Baltų Atlantida

ŠVENTASIS JONAS KRIKŠTYTOJAS minimas birželio 24 d. – Mesijo pirmtakas, Jėzaus krikštytojas Jordano upėje. Tai vienintelis šventasis, kurio gimimo dieną švenčia Bažnyčia (visų kitų šventųjų minėjimai – tai jų kankiniškos mirties datos !)

Dar neseniai kaime būtent papročiai reguliavo gyvenimo tėkmę, derino ją su gamtoje vykstančiais virsmais. Etninės kultūros šaknys siekia neįsivaizduojamai tolimus laikus, - sėslios ir žemdirbyste besiverčiančios tautos tradicijos yra labai gyvybingos. Istorijos skersvėjai, politinės permainos valstybėje veikė ir kasdienį kaimo gyvenimą, - išsklaidė kalendorines apeigas po įvairias datas.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Galbūt ją kurdavo vaidilos ar žyniai. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.

XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kitados vasarvidžio apeigos trukdavusios kone mėnesį. Jų metu būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai ir kūrenami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Iš vėlesnių laikų liko dar daugiau žinių apie saulėgrįžos apeigų vyksmą, nors senieji papročiai ir nyko. Pavyzdžiui, 1737 m. žemaičių vyskupas Juozas Mykolas Karpis ganytojiškajame laiške supeikė pagonystės likučius-rašydamas: „Per švento Jono Krikštytojo šventę kaimuose ir miestuose kuriamos ugnys, ir prie jų susirinkę žmonės, ypač jaunieji, šokinėja per liepsnas ir žaidžia ratelius, visą naktį praleidžia linksmybėje, žinoma, turėdami progų įžeisti Dievą“ 

Taigi- Aukščiausią Saulės kelio dievop tašką Rasos šventėje išreiškia aukštai ant karties iškeltos stebulės, o pakalnėn ridenami degantys ratai jau ženklina Saulės žemėjimo ir artėjančią „protėvių kelio“ pradžią. Šis kelias, naktims tapsiant ilgesnėm už dienas, atves į Vėlines, o vėliau, ilgiausią metų naktį, kai prie Kūčių stalo švenčiama bendra vakarienė su gyvaisiais šeimos nariais ir protėvių vėlėmis.

Saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga. Praeityje turėjusi sudėtingų apeigų, atliekamų trejopai: su augalais, vandeniu ir ugnimi. Senovės lietuviai šventę vadino Kupolėmis, Rasa, latviai Lyguo, rytų slavai – Ivanu Kupala. Bažnyčia nuo 506 m. po Kr. susiejo šią pagonišką šventę su Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadino jo garbei Joninėmis, tačiau Joninių apeigose ir dabar tebevyrauja senieji, pagoniški elementai – magijos, saulės, ugnies, vandens, augalijos kultų reliktai.