Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 66 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6277057

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Meilės diena, deivės Mildos šventė PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Ketvirtadienis, 13 Gegužė 2010 21:40

Meilės diena – gegužės 13-oji?...
Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.

Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.

Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti ?.. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda. Gal prie to Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos? Gal ten, atėjus gegužės mėnesiui – Mildos mėnesiui, pilnais gyvybės paupiais vaikščiojo anų laikų jaunimas? Beje, pagoniškais laikais šis mėnuo dar vadintas sėmeniu, žiedžiu, miličiu, mildiniu.

Pasak, P. Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula (apie 0,5 uolekties aukščio) – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų, tik nuojauta, kaip jos galėjusios atrodyti.

Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.

Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai, pasak J. Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.

Iki šiol gaji ir Birutės legenda. Kęstutis pasigrobęs ją nuo aukuro ir vedęs, o, jam mirus, Birutė vėl sugrįžusi kurstyti savo aukurą. Tai dar vienas liudijimas apie karštą lietuvišką meilę. Iki šių dienų Birutės kapas yra savotiškas piligrimų objektas.

Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų liudija, kad lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą. Tad yra tvirtas pagrindas gegužės 13-ąją ir visą mėnesį drąsiai mylėti, mylėtis ir voliotis žolėje, o ne vasario sniege.

Gegužės 22 dieną 16.00 valandą Devyniaragio Romuva kviečia kartu švęsti Mildos šventę parkelyje tarp Šventaragio aikštės ir Sereikiškių parko. Aukosime dievams, žaisime tradicinius žaidimus, šoksime liaudies šokių vakaronėje.

Informacija:
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
8 605 50501  

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (14)
meilė
14 Pirmadienis, 17 Gegužė 2010 23:45
Kas kalbėtų apie meilę?.. Žmogus, kuris nemoka mylėti... kuris jos nevertas... bailys ir savimyla
Skaisčiąjai mergelei
13 Pirmadienis, 17 Gegužė 2010 20:27
BituteKu
Tikrai nežadu sprogdintis, Kalbėdama apie mohikaną, kalbėjau apie lietuvius ir Lietuvą su unikaliu išsaugotu paveldu. Suprantu, kad kartais sunku nekuriuos dalykus suprasti, o gal ir neverta, Už tai ir išgerkit.
Jei nepatinka straipsniai, nieks netrukdo jų neskaityti ir nesilankyti. Kaip nesilankau bažnyčioj, nes nepatinka.
Susireikšminę temato susireikšminimą kituose, pikti-neapykantą, kvailiams aplink visi kvaili atrodo. Galima tik užjausti.
O kas gi kiša per prievartą lietuvių paveldą, šventes? Mes gi nekrikščionys, kalaviju nieko ten nevarom.
Bitute, mohikane,
12 Pirmadienis, 17 Gegužė 2010 14:39
tik nesprok iš susireikšminimo :))) darykit ramiai savo darbelį ir palikit ramybėje šiuolaikines šventes, vienos kitoms netrukdo, o tai lyg ir norisi pasidomėti senove, bet kaip tik atsiverti kokį straipsniuką čia, tai būtinai randi šiuolaikinių dalykų, valdžios ar katalikybės pašiepimą, net šlykštu pasidaro... toks bandymas trypiant kitą save išaukštinti garbės nedaro... atkūrinėkit tas vertybes taikei, geranoriškai ir tada žmoonės prie jūsų links, o ne priešiškumą jaus... nusišypsok pasauliui ir jis nusišypsos tau... ;)
Pasilinksminimai
11 Pirmadienis, 17 Gegužė 2010 10:57
BituteKu
Žmonės iš tiesų užmiršo kaip linksmintis. Ir čia ateina "civilizacija" su savo "pasiūlymais" - klubais, barais, alkoholiu nei kvaišalais, naujomis, "civilizuotomis" šventėmis. Nėra nei laiko, nei noro domėtis istorija.
Mūsų archajiškosios šventės gal ir nėra tobulos nei itin linksmos, kol kas, bet jos yra tikros, o linksmybės jose priklauso nuo žmonių. Ką gi daryti, kad žmonės be papildomų "injekcijų" jau nebesugeba susikurti nuotaikos? O kiek jų daug tai sugeba? Kiek puikaus jaunimo renkasi ir be galo linksmai leidžia laiką Tradicinių šokių klube bei mūsų tautos šventėse... Kam ten nelinksma-neikite, kiurksokite kosmopolitiniuose pub'uose, uostykite ir būkite laimingi.
O mes atkursime bei tęsime mūsų archajiškąsias vertybes, nes niekur kitur pasaulyje to nebeliko, esam "paskutinis mohikanas" Ir išliksime. Neprasigėrę ir neapsirūkę. Natūralios atrankos dėsnis veikia. Valia išlikti, valia išmirti.
ačiū
10 Pirmadienis, 17 Gegužė 2010 07:54
Diedukai Tomai, labai Jums ačiū už supratingumą... tikrai jo nesitikėjau šioje priešiškumo pilnoje svetainėje... taip, mes nebemokame linksmintis, džiaugtis gyvenimu... o kodėl? Nes tie dalykai prasideda šeimoje!!!!!!!!!!!! O kokios dabar šeimos? Tėvai skendi darbuose, o vaikai auga kaip žolė - pamaitinti bei aprengti ir tiek... O kur dar dėmesys, šiluma, atjauta... mes nemylimi, užmiršti, tai ko gi iš mūsų tikitės?????
dėl Skaistės...
9 Pirmadienis, 17 Gegužė 2010 07:43
Na taip,tokių vat ir pilna spalvų bei nuotaikų ieškotojų... Dabar, kai vyrams nebereikia po kelias dienas prapūldinėti lakstant po miškus medžiojant bei plūšėti iki pasimiršimo laukuose, kai jie gali daugiau laiko skirti savo mylimosioms, šeimai, tai dabar jos jau nori siekti karjeros, šlovės, pinigų... prapuola darbuose ir pamiršta skirti laiko, atidumo bei švelnumo mylimui, vaikams... tam, kas svarbiausia... kur dar tos, kurios supranta kad ne karjera svarbiausia, o artimi žmonės, kurios skiria jiems laiko, gražių žodžių, šilumos, meilės...
Sauliui
8 Sekmadienis, 16 Gegužė 2010 20:21
Taip, ir tas vienintelis „šaltinis“ yra Narbutas. Jo negalima laikyti istoriniu šaltiniu nei apie viduramžius, nei apie jo paties gyvenamą metą. XIX a. daug kas jau rašė apie lietuviškus papročius ir niekur nematyti jokios Mildos. Narbutas yra klastojęs istorinius duomenis, todėl jo žinios nulio vertos, jeigu jų negalima paremti kitais šaltiniais. Žinoma, visada ir visur buvo vadinamųjų meilės burtų, meilės magijos, užkalbėjimų. Bet magija, kaip žinia, yra už religijos ribų. Tikri istoriniai šaltiniai nerodo, kad su vedybomis ir gimdymu būtų siejama kokia nors atskira „meilės deivė“. Lasickio Pizius ir Gonda(s), tiesa, kažką reiškia, bet yra lokalinio pobūdžio ir neaiškaus rimtumo, pvz. gali būti kokie humoristiniai personažai, bet šitie tai būtų bent kiek nors istoriškai pagrįsti.
Šventės
7 Sekmadienis, 16 Gegužė 2010 19:31
Jei žiūrėjote laidą apie Mildą o galiausiai skaitėte straipsnį tai ten nurodyti ir rašytiniai šaltiniai:)
kas link nuobodžių ar nenuobodžių švenčių ir apeigų tai galiu tik viena pasakyti,kad jos yra unikalios ir kiek jose kas ko sau randa tai jau individualu.
Religinės apeigos nėra tokios kokios buvo anuomet ir tai suvokiama nes žmogus juk gyvena progreso link. Žinoma progresas gali vesti ir link savęs sunaikinimo tačiau tai jau atskira tema.Specialiai komercinti švenčių tikrai nereikia nes tai vyksta natūraliai įjungiant net jau ne etno o folk ansamblius ir ne folk o jau šiuolaikinio roko ir pan tačiau išlieka esmė kur žmonės regi praeitį ir darną. Džiugina tai,kad visame pasaulyje vis labiau atsisukama į gamta o nenusigręžiama nuo jos:)
skaistė kalba tiesą...
6 Šeštadienis, 15 Gegužė 2010 22:26
Jei kas nors paklausytų seno, užmiršto kaimo dieduko, tas nuoširdžiai pasakytu, kad dabar jaunimas nebemoka linksmintis... Visgi, laimės pakaitalų netrūksta: alkoholis, narkotikai, pop kultūra, spalvos... Nesiimu analizuoti, kas kaltas, dėl tokios situacijos. Bet jei kiltų klausimas, kaip atgaivinti senąsias šventes, manyčiau yra 2 keliai: sukomercinti jas, arba sugrąžinti žmonėms gyvenimo džiaugsmą...
Skaistei
5 Šeštadienis, 15 Gegužė 2010 22:23
kartais geriau patylėti, nei rašyti tai, ko neišmanai...

jau tiek pasaulio esi mačiusi, kad drąsiai gali lyginti jog lietuviškos šventes nieko čia gero ir nuobodu???

sakyčiau siauroka Tavo pasaulėžiūra...............
?
4 Šeštadienis, 15 Gegužė 2010 22:03
O ta Milda YRA, ar tik buvo? Ir kad ji buvo, koks istorinis šaltinis mini?
apie tą patį
3 Šeštadienis, 15 Gegužė 2010 18:39
Iš tikro, graudu, kaip bebūtų. Ir taip mano ne tik Skaistė, dauguma mindaugų, onučių, jonų.. KAm skaityti, domėtis, sukti galvą, kas buvo kažkokia Milda, kai tiek naktinių barų, "tūsų" ir kai tv rodo 100-ą kart pervirškintą produktą..
Nuobodoliui
2 Penktadienis, 14 Gegužė 2010 20:14
Na žinoma nuobodžiau nei alaus šventė su plius dar galimais kvaišalais:) Kam dar savo istorija pasidomėti? Juk kosmopolitai:)
Juokinga būtų- tačiau graudu nuo tokių Skaistės žodžių
nuobodu
1 Penktadienis, 14 Gegužė 2010 14:23
kokie akcentai vasario 14-osios atžvilgiu... Nėr čia ko liaupsinti tas lietuviškąsias šventes, jos ne ką geresnės už kitas, sakyčiau netgi atvirkščiai - nei spalvų, nei nuotaikos ypatingos... pagieda bobutės graudžias giesmeles, pašoka rateliu ir tiek... nuoboda, fe :(

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: