Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
Jūsų dėmesiui pateikiame nuostabiausias keliones į dar mažai kam atrastą Sarmatijos pasaulį.Europos Sarmatija Antikos ir Renesanso geografinėje tradicijoje buvo vadinamas Vidurio Rytų Europos regionas, kurio istorijoje baltai ir Lietuva suvaidino svarbų, kartais net lemiamą, vaidmenį.
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis."
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Istoriniai šaltiniai sako, jog būta senojo tikėjimo žynių, krivių, burtininkų - vyrų ir moterų. Jie kaupė ir saugojo dvasinę patirtį, tobulino sugebėjimus. Būtent juos pirmiausia puolė ir persekiojo užkariautojai ir svetimos religijos platintojai. Žynių tradicijos ilgai laikėsi užkalbėtojų, liaudies gydytojų, keliaujančių elgetų ir giedotojų tarpe. Tačiau patirtis rodo ir neigiamas šio luomo žmonių puses. Žyniai dažnai buvo linkę užgrobti valdžią bendrijose, pajungti žmones savanaudiškiems poreikiams. Tokiose bendrijose nariai tampa tikromis avelėmis - nesavarankiškomis, bejėgėmis, paklusniais įrankiais, o su Dievu ar dievais gali bendrauti tik išrinktieji - piemenys, dvasininkai. Romuvų tikslas yra burti asmenybes, išmanančias senąsias tradicijas, turinčias nuomonę. Pageidautina, kad bendruomenės narys mokėtų atlikti apeigas, giedoti ir pan. Žinoma, tokie gabumai ne kiekvienam, todėl šį darbą atlieka žmonės, mokantys telkti ir to norinčių. Tai nereiškia, jog šie apeigų vadovai gali įsakinėti ar būti aukštesnės galios bendruomenėje. Kiekvienas Romuvos narys turi savo mėgiamą veiklos ir gabumų tobulinimo sritį, romuvių santalka sudaro tam palankias sąlygas. Tikybinis išgyvenimas tai nuostabios darnos ir meilės pasauliui pajautimas, patiriamas apeigose ar kitais gyvenimo momentais. Romuva nesiekia kolektyvizmo ar masinio įsijautrinimo, daug svarbiau tokį išgyvenimą patirti vienam žmogui - gamtoje, prie ąžuolo ar liepos, akmens, ugnies. Galima žinoti laiką ir vietą, kur šie išgyvenimai būna stipresni ir gilesni. Yra žmonių, sugebančių tai nustatyti. Tokiose vietose būdavo įkuriamos šventovės - alkai. Žinoma, liaudies daina, atliekama būriu, taip pat sukuria gilių išgyvenimų. Pulkas bendraminčių, bendros dvasios bičiulių, pajėgia sukurti stiprų dvasinį lauką. Mūsų dienų Romuva - tai kelių baltiškų tradicijų visuma, tęsianti senosios Prūsų Romuvos universalumą. Romuvai priklauso tie, kurie gerbia ir myli šios senosios Baltų žemės dvasinę tradiciją, kurie suvokia jos aktualumą atsinaujinančiame pasaulyje. Romuvos judėjimas yra Europos senųjų tikybų atgimimo dalis. Šis atgimimas vyksta natūraliai ir dėsningai, nes tam atėjo metas. Galim pasidžiaugti, jog Baltijos ir kitos Europos tautos išsaugojo turtingiausia šio atgimimo šaltinį - savo etnines kultūras, kurios pasitarnaus Europos gamtameldžių atgimimui. V. Baltų kultūra šiandien Baltų kultūra čia vadiname kelių Pabaltijo tautų bendrą kultūrinį paveldą, o taip pat gyvąją tradiciją, kurioje žymios šios kultūros apraiškos. Šiandien lietuviai, latviai ir pusiau baltai - gudai suvokiami, kaip skirtingų kultūrų tautos, tačiau atidesnis etnologo žvilgsnis atveria vieningą baltišką kultūros substratą. To substrato teritoriją akivaizdžiai rodo lingvistiniai, archeologiniai bei etnologiniai žemėlapiai. Per praėjusį tūkstantmetį baltų teritorija susitrauke iki 1/6 buvusio dydžio. Ar tokia tendencija ir toliau dominuos ? Globalizacijos procesai palies ir likusią nedidelę baltų teritoriją. Ar yra kokia galimybė išlaikyti baltų civilizacijos tęstinumą ? Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso metu (1990) baltų kultūros klausimas buvo aptariamas kaip savarankiškas ir aktualus klausimas. Pranešimus skaitė lietuvių, latvių, gudų ir net prūsų bei jotvingių atstovai. Tokia pranešėjų sudėtis rodo, kaip buvo suprantama baltų kultūros sąvoka. Atskirų grupių kalba nebuvo laikoma svarbiausiu ir vieninteliu kultūros požymiu. Pasaulėjauta, įvairios kultūros, religijos ir meno formos bei istorinės šaknys sudarė giminingų kultūrų visumą, kuri ir buvo vadinama baltų kultūra. Tame baltų kultūrų atstovų susiėjime buvo kalbama apie būtinybę siekti baltų civilizacijos aktyvinamojo darbo. Baltų civilizacijos, o taip ją galima būtų vadinti, potencialas yra toks realus ir pajėgus, kad kryptingos kultūrinės pastangos galėtų duoti gražių vaisių. Baltų civilizaciją galima įsivaizduoti, kaip mozaiką, arba suskilusį į kelis gabalus veidrodį. Nors atskiros tos mozaikos dalys ir atrodo esančios savarankiškos kultūrine ir tautine prasme, jos ištiesų sudaro tik dalį visumos. Šita visuma, arba baltų civilizacija, ir yra viena iš didžiųjų Europos senbuvių kultūrų, kuri šiuo metu miega, kaip padavimuose miega kalno viduje mieganti kariuomenė. Šitokia baltų kultūros idėja gerokai skiriasi nuo filosofo S.Šalkauskio skelbtos lietuvių tautos kultūrinės programos - sintezuoti Rytų ir Vakarų kultūras. Baltų civilizacijos idėja kalba apie baltų kultūrų sintezę. Tokios sintezės arba baltų vienijimosi pastangų būta įvairių.
Iki šių dienų išliko tik dvi gyvos baltų kalbos – lietuvių ir latvių. Kitos baltų kalbos išnyko apie XV-XVII a. ir, deja, dauguma jų nepaliko jokių rašto paminklo. Baltų vardas atsirado iš Baltijos jūros pavadinimo ir pirmą kartą buvo pavartotas 1845 m. vokiečio kalbininko Ferdinando Neselmano. Senesnis baltų pavadinimas – aisčiai.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Baltų istorija tęsiasi jau 12000 m. Lietuva susilaukė gyventojų X tūks. pr.Kr. kai tik ledynai, kurie dengė dabartinę Lietuvos teritoriją, pasitraukė į šiaurę. Pirmieji šių kraštų gyventojai buvo medžiotojai. Iš pradžių jie medžiojo mamutus ir šiaurės elnius. Vėliau, klimatui atšilus, miškuose ėmė rastis briedžių, taurų, šernų, daugybė kailinių žvėrių. Žmonės juos medžiojo lankais su strėlėmis ir ietimis. Ežerų ir upių vandenyse tinklais ir žeberklais jie gaudė žuvis. Apie 2500 m. p. Kr. taikus gyvenimas rytinėse Baltijos teritorijose baigėsi. Į senųjų europiečių gyvenamas vietas atsikėlė ateiviai iš pietų (iš Azijos ir Europos Stepių). Šie ateiviai ir čia buvę gyventojai, keletą šimtų metų pragyvenę šalia kitų, tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys: kuršiai, prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, latgaliai, lietuviai, sėliai. Baltai gyveno atskiromis šeimomis ir gentimis. Apsigyventi jie stengėsi prie upių, nes upėmis buvo galima ir vieniems su kitais susisiekti. Upėse buvo daug žuvų, prie upių augo plačios pievos. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, bitininkyste, medžiokle ir žvejyba. Reiktų dar šiek tiek pasikalbėti apie bitininkystę. Bites baltai laikė beveik šventais padarais. Bitės vienintelės “valgo” ir “miršta” (visi kiti gyvūnai – “ėda’ ir “gaišta”). Žmogus, dovanojęs kitam bites , tampa jo bičiuliu. Bičiulystė reiškia daug daugiau nei draugystė. Vaškas – viena iš seniausių Lietuvos eksporto prekių. Sėjo žmonės daugiausia rugius ir avižas. Daržovių beveik niekas nežinojo, gal tik ropes teaugindavo. Be to sėdavo linų, iš kurių priausdavo nuostabių audeklų. Iš gyvulių daugiausia laikydavo arklius. Visa, ką žmonėms ir ūkiui buvo reikalinga, mūsų protėviai gaminosi patys. Suaugę vaikai pasistatydavo savo namus ir pradėdavo savo atskirą ūkį, bet kaip ir visi giminės laikydavosi draugėje. Vieni kitiems padėdavo, kartu į karą eidavo ir nuo priešų gindavosi. Lietuvių vadai buvo vadinami kunigaikščiais rikiais. Kad apsigintų nuo priešų, ant kalnelių, pelkių statydavo pilis. Pinigų tada mūsų krašte dar nežinojo, kai ko prireikdavo - išsimainydavo. Pirkliai dažniausiai atvykdavo upėmis. Jie atveždavo druskos, geležies, stiklo, ginklų. Mainydavo į vašką, kailius, dervą, gintarą. Gintaras pasiekdavo ne tik kaimynus, bet ir Kaukazą, Mažąją Aziją, Graikiją ar net Angliją. Pirmą kartą aisčių vardas paminėtas romėnų istoriko Tacito veikale. Tacitas rašė, kad aisčiai javus ir kitus žemės vaisius rūpestingiau augino, negu germanai. Iki krikščionybės ( XIV a. pabaigoje 1387 m. ) baltai daugiausiai buvo pagonys. Pagonys nebuvo gamtos garbintojai, jie garbino dievus, o ne gamtos reiškinius. Tik jie negalėjo kitaip išsivaizduoti, nesuteikę medžiagiško pavidalo. Laima – likimo deivė. Lėmė visų padarų gyvybę, kiekvieno gimusio likimą (būsi sveikas ar ligonis), kiek metų gyvens žmogus. Pats seniausias Laimos įvaizdis – gegutė. Laimos medis buvo liepa. Perkūnas – vieni jį laikė vyriausiuoju dievu, kiti teisingumo. Perkūnas buvo įsivaizduojamas vidutinio amžiaus, tamsiais plaukais, labai stiprus ir griežtas. Kartu buvo ir teisėjas, ir budelis. Lietuviai labai jo bijojo, vengdavo net paminėti jo vardą. Manė, kad Perkūnas mėgsta rūgštų pieną ir galima gesinti Perkūno uždegtą namą raugintu pienu. Tada Perkūnas pasisotina. Ginkluotas Perkūnas turėjo akmeninį kūjį, vaikščiodavo su strėlėmis. Perkūnas visur trankė velnius. Austėja – kai kas laikė bičių deive, nes buvo vaizduojama bitės pavidalu. Susijusi su gyvybe, šeimos pagausėjimu. Globojo moteriškąją galią pratęsti žmoniją. Gimdymo deivė buvo Lada. Bubilas – buvo vaizduojamas trano pavidalu. Yra vyriškosios galios globėjas. Žemyna – žemės deivė. Gabija – ugnies deivė. Vaižgantas – derliaus dievas. Jūratė – jūros deivė. Milda – meilės deivė.
Senais tarybiniais laikais, kai į Lietuvą atvažiuodavo nemažai turistų iš visos TSRS, su grupe iš Peterburgo stovėjome Rotušės aikštėje. Pasakojau jiems apie tai, kad anksčiau ši aikštė buvo vadinama Turgaus aikšte ir joje vyko gana intensyvi prekyba. Aikštės viduryje stovėjo "gėdos stulpas", anuomet prie jo pririšdavo nusikaltusį žmogų, kad miestelėnai jį matytų ir gėdintų. Tokia bausme buvo baudžiama už įvairius nusikaltimus-vagystes, peštynes, net už liežuvavimą. Bet žodis buvo labai vertingas ir jei žmogus duiodavo garbės žodį, vakare jį paleisdavo namo, kad ryte, sugrįžus, jį vėl galėtų pririšti prie stulpo. Šiuo metu toje vietoje stovi paminklas V.Mickevičiui Kapsukui.(pasakiau anais sovietmečio laikais)
Vienas turistas labai rimtai paklausė : -O už ką jį čia pastatė? -Už tai, kad įkūrė Lietuvoje komunistų partiją,-išpyškinau išpūtus akis nė nemirktelėjus.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Matomai visi paprasti žmonės domisi savo šalies istorija ir jos praeitimi, tačiau bajorai iš respublikinių televizijos kanalų ta istorija nesidomi. Todėl žmonės geriau stengiasi parodyti laidas su margaspalvėmis lemputėmis bei šokančiomis nuogomis gražuolėmis sakydami, kad tokių laidų žiūrovui reikia. Ar tikrai tokių laidų reikią žiūrovui kaip ir straipsnių spaudoje su vien tik smurto ir skurdo turiniu?
Belieka padėkot INIT televizijai už tokių televizijos laidų inicijavimą savo televizijoje ir paagituoti tuos, kurie nemato INIT televizijos - keisti kabelinės televizijos tiekėją pvz į VINITA ar į kitą, kuris suteiks prieigą šiai televizijos programai, kad galėtų matyti laidą ir tie, kurie neturi galimybių naudotis internetu juolab, kad svetainėje talpinamos ne visos laidos. INIT televizija rodo tikrai geras bei išliekamąją vertę turinčias laidas.
Rietavo savivaldybė
