Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
Jūsų dėmesiui pateikiame nuostabiausias keliones į dar mažai kam atrastą Sarmatijos pasaulį.Europos Sarmatija Antikos ir Renesanso geografinėje tradicijoje buvo vadinamas Vidurio Rytų Europos regionas, kurio istorijoje baltai ir Lietuva suvaidino svarbų, kartais net lemiamą, vaidmenį.
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Laidos, kurios buvo transliuotos per TV11 kanalą, patalpintos „TV saugykloje". Kviečiame apsilankyti !
„Sarmata“, kad Lietuva nesivadina Sarmatija
Rašoma apie tai, kad Lietuva švenčia tūkstantmečio vardo minėjimą, tačiau šio fakto egzistavimu abejoja kai kurie istorikai. Šiandien - plačiau apie nepažįstamą Lietuvą, kuri kaip įtariama, kadaise vadinosi Sarmatija.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Dėkojame INIT televizijai, suteikusiems galimybę skelbti reportažą ir mūsų svetainėje.
Istorijos tyrėjas Aivaras Norkūnas, išleidęs knygą „The tribal lithuanian nation in the east", teigia, kad Lietuva kaip geografinė teritorija egzistavo dar prieš kelis tūkstančius metų. Tiesiog ji tuo metu vadinosi Sarmatija.
Anot jo, pavadinimas Sarmatija turi gražią reikšmę: sar- „sargas" + mat- „matė, motina", taigi - „sauganti motina". Šis pavadinimas daug gražesnis ir vertingesni už keliais tūkstančiais vėliau atsiradusį „Lietuva".
Istorijos tyrėjas teigia, kad baltų gentys į dabartinę Lietuvos teritoriją atvyko apytikriai prieš 3000-4000 metų iš Mažosios Azijos. Jie yra visų indoeuropiečių motininė tauta.
Nemažai istorijų kritikuoja šią poziciją, neva lietuviai tenori garbės tvirtindami, kad iš jų išsirutuliojo visos Europos kalbos.
Aivaras Norkūnas tikina, kad Lietuva yra ta pati Sarmatija, ir mėgina tai įrodyti, remdamasis žemėlapiais, baltų ir sarmatų rašto pavyzdžiais, vienoda šių tautų laidojimo tradicija, karių simbolika, apranga.
Florencijos muziejuje saugomas 1482 metų žemėlapis, sukurtas pagal nublukusį 83 - 168 m. Klaudijaus Ptolamėjo (Claudius Ptolemaeus) pasaulio žemėlapį. Jame pažymėta „Sarmatia Evropea", besitęsianti nuo Juodosios jūros iki Sarmatų vandenyno (dabartinės Baltijos jūros).
Lygindamas Klaudijaus Ptolomėjaus žemėlapį ir vėlesnį, moksliškai patvirtintą baltų genčių gyvenamojo ploto žemėlapį, A.Norkūnas teigia, kad tai ta pati vieta. Be to, anot jo, net antikiniuose žemėlapiuose įamžinti baltiškos kilmės vandenvardžiai, kurie sutinkami iki pat Juodosios jūros.
Tyrinėdamas baltų ir sarmatų kapų pobūdį, A.Norkūnas atranda, kad ir vieniems, ir kitiems buvo būdinga kartu su mirusiais laidoti arklius, įdedant ginklų ir maisto. Nei slavai, nei germanai žirgų kartu su mirusiaisiais nelaidojo, žirgų garbinimas ir net atskiri žirgų kapai būdingas tik sarmatų ir baltų tautoms.
Istorijos tyrėjas taip pat randa panašumų tarp sarmatų ir baltų tautų ginklų (kalavijų, iečių), papuošalų, kurių tradicijos visai skiriasi nuo slavų genčių. Jis lygina ir senuosius sarmatų bei baltų kalbų raštus, apgailestaudamas, kad katalikai sunaikino daugumą baltų raštų.
Metaliniuose sarmatų papuošaluose iškalti kryžiai savo forma labai panašūs į Žemaitijos kalvių kryžius. Sarmatų ir baltų papuošaluose aptinkami tie patys šerno ir sakalo ženklai. Anot A.Norkūno, tai rodo, kad šios tautos turėjo tuos pačius žvėrių totemus, o patyrinėjus mitologiją būtų galima rasti ir daugiau bendrumų - tas pačias dievybes, pasaulio medžio simbolį ir tt.
Dar vienas, anot autoriaus, akivaizdus įrodymas, pagrindžiantis lietuviai kilmę iš sarmatų - Gedimino stulpų ženklas, kuris buvo Sarmatijos valdovų ženklas, iškaltas ant kalavijų. Sarmatų karių žiedai su iškaltu raiteliu ant žirgo primena senojoje (dabartinėje prezidento) Lietuvos vėliavoje ir kitur naudojamą vyčio simbolį.
Kad lietuviai ir žemaičiai yra tie patys sarmatai savo veikaluose rašė ir Simonas Daukantas: „...kaipo tikri sūnūs, skitų, sarmatų..."
Šią mintį palaikė ir istorikas A.V.Kojelavičius: „Litvos iš Prūsijos išveda Alanorum (Alanų) gentį į žemę, kuri vėliau pradėta vadinti Litvania (Lietuva) ir Lotvija (Latvija arba Latavija)." (Alanai - sarmatų gentis).
Anot vokiečių istoriko Erazmus Stella (1521 m.), lietuviams pradžią davė istorinio gotų klaidžiojimo metu prie jų prisijungę sarmatai bei alanai, vadovaujami karo vado Litalano (iš jo ir kildinamas lietuvių tautovardis).
Teorijai, kildinančiai lietuvius iš sarmatų, pritarė ir kiti istorikai. Apie tai istorijos tyrėjai jau keletą metų diskutuoja interneto forumuose, savo mintis išsako interneto dienoraščiuose.
Visas straipsnis: http://vilniaus.diena.lt/naujienos/lietuva/-sarmata-kad-lietuva-nesivadina-sarmatija-163708
Dėkojame INIT televizijos kanalo direkcijai bei visam kolektyvui paruošusiam tokią puikią laidą bei suteikusią teisę laidos įrašą paviešinti ir Jums, šioje svetainėje. Taip pat norim pranešti, kad INIT televizija ir toliau rengs tokio pobūdžio laidas tad sekite jų anonsus.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Mūsų filosofas E.Kantas lietuvių vokiečių žodyno įžangoje pažymi: „Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis“.
Kaip gaila, kad tu filologų, geografų, istorikų aibės, bergzdžiai pradilinusios akinius, bandydamos atspėti Sarmatijos tautų paslapttingą kilmę, jo anksčiau neskaitė.
Tą jiems neįkandamą darbą mūsų skaitytojai, be ypatingų mokslinių pasiruošimų, o tik ginkluoti mūsų Sezamo raktu- gimtaja kalba,- atliks tuoj pat. Paprastai, pateiksime tuos senovės geografų užrašytus mūsų Gintaro Kelio valstybės gyventojų vardus, o skaitytojas pats turės nustatyti, kokios kalbos čia būta.
Klaudijus Ptolomėjus, astronomas ir geografas gyvenęs antrame šimtmetyje prieš Kr., toje mūsų „Sarmatijos“ valstybėje suskaičiavo net 61 gentį, jos taip išvardintos: Baudiniai, galonys, nauvariai, neriai, nauvareišiai, sekitai, pagirytai, gudai, gudonys, selonys, burgaudai, gemvaroniai, aukščiai, aukščiliai, rasai, parusiai, kurikonys, kurėtai, kurivonys, saliai, suvarai, bastarniai, eidriai, eigulionys, gauviniai, aukštarniai, upečionys, gautonys, gaučingiai, undenaičiai, sargaičiai, galindai, sudėnai, vandenėtai, eistuvonys.
Štai Gintaro kelio, arba anais laikais vadinamos Sarmatijos valstybės 35 gentys. Jų vardų graikų mokslininko tekste beveik neteko nei atlietuvinti, nei ištaisyti; kiekvienas vertas savo druskos svorio pradedantis kalbininkas sugebėtų išlyginti graikų ir mūsų raidynų smulkius skirtumus. Tačiau, tiesiog stebuklinga, yra vardų, kurie ir šiandien be mažiausio pakeitimo paraidžiui taip pat teberašomi : galindai, sudėnai, pagiriai, neriai, rasai, parusiai (prūsai) ir t.t.
Palyginus su tais dviejų tūkstančių metų atstu užrašytais vardais, Rytprūsių sudarytus vietovardžius atstatyti daug sunkiau, kaip įrodė įvairių kalbininkų nevykę bandymai.
Tų genčių neabejotiną lietuviškumą įrodo ir jų „amato“ būdingos šaknys, puikiai paruoštos mums, it tik mums tepriklausančiomis galūnėmis : kurėtai, kurikonys, kurivonys, gudai, gudonys, burgaudai, gauviniai, gautonys, gaučingiai; aukščiai, aukščiliai, aukštarniai; selonys, saliai, sudėnai; eidriai, eigulionys, eistuvonys; upečionys, (pal.pečeniegus), undenaičiai, vandenėtai, rasai, parusiai.
Tai kaip jums atrodo? Ar tai buvo slavai, mongolai, o gal graikai, arba germanai? Juk tai buvo realūs, gyvi žmonės, ir jų vardai, absoliučiai nieko nereiškiantys tose kalbose, turėjo priklausyti kuriai nors kukliai, senai užmirštai tautai...Tai kuriai?
Štai dar keletas vardų : melanchlanai, hippopodai, hamaksobijai, transmontanai, anartofraktai, metanastai. Čia mūsų raktas nebeveikia- paorastai, tai graikų žodžiai.
Hippodai- arkliarojai atitinka sygraikintą mūsų Kintavyrį ( Kentaurą ); tai raitelio sudievinimas. Hamaksobijai- vežimų gyventojai, tai klajokliai. Jų liekanas ,XX amžiaus čigonus ir XXII amžiaus puolaučius gerai pažįstame. Pridėkime, jog hunai irgi taip pat gyveno, kaip smulkiai aprašo graikų ambasadorius Priskus jo atsilankymo Atilos stovykloje proga. Transmontanai, tai persidanginę užkarpatin užkalniai, ( kaip užupiai, užnemuniečiai ir pan. ). Metanastai tai irgi „ persikėlėliai“, ankstesnėje jų gyventoje vietoje vadinti gaičingiais. Dar du vardu lengva atpažinti : fenni- suomiai ir chunni- hunai. Turime jau 41 atsakymą tiems paslaptingiems Sarmatijos gyventojams. Palikime dar dvidešimt ginčytinų; jie pareikalautų painių techniškų išvedžiojimų. Iš jau pririnktų ir taip turime pakankamai medžiagos susidaryti tų genčių apytikrį vaizdą.
Atsimename, jog apie Olbijos mugiavietę turime du skirtingus pranešimus- iš vienos pusės, tenai susitikdavo trys šimtai „tautų“, iš kitos, vertėjų reikėjo tik septynioms kalboms. Kaip tai suderinti?
Bandykime nustatyti tas kalbas. Baltų, graikų, romėnų nesudaro abejonių. Prie jų nemažiau aiškiai turime pridėti egiptiečių, kurių laivynas plaukiodavo tarp Aleksandrijos ir Krymo, ir semitų- aramėjų pirklių, aptarnaujančių Artimuosius Rytus. Tai jau penkios kalbos, o prekybos keliu iš Olbijos ėjo sausuma dar trys : šilko kelias ( per Samarkandos urmo centrą ) ir Indijos bei Persijos keliai. Čia tik galima spėti, bet s.persų, indų ir kiniečių kalbas varžosi kandidatūromis.
Dabar susidarėme neblogą praeities vaizdą. Minėtos kalbos yra tarptautinės, ir jos priklauso ne tautoms, o imperijoms, lygiai kaip šiandien rusų, anglų, kiniečių. Iš čia išvada peršasi pati savaime : kaip Romos imperijos ribose buvo per šimtą „tautų“, bet viena oficiali kalba, taip ir mūsų Sarmatijoje tevartota tik viena. Tą liudija ir pačių „tautų“ pavadinimai, kurie pasirodo esą ne kas kita, o atskirų genčių „pravardės“ angliškai „nicnames“, pagal jų gyventą vietą, verslą ar kitą ypatybę.
Taip pvz. Kurėtai, kurionys, vėlesni kriviči- kuriviečiai, kūria ugnelę ir varo smalą Baltgudijos miškuose, didžiai reikalingą ano meto medžio laivams. Mūsų Baltijos laivynas buvo aprūpintas panašaus amato kuršių, gyvenusių Žemaitijoje, Nemuno, tuomet vadinamo Kuroniu, žemupyje. Tokie vietovardžiai kaip Karšuva, Smalininkai, Kurtuvėnai, Kražiai geriausia patvirtina jų veiklą. Jų laivininkystės polinkius teks dar labai plačiai panagrinėti.
Ištrauka iš Česlovo Gedgaudo knygos " Mūsų praeities beieškant"
Medalis - apdovanojimo, pagerbimo arba atminimo ženklas: apskrita, kartais ovali ar kampuota plokštelė. Dvipusis medalis turi aversą ir reversą.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Juozas Šeimys gimė nedidelėje Daukšių kaimo tipo gyvenvietėje Marijampolės rajone. Lietuvos istorija susidomėjo nuo pat pirmosios istorijos pamokos, gautos Daukšių aštuonmetėje mokykloje. Vos išgirdęs istorijos mokytojo vaizdingus pasakojimus apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, grįžęs po pamokų tuoj pat suskirstė kaimo berniukus į lietuvius bei kryžiuočius ir kovas, tarp šių tariamų priešų, žaisdavo iki pat sutemų. Ūgtelėjęs susidomėjo kolekcionavimu. Pirmoji, jo paties vertinimu vertinga kolekcija tapo, išimtų iš apyvartos monetų kolekcija, kurią, beje, brolis iššvaistė kai Juozas Šeimys atliko būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Būdamas vyresnėse klasėse, mūsų herojus susidomėjo lietuvių kalba. Jau tada jo jauną protą patraukė gražus kalbos skambėjimas, priegaidžių įvairumas, kirčiavimo subtilumas, ką jau kalbėti apie sinonimų, antonimų gausumą. Kaip ir kiekvienam jaunuoliui, užkluptam pirmosios meilės, ši kalba labai tiko eiliuotiems jausmams išreikšti. Tačiau poezija tebuvo trumpalaikis susižavėjimas. Tikrasis susižavėjimas, vėliau tapęs gyvenimo būdu, buvo senovinių daiktų, ypač monetų, kolekcionavimas. Šiam pomėgiui susiformavus, pirmiausia atsirado tikrų senovinių monetų kolekcija. Štai, nuo tos senovinių monetų kolekcijos, sakykim, viskas prasidėjo. Juozui pirmą kartą pavyko iššifruoti, kas parašyta Lietuvos kunigaikščio Kaributo kaldintose monetose. Čia negalėjo būti abejonių, jog parašyta lietuvių kalba. Bet šis pirmasis pasisekimas tebuvo ilgo ir kruopštaus pasiruošimo rezultatas, kuris nebuvo „stebuklingas praregėjimas“, kaip kartais bando pašiepti skeptikai, neturintį specialaus išsilavinimo bei mokslinių vardų lietuviškojo rašto atradėją. Ne... Šitų sudėtingų šifrų rakto Juozas Šeimys nesusapnavo, kaip garsusis rusų mokslininkas M. Lomonosovas savąją cheminių elementų periodinę lentelę, nepraregėjo staiga, Aukščiausiąjam apšvietus protą, tai buvo pasiekta ilgamečiu, alinančiu, skrupulingu darbu. Dar mokydamasis Daukšių aštuonmetėje mokykloje, Juozas Šeimys susidomėjo istorijos vadovėliuose spausdinamais paslaptingais hieroglifais. Jam buvo labai smalsu sužinoti, kas ten galėtų būti parašyta. Tada jis nė neįtarė, kad kai kurie hieroglifai jau seniai yra iššifruoti ir perskaityti. Norėdamas sužinoti daugiau apie tuos paslaptingus, taip magiškai traukiančius ženklus, jis dažnai lankydavosi miestelio bibliotekoje. Deja, surasti kažką naudingą kaimo bibliotekoje jis ir negalėjo. Akys nušvito, kai studijuodamas Kauno Politechnikume, pateko į šios mokslo įstaigos biblioteką, per kurią rado kelią ir į kitas rimtas Kauno miesto bibliotekas. Kai jo bendrakursiai linksmai leido studentišką laisvalaikį, Juozas tūnodavo bibliotekose, čia atrasdamas vis didesnius lobius. Būtent taip jis susipažino su egiptologijos mokslu ir jo pradininku prancūzų mokslininku Ž. F. Šampoljonu, o jo darbų nagrinėjimas nurodė kelią į išsvajotųjų hieroglifų atpažinimo paslaptis. Gal daugelis skaitytojų nusivils, nors Juozas Šeimys tuo labai apsidžiaugė, kad nieko antgamtiško šiame paslapčių labirinte nėra. Tai tik garsai, išreikšti pasikartojančiais piešiniais, kaip jie pasikartoja mums išsakant mintį arba užrašant, naudojantis dabartiniu lotynišku šriftu. Visa paslaptis, kokia kalba ištarsime „išronytąjį“ simbolį, nes tik nuo to priklauso kaip visas žodis suskambės. Ilgus metus Juozas Šeimys žavėjosi Ž. F. Šampoljono atradimais ir laikė jį nepajudinama uola, kol vieną kartą pastebėjo, kad šis neabejotinas autoritetas kartais nusižengia bendroms hieroglifų šifravimo taisyklėms. Praleidžia nematom jam nepatikusį hieroglifą, žodį pradeda skaityti visai ne iš tos vietos, kurią akivaizdžiai nurodė paslaptingojo hieroglifo raižytojas. Tai ką daryti? Negi reikės nusivilti tiek pagarbos ir šlovės vertu mokslininku – Egipto rašto tyrinėtoju? Ne. Nė už ką, prie tokios išvados priėjo lietuviškųjų runų atradėjas. Ž. F. Šampoljonas mokėsi senosios graikų kalbos, todėl vėlesnės epochos įrašai jam buvo lengvai įkandami, o štai ankstesnieji, parašyti seniausiąja indoeuropiečių prokalbe, apie kurią garbusis mokslininkas, galbūt, nė nepagalvojo, jam liko paslaptis. "Kas yra sunku suvokti Ž. F. Šampoljonui, man yra paprasta, nes aš ir šiandien kalbu ta kalba," - rašo savo knygoje Juozas Šeimys, ir savo teiginius patvirtina iššifruotu užrašu „Čia yra Hita“ (Kretoje prieš 3512 metų). Štai kodėl Ž. F. Šampoljono darbuose įsivėlė klaidos. Klaidos! Argi kiekvienas žmogus neturi teisės klysti? Galbūt ir Juozas Šeimys kai kur suklysta, tačiau jo šauksmas, kad Lietuvos istorija prasideda ne 1009 metais, vertas pagarsinti visu garsu.
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Nuo šios aikštelės iki akmens Jus nuves įrengtas mitologinis takas, kurio schemą rasite greta stovinčiame stende.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Dūkštų ąžuolyne, gamtiniame rezervate, netoli Airėnų kaimo, guli akmuo apie dviejų metrų ilgio. Akmuo unikalus tuo, kad ant jo iškalti žeklai apie 1 cm pločio juostelėmis. Tie ženklai vadinami runomis. Deja, dar niekas neperskaitė užšifruoto teksto. Šis akmuo, kaip ir daugelis kitų akmenų, ledynmečiu atridentas iš Skandinavijos.
Karalius Mindaugas yra oficialiai skelbiamas pagrindiniu istoriniu lietuvių tautos herojumi. Mindaugui suteiktas valstybės įkūrėjo statusas, jis buvo geriausia kandidatūra Katalikų bažnyčiai, nuo pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dariusiai didelę įtaką oficialiosios ideologijos kūrimui. Neskaitant Jogailos, Mindaugas buvo vienintelis iš istorinių Lietuvos valdovų, kurį buvo galima pavadinti „Lietuvos krikštytoju“.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Straipsnį skaitykite rubrikoje: Straipsniai-praeitis iš arčiau
Rietavo savivaldybė
