Gintaras yra 360-285 mln. metų  istoriją skaičiuojantis organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Jis taip pat - stebuklingas gamtos kūrinys, dar gilioje senovėje viliojęs žmogų savo grožiu ir paslaptingumu. Gintaras neatsiejamas nuo Baltijos jūros, jos pakrantėse įsikūrusių genčių ir neabejotinai  nuo mums visiems brangaus Lietuvos vardo.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

    Įvairios tautos gintarą vadino ir tebevadina  skirtingai. Kalbininkai bene lengviausiai paaiškina vokišką  Bernstein, sudarytą iš brenen -  „degti” ir Stein - „akmuo“. Kitose kalbose gintaras vadinamas rovsteen (daniškai), rafr (islandiškai), raf (švediškai), meripihka, pihkakivi (suomiškai), merivaig (estiškai), elektron (graikiškai), sacal (egiptietiškai), hobo (mongoliškai), fu-po (kinietiškai ), kehribar, kihlibar (turkiškai), hilibar (serbiškai) ir t.t. Ieškant žodžio gintaras etimologijos, artimai suskamba  rusiškas jantar, užfiksuotas raštuose 1551 m. Pagal vieną iš versijų jis yra kildinamas iš gintaras. Artimiausias mums vengrų žodis gyantar, beje, kažkada vengrų kalboje turėjęs gintaro prasmę, nors dabar belikusi „pušų sakų“ prasmė. Kalbininkas B. Larinas įrodinėja, kad vengrų, lotynų, lietuvių ir rusų kalbų žodis gentaru, gintaras, jantar nėra skolintas nė iš vienos tos kalbos, o paimtas iš vietinių   „pamariečių” genčių, rinkusių gintarą senų senovėje.
„O, paklausykit vakarais, / Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais / Gelmės nematomoji sauja... „
(Maironis)
     Nuo amžių  glūdumos gintaro grožis ir mistika žadino žmonijos vaizduotę. Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji saulėtoji gamtos dovana ir  kūrė apie jos atsiradimą įvairius padavimus bei mitus, kuriuose gintarui, kaip ir daugeliui nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška kilmė. Poetiška legenda apie gintaro kelionę iš Baltijos jūros gelmių  į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį gimė ir tikros gintaro istorijos nežinojusioje pamaryje gyvenusioje liaudyje. Pasak padavimo, kiekvienas jūros bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai taurios, karštos bei tragiškos meilės vaisius -  sudaužytų gintaro rūmų skeveldros ir jūros deivės ašaros,  dievui Perkūnui ją nubaudus už meilę paprastam žvejui. Todėl gintaras skaidrus kaip ašara, tyras kaip Jūratės ir Kastyčio meilė.
     Pirmą kartą gintaras paminėtas  X a. pr. m. e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad jūroje, kur Šiaurės vėjai mainosi (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie geltonąjį gintarą gaudo. Gintaras plačiai buvo žinomas  Antikoje, jį mini Homeras, Platonas, Aristotelis. Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjęs romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas (apie 54-57-apie 120 m.) 1 a. rašytame savo veikale „Germania“  rašo, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii):„Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis [...] Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai stingstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi, prikišdamas prie jo ugnį, jis įsiliepsnos, tarsi pušis, skleisdamas riebią, kvepiančią liepsną, ir čia pat sutirps, virsdamas derva ir sakais“.
    Kiekviena tauta, gyvenanti Baltijos pajūryje, gintarą laiko nacionaliniu turtu,  savo kraštą vadina „gintaro kraštu“. Gintaro santykio su žmogumi istorija – tai Baltijos kraštų kultūros istorijos dalis. Gintaras yra įaugęs į tautų kultūrą, meną ir buitį.  Apie gintaro paplitimą ir Baltijos jūros pakrantėse  gyvenusių žmonių pagarbą jam rodo 6000 metų senumo tradicijos.  Iš pradžių jas kūrė senieji Baltijos krantų gyventojai, o nuo 2000-1800 m. pr. m. e. - mūsų sentėviai baltai. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, gintaras lydėjo lietuvių protėvius baltus nuo gimimo iki mirties. Poetas Eduardas Mieželaitis savo kūryboje vaizdingai pastebi: „Mes – baltai ir mūsų gyslomis teka gintaras…“  Kai Baltijos pakrantėse senovės lietuviai rado pirmuosius gintarėlius,  nagingi meistrai netrukus pavertė juos gražiais papuošalais, amuletais. Bandant įminti paslaptingąsias  savybes, gintaras  buvo siejamas su magija, naudojamas pagoniškose  apeigose. Padėtas ant altoriaus jis sustiprindavęs bet kokius kerus.  Atliekamuose riualuose buvo aukojamos gintaro dulkės, kurias metant į laužą mintyse  linkima ko nors gero ar išsakomi slapčiausi norai. Iš padavimų ir mitų matyti, kad prūsai ir žemaičiai naudojo gintarą smilkalams. Kitados lietuvių gentys mirusįjį smilkydavo, kad jo vėlę apsaugotų nuo piktųjų dvasių ir jis laimingai nukeliautų pas gerąsias dvasias. Gimusįjį smilkydavo, kad šis gerai augtų ir būtų sveikas, jaunavedžius – kad laimingai gyventų ir būtų vaisingi, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų sveiki ir su geru laimikiu.

    Ankstyviausi gintaro dirbiniai Lietuvos pajūrio teritorijoje (Šventoji, Juodkrantė, Nida, Pervalka, Klaipėda) aptinkami iš naujojo akmens amžiaus-neolito laikotarpio (4000-1600 m. pr. m. e.). Pasak šaltiniuose pateikiamos informacijos, „tai gintariniai įvairaus pavidalo kabučiai su skyle viename gale, vamzdeliniai ir kitokie karoliai, skirtingos formos sagutės su V raidės formos skylute, ornamentuoti skridiniai, apvarų skirstikliai, grandys su didelėmis skylutėmis, žmonių ir gyvūnų figūrėlės, manoma, tarnavusios kaip amuletai. Dirbinių paviršius puoštas taškeliais, brūkšneliais, dalijančiais dirbinį į segmentus (spėjama, atspindėjo pasaulio sampratą)“. Gausesni gintaro dirbinių kiekiai aptinkami kapavietėse, datuojamose V-XII a. ir tai liudija, kad šis mineralas buvo labai populiarus ir mūsų protėvių vartotas įvairiems tikslams: gydymo, magijos, puošimuisi. Gintaras buvo derinamas su stiklo ir emalio karoliukais. Iš jo vėrė karolius, darė skritulius, dedamus po moterų nuometais, apeiginius dirbinius (miniatiūrines šukas, audimo įrankius) ir reikmenis. Daug  gintaro Lietuvoje iškasta mūsų eros I tūkstantmečio kapinynuose. „I-XIII a. archeologinių gintaro radinių Lietuvos teritorijoje žemėlapis rodo, kad to laikotarpio gintaro įkapių rasta daugiau kaip šimte respublikos vietovių. Šios įkapės patvirtina, kad gimininės santvarkos irimo (I-IV a.), klasinės visuomenės formavimosi (VI-VII a.) ir ankstyvojo feodalizmo (IX-XII a.) laikotarpiu gintaras vaidino lietuvių buityje labai svarbų vaidmenį.  Suminėti įkapių radiniai byloja, kad jau pirmajame tūkstantmetyje lietuviai naudojo gintarą savo buityje“.  Klasinės visuomenės formavimosi laikotarpio (V-VIII a.) gintaro papuošalų, ypatingai karolių,  randama gausiausiai. Istorijos eigoje gintaro karoliai tapo tautos  kostiumo dalimi. Požiūris į gintarą kaip į tautos simbolį bei  gintaro karoliais pasipuošiusios lietuvaitės įvaizdis susiformavo XX a. pabaigoje - XX a.  Tautos kultūrinėje atmintyje jis gyvas iki šiol.
    Didžiausias pasaulyje archeologinis gintaro radinys surastas 1860-1881 m., kasant gintarą Kuršių mariose ties Juodkrante. Buvo surinkti unikalūs neolito laikotarpio (III tūkstantmečio pr.Kristų)  gintaro dirbiniai. Lobį 1882 m. aprašė R.Klebsas knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai". Apie šiuos vėlyvojo akmens amžiaus Narvos kultūros gintaro meno dirbinius garsas paplito po visą pasaulį. Iš viso buvo surinkti 434 radiniai. Ypač patraukė dėmesį  stilizuotos gintarinės žmonių  ir gyvulių figūrėlės, priskiriamos įvairioms archeologinėms kultūroms. Manoma, kad lobio dirbiniai galėjo būti atplauti per prataką, buvusią to meto Kuršių nerijoje, iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių arba čia galėjusi būti ilgalaikė aukojimo vieta, nes akmens amžiuje aukos dažnai buvo ne  laužuose deginamos, o vandenyje skandinamos. Daug unikalių archeologinių gintaro dirbinių rado istorijos mokslų daktarė Rimutė Rimantienė,  20 metų kasinėjusi Šventosios pelkes. Be gausybės gintaro dirbinių čia rasta daug žaliavos, gaminių ruošinių ir gamybos atliekų. Mokslininkė spėja, kad tai būta vieno iš stambiausių Rytinių Baltijos šalių gintaro gavybos ir apdirbimo centrų.
    Baltijos pajūris - vadinamojo prekybinio gintaro kelio pradžia. Jūros keliu prekybinius ryšius su senosiomis civilizacijomis palaikė visi Baltijos regiono gyventojai. Prekybos keliai siekė Graikiją, Peloponesą, Kretą (apie 1600–1500 m. pr. Kr. gintariniai karoliai randami Mikėnų kultūros kapuose), Italiją, Kaukazą, rytines Juodosios jūros ir pietvakarines Kaspijos sritis  bei  Mažąją Aziją. Gintaro dirbinių randama Osetijoje, viduriniame Kaukaze.  Pastovūs prekybiniai ryšiai buvo palaikomi su vakarų ir pietvakarių kaimynais – dabartine Vokietija, Danija, pietine ir vidurine Švedija. Tai rodo baltiški dirbiniai, rasti Brandenburge, Gotlande, Riugeno saloje ir kitur. Mainais už gintarą  iš Romos imperijos provincijų į baltų kraštus buvo įvežamos žalvarinės, sidabrinės ir auksinės monetos, žalvariniai ąsočiai, stiklinės taurės, keramika, stikliniai ir emalio karoliai, įvairūs žalvariniai, sidabriniai, paauksuoti papuošalai, romėniški kalavijai ir sidabro bei vario žaliava. Archeologiniai tyrimai patvirina, kad  kad gintaras dideliais kiekiais buvo gabenamas iš Sambijos pusiasalio.
       Archeologai yra išaiškinę, kad gintaras pradėtas naudoti dar paleolito laikais. Akmens amžiuje kai kuriose valstybėse jis atliko pinigų funkciją. Tatjana Jasinskaja publikacijoje „Saulė ant delno“, (http://www.jura.lt ) rašo, kad „neįmantrios išvaizdos vėriniai ir apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš kartos į kartą kaip didžiulė vertybė. Nuo Baltijos pakrančių šiaurės auksas nukeliaudavo į Romos imperiją, Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją, kur nepaprastomis sukcinito savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai“. Gintarui lenkėsi, vertino labiau už auksą. Plinijus Vyresnysis skundžiasi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Ypač vertintas skaidrus rausvas ir aukso spalvos gintaras, iš kurio buvo gaminami papuošalai bei smulkūs buitiniai daiktai. Iš gintaro gamino amuletus ir dovanas karaliams, juo buvo puošiami amfiteatrai, gladiatorių drabužiai, moterys nešiojo gintarinius papuošalus. Kadangi degdamas gintaras skleidė malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo gamindami kvepiančiuosius mišinius, kuriuos mielai rinkosi kitų genčių gyventojai. Gintarą naudoti buityje savo poreikiams kryžiuočių valdymo laikotarpiu buvo draudžiama. Buvo įvesta gintaro regalija, pagal kurią visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas valdžiai. Prūsijoje veikė vadinamieji gintaro teismai, žiauriai bausdavę už gintaro pasisavinimą.  
    Nuo seno gintarui buvo priskiriama gydomoji galia. Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, naudota farmakologijoje.  Pasak šaltinių, „garsusis medicinos kūrėjas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro ypatybes ir jo vartojimo būdus. Šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi iki pat viduramžių. Senovės Romoje gintaras vartotas kaip vaistas ir apsisaugojimo priemonė nuo įvairių ligų. Žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu skrandžio ligas. Plinijus Jaunesnysis yra nurodęs, kad romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, nuo gerklės ir gomurio skausmų.Persų mokslininkas Ibn Sinas (Avicena) gintarą vadino vaistu nuo daugelio ligų. Rytų kraštuose gintaro dūmai turėję galią stiprinti žmogaus dvasią, suteikti drąsą. „Gintaro sirupas” – gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra – Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.Viduramžiais žmonės net geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Jie tikėjo, kad nesveiką odos geltonumą ir organizmo silpnumą turinti sutraukti į save magiškoji geltonojo akmens jėga. Iki 19a. pabaigos receptuose ir alchemikų užrašuose dažnai vartoti terminai Oleum succini (gintaro aliejus), Balsamum succini (gintaro balzamas), Extractum succini (gintaro ekstraktas)“.

    Brangintinas gintaras ir mums, gyvenantiems  XXI amžiuje, kaip mūsų tautos istorinio, etnografinio ir kultūrinio pažinimo šaltinis. Mokslas pamažu įminė šio žavingo mineralo paslaptis. Baltijos gintaras - tai sustingę spygliuočių sakai, tekėję iš medžių prieš 50 milijonų metų.  Šliaužiant  sakams susimaišydavo ir susipindavo įvairių spalvų srovės, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę gamą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, nuo rausvos iki raudonos ir  tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki sodrios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas. Mokslininkai suskaičiuoja apie 250 įvairiausių gintaro spalvų ir atspalvių. Jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kristaus) yra rašęs, kad galima išgauti bet kokią gintaro spalvą, specialiai jį apdirbant. Šiuo metu populiarus yra kaitinimas, kurio metu gintaras įgauna raudoną atspalvį, bet termiškai apdirbamas gintaras praranda savo natūralias savybes. Katodiniuose ir ultravioletiniuose spinduliuose gintaras švyti  geltona arba žalsva šviesa.
    Gintaras stulbina savyje užkonservavęs  ir išsaugojęs prieš 37-45 mln. metų egzistavusios smulkiosios faunos ir floros pavyzdžius. Tai gintaro „spąstuose“ amžiams įkliuvę vabzdžiai, medžio atplaišėlės, sporos. Inkliuzai susidarė, sakams tekant medžio kamienu ir prie jų prilimpant augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanoms. Ypač gintarą su inkliuzais vertino finikiečiai - už tokį gintarą jie itin dosniai atsilygindavo, net ginklais. Skaidriame gintaro gabale sustingę inkliuzai traukia ne tik prekeivių, pirkėjų, bet ir mokslininkų dėmesį. Jie yra populiariausias ir dėkingiausias paleontologinių tyrimų objektas.
    Gintaras gali būti įvairių formų ir dydžio. Lašo formos ar varveklio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Didžiausias gintaro gabalas – 47 cm ilgio ir sveriantis 9,817 kg – saugomas Berlyno gamtotyros muziejuje. Didžiausias Lietuvoje esantis gintaras  „Saulės akmuo“ saugomas Palangos gintaro muziejuje, sveria 3,698 kg. Dabar daugiausia  gintaro randama pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Mokslininkų tvirtinimu šiuo metu Lietuvoje gintaras gausiausiai išmetamas pajūryje ties Karkle.
    Apie gintaro atsiradimą, jo savybes, grožį ir vertę, apie radimvietes, gavybą ir pramonę, apie gintaro praeitį ir dabartį sukaupta informacija  visiems prieinama Lietuvos nacionaliniame muziejuje,  Palangos gintaro muziejuje, Gintaro galerijoje-muziejuje Vilniuje, Mizgirio Gintaro galerijoje muziejuje Nidoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje ir kt. Čia eksponuojamos unikalios gintarų su inkliuzais kolekcijos, galima susipažinti su  Juodkrantės lobio rekonstrukcija, su svarbiausiomis gintaro savybėmis ir vaidmeniu senovės pagonių apeigose. Muziejuose  rengiamos menininkų, dirbančių su gintaru, parodos,  galima įsigyti šiuolaikinio ir klasikinio dizaino gintaro papuošalų.
„Dabar lietuvė panašiai / Suvarsčius gintarų siūlelį
Sau mėgsta baltą kaklą jais / Gražiai papuošti prieš bernelį...„
(Maironis)
    Reikšminga gintaro vieta  šiuolaikinio meno terpėje. Gintaras nuo seno Lietuvoje   naudotas juvelyrikoje,  mūsų dienomis  vėl tampa viena iš tautos meno išraiškos formų. Dailininkų tvirtinimu, gintaras yra sudėtinga medžiaga, atsiskleidžianti pamažu  ir suteikianti menininkui įvairių  raiškos galimybių.
    Amžių puoselėjama, eidama iš lūpų į lūpas, sakmė apie Lietuvą ir gintarą įgavo, kaip ir pats gintaras, kuo įvairiausių atspalvių. Laikas, sustingęs  gintaro lašelyje, neišnyksta, o banguoja tarum jūra, čia nurimdama, čia vėl įsismarkaudama. Gintaras - mus pasiekęs gilios praeities žemės  ir lietuvių tautos istorijos liudininkas,  pulsuoja gyvybe ir šiandien. Gintaras – ypatingas akmuo, turintis didelį kiekį organinės energijos, todėl tebenaudojamos  jo magiškos bei gydomosios  savybės. Jis laikomas magnetišku akmeniu, pritraukiančiu meilę, nešančiu ir saugančiu laimę. Liečiantis odą gintaras ramina nervus, gydo gerklės ligas, žiūrint į jį gerėja regėjimas. Ir dabar Lietuvoje dažna moteris, susirgusi struma, skuba įsigyti gydomuosius gintaro karolius – nešlifuoto natūralaus gintaro vėrinį.
    Ir šiandien, pasak Vydūno, „gintaras tikrai turįs gaivumu trykštančią gyvenimo jėgą. Jo pradžia vešliuose miškuose, mūsų Tėvynės žemelės tėvynainiuose. Vėliau ant jų užvirtę vandenys ir masės žemių. Bet anojo gyvenimo brangenybės jame išsaugotos. Ir dabar gintare atsispindi ir šviesa, ir džiaugsmas. Iš senovės mūsų Tėvynėje žmonės kėlė gintarą iš jo kapų ir tartum įliejo į jį kai ką iš savojo gyvenimo. Ką jie jautė, su gražiais linkėjimais žymėjo tai gintaro gabalėliuose, vėrė ant šniūrelių ir davė juos savo mylimiems į gyvenimo ar mirties kelionę“.
    Gintaras-tai kiekvieno lietuvio kelionė į savo tautos ir savęs tautoje pažinimą bei vertės suvokimą.