyčia lauke paliktą kūdikį, o tyčia paliktą – nužudo. Dažnai vaiką palieka netyčia neturtinga moteris, kartais našlė, pajuokiama marti, o tyčia – pavydi kaimynė, pašaipūnė marti. Tikėta, kad laumė gali pakeisti vaikus – ką tik gimusius kūdikius arba dar nepakrikštytus vaikus.
Visų laumių ir paprastų kaimo vyrų santykius galima suskirstyti į dvi grupes :
1) vyrai užkabinėja laumes, 2) laumės pristoja prie vyrų. Vyrai užkabinėja pirty besiperiančias, prie upės skalbiančias, jaujoj dirbančias, ar kur nors einančias laumes.

5 Vėlius N. “Laumių dovanos : lietuvių mitologinės sakmės”, V., 1979, P. 16 – 17.

Jei vyrai elgiasi per daug įžūliai, nepagarbiai, jos tuos vyrus žiauriai pamokančios, kartais suėdančios, retoje sakmėje vyrams pavyksta išsisukti nuo jų keršto. O laumės sloginančios tuos vyrus, kurie murzini eina miegoti, vakare žiūri į veidrodį, arba guli susijuosę. Tačiau už parodytą joms gerą širdį, laumės dosniai atsilygina, tai parodo ir sakmė “Laumių dovanos”...

Visas straipsnis :http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/lietuviu-mitines-butybes-puslapis1.html