Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
/index.php/temu-turinys/29/173
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
/index.php/temu-turinys/60/527
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
/index.php/temu-turinys/29/236
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...
/index.php/temu-turinys/29/270
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
/index.php/temu-turinys/56/566
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
/index.php/temu-turinys/60/302
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
/index.php/temu-turinys/53/214
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
/index.php/temu-turinys/60/284
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
/index.php/temu-turinys/60/275
Tyrimai Šventaragio slėnyje
Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...
Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik
mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas
iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida" įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p: saulius.novikas@init.lt
Meilės diena – gegužės 13-oji?... Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.
Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.
Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti ?.. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda. Gal prie to Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos? Gal ten, atėjus gegužės mėnesiui – Mildos mėnesiui, pilnais gyvybės paupiais vaikščiojo anų laikų jaunimas? Beje, pagoniškais laikais šis mėnuo dar vadintas sėmeniu, žiedžiu, miličiu, mildiniu.
Pasak, P. Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula (apie 0,5 uolekties aukščio) – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų, tik nuojauta, kaip jos galėjusios atrodyti.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai, pasak J. Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.
Iki šiol gaji ir Birutės legenda. Kęstutis pasigrobęs ją nuo aukuro ir vedęs, o, jam mirus, Birutė vėl sugrįžusi kurstyti savo aukurą. Tai dar vienas liudijimas apie karštą lietuvišką meilę. Iki šių dienų Birutės kapas yra savotiškas piligrimų objektas.
Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų liudija, kad lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą. Tad yra tvirtas pagrindas gegužės 13-ąją ir visą mėnesį drąsiai mylėti, mylėtis ir voliotis žolėje, o ne vasario sniege.
Gegužės 22 dieną 16.00 valandą Devyniaragio Romuva kviečia kartu švęsti Mildos šventę parkelyje tarp Šventaragio aikštės ir Sereikiškių parko. Aukosime dievams, žaisime tradicinius žaidimus, šoksime liaudies šokių vakaronėje.
Informacija: vilnius@devyniaragis.lt 8 605 50501
LAST_UPDATED2
Komentarai (14)
meilė
14
Pirmadienis, 17 Gegužė 2010 23:45
Kas kalbėtų apie meilę?.. Žmogus, kuris nemoka mylėti... kuris jos nevertas... bailys ir savimyla
Tikrai nežadu sprogdintis, Kalbėdama apie mohikaną, kalbėjau apie lietuvius ir Lietuvą su unikaliu išsaugotu paveldu. Suprantu, kad kartais sunku nekuriuos dalykus suprasti, o gal ir neverta, Už tai ir išgerkit.
Jei nepatinka straipsniai, nieks netrukdo jų neskaityti ir nesilankyti. Kaip nesilankau bažnyčioj, nes nepatinka.
Susireikšminę temato susireikšminimą kituose, pikti-neapykantą, kvailiams aplink visi kvaili atrodo. Galima tik užjausti.
O kas gi kiša per prievartą lietuvių paveldą, šventes? Mes gi nekrikščionys, kalaviju nieko ten nevarom.
tik nesprok iš susireikšminimo :))) darykit ramiai savo darbelį ir palikit ramybėje šiuolaikines šventes, vienos kitoms netrukdo, o tai lyg ir norisi pasidomėti senove, bet kaip tik atsiverti kokį straipsniuką čia, tai būtinai randi šiuolaikinių dalykų, valdžios ar katalikybės pašiepimą, net šlykštu pasidaro... toks bandymas trypiant kitą save išaukštinti garbės nedaro... atkūrinėkit tas vertybes taikei, geranoriškai ir tada žmoonės prie jūsų links, o ne priešiškumą jaus... nusišypsok pasauliui ir jis nusišypsos tau... ;)
Žmonės iš tiesų užmiršo kaip linksmintis. Ir čia ateina "civilizacija" su savo "pasiūlymais" - klubais, barais, alkoholiu nei kvaišalais, naujomis, "civilizuotomis" šventėmis. Nėra nei laiko, nei noro domėtis istorija.
Mūsų archajiškosios šventės gal ir nėra tobulos nei itin linksmos, kol kas, bet jos yra tikros, o linksmybės jose priklauso nuo žmonių. Ką gi daryti, kad žmonės be papildomų "injekcijų" jau nebesugeba susikurti nuotaikos? O kiek jų daug tai sugeba? Kiek puikaus jaunimo renkasi ir be galo linksmai leidžia laiką Tradicinių šokių klube bei mūsų tautos šventėse... Kam ten nelinksma-neikite, kiurksokite kosmopolitiniuose pub'uose, uostykite ir būkite laimingi.
O mes atkursime bei tęsime mūsų archajiškąsias vertybes, nes niekur kitur pasaulyje to nebeliko, esam "paskutinis mohikanas" Ir išliksime. Neprasigėrę ir neapsirūkę. Natūralios atrankos dėsnis veikia. Valia išlikti, valia išmirti.
Diedukai Tomai, labai Jums ačiū už supratingumą... tikrai jo nesitikėjau šioje priešiškumo pilnoje svetainėje... taip, mes nebemokame linksmintis, džiaugtis gyvenimu... o kodėl? Nes tie dalykai prasideda šeimoje!!!!!!!!!!!! O kokios dabar šeimos? Tėvai skendi darbuose, o vaikai auga kaip žolė - pamaitinti bei aprengti ir tiek... O kur dar dėmesys, šiluma, atjauta... mes nemylimi, užmiršti, tai ko gi iš mūsų tikitės?????
Na taip,tokių vat ir pilna spalvų bei nuotaikų ieškotojų... Dabar, kai vyrams nebereikia po kelias dienas prapūldinėti lakstant po miškus medžiojant bei plūšėti iki pasimiršimo laukuose, kai jie gali daugiau laiko skirti savo mylimosioms, šeimai, tai dabar jos jau nori siekti karjeros, šlovės, pinigų... prapuola darbuose ir pamiršta skirti laiko, atidumo bei švelnumo mylimui, vaikams... tam, kas svarbiausia... kur dar tos, kurios supranta kad ne karjera svarbiausia, o artimi žmonės, kurios skiria jiems laiko, gražių žodžių, šilumos, meilės...
Taip, ir tas vienintelis „šaltinis“ yra Narbutas. Jo negalima laikyti istoriniu šaltiniu nei apie viduramžius, nei apie jo paties gyvenamą metą. XIX a. daug kas jau rašė apie lietuviškus papročius ir niekur nematyti jokios Mildos. Narbutas yra klastojęs istorinius duomenis, todėl jo žinios nulio vertos, jeigu jų negalima paremti kitais šaltiniais. Žinoma, visada ir visur buvo vadinamųjų meilės burtų, meilės magijos, užkalbėjimų. Bet magija, kaip žinia, yra už religijos ribų. Tikri istoriniai šaltiniai nerodo, kad su vedybomis ir gimdymu būtų siejama kokia nors atskira „meilės deivė“. Lasickio Pizius ir Gonda(s), tiesa, kažką reiškia, bet yra lokalinio pobūdžio ir neaiškaus rimtumo, pvz. gali būti kokie humoristiniai personažai, bet šitie tai būtų bent kiek nors istoriškai pagrįsti.
Jei žiūrėjote laidą apie Mildą o galiausiai skaitėte straipsnį tai ten nurodyti ir rašytiniai šaltiniai:)
kas link nuobodžių ar nenuobodžių švenčių ir apeigų tai galiu tik viena pasakyti,kad jos yra unikalios ir kiek jose kas ko sau randa tai jau individualu.
Religinės apeigos nėra tokios kokios buvo anuomet ir tai suvokiama nes žmogus juk gyvena progreso link. Žinoma progresas gali vesti ir link savęs sunaikinimo tačiau tai jau atskira tema.Specialiai komercinti švenčių tikrai nereikia nes tai vyksta natūraliai įjungiant net jau ne etno o folk ansamblius ir ne folk o jau šiuolaikinio roko ir pan tačiau išlieka esmė kur žmonės regi praeitį ir darną. Džiugina tai,kad visame pasaulyje vis labiau atsisukama į gamta o nenusigręžiama nuo jos:)
Jei kas nors paklausytų seno, užmiršto kaimo dieduko, tas nuoširdžiai pasakytu, kad dabar jaunimas nebemoka linksmintis... Visgi, laimės pakaitalų netrūksta: alkoholis, narkotikai, pop kultūra, spalvos... Nesiimu analizuoti, kas kaltas, dėl tokios situacijos. Bet jei kiltų klausimas, kaip atgaivinti senąsias šventes, manyčiau yra 2 keliai: sukomercinti jas, arba sugrąžinti žmonėms gyvenimo džiaugsmą...
Iš tikro, graudu, kaip bebūtų. Ir taip mano ne tik Skaistė, dauguma mindaugų, onučių, jonų.. KAm skaityti, domėtis, sukti galvą, kas buvo kažkokia Milda, kai tiek naktinių barų, "tūsų" ir kai tv rodo 100-ą kart pervirškintą produktą..
Na žinoma nuobodžiau nei alaus šventė su plius dar galimais kvaišalais:) Kam dar savo istorija pasidomėti? Juk kosmopolitai:)
Juokinga būtų- tačiau graudu nuo tokių Skaistės žodžių
kokie akcentai vasario 14-osios atžvilgiu... Nėr čia ko liaupsinti tas lietuviškąsias šventes, jos ne ką geresnės už kitas, sakyčiau netgi atvirkščiai - nei spalvų, nei nuotaikos ypatingos... pagieda bobutės graudžias giesmeles, pašoka rateliu ir tiek... nuoboda, fe :(
Jei nepatinka straipsniai, nieks netrukdo jų neskaityti ir nesilankyti. Kaip nesilankau bažnyčioj, nes nepatinka.
Susireikšminę temato susireikšminimą kituose, pikti-neapykantą, kvailiams aplink visi kvaili atrodo. Galima tik užjausti.
O kas gi kiša per prievartą lietuvių paveldą, šventes? Mes gi nekrikščionys, kalaviju nieko ten nevarom.
Mūsų archajiškosios šventės gal ir nėra tobulos nei itin linksmos, kol kas, bet jos yra tikros, o linksmybės jose priklauso nuo žmonių. Ką gi daryti, kad žmonės be papildomų "injekcijų" jau nebesugeba susikurti nuotaikos? O kiek jų daug tai sugeba? Kiek puikaus jaunimo renkasi ir be galo linksmai leidžia laiką Tradicinių šokių klube bei mūsų tautos šventėse... Kam ten nelinksma-neikite, kiurksokite kosmopolitiniuose pub'uose, uostykite ir būkite laimingi.
O mes atkursime bei tęsime mūsų archajiškąsias vertybes, nes niekur kitur pasaulyje to nebeliko, esam "paskutinis mohikanas" Ir išliksime. Neprasigėrę ir neapsirūkę. Natūralios atrankos dėsnis veikia. Valia išlikti, valia išmirti.
kas link nuobodžių ar nenuobodžių švenčių ir apeigų tai galiu tik viena pasakyti,kad jos yra unikalios ir kiek jose kas ko sau randa tai jau individualu.
Religinės apeigos nėra tokios kokios buvo anuomet ir tai suvokiama nes žmogus juk gyvena progreso link. Žinoma progresas gali vesti ir link savęs sunaikinimo tačiau tai jau atskira tema.Specialiai komercinti švenčių tikrai nereikia nes tai vyksta natūraliai įjungiant net jau ne etno o folk ansamblius ir ne folk o jau šiuolaikinio roko ir pan tačiau išlieka esmė kur žmonės regi praeitį ir darną. Džiugina tai,kad visame pasaulyje vis labiau atsisukama į gamta o nenusigręžiama nuo jos:)
jau tiek pasaulio esi mačiusi, kad drąsiai gali lyginti jog lietuviškos šventes nieko čia gero ir nuobodu???
sakyčiau siauroka Tavo pasaulėžiūra...............
Juokinga būtų- tačiau graudu nuo tokių Skaistės žodžių