Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 27 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5976229

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Lygo,Rasos,Joninės-vasaros saulėgrįža PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Antradienis, 15 Birželis 2010 23:09

ŠVENTASIS JONAS KRIKŠTYTOJAS minimas birželio 24 d. – Mesijo pirmtakas, Jėzaus krikštytojas Jordano upėje. Tai vienintelis šventasis, kurio gimimo dieną švenčia Bažnyčia (visų kitų šventųjų minėjimai – tai jų kankiniškos mirties datos !)

Dar neseniai kaime būtent papročiai reguliavo gyvenimo tėkmę, derino ją su gamtoje vykstančiais virsmais. Etninės kultūros šaknys siekia neįsivaizduojamai tolimus laikus, - sėslios ir žemdirbyste besiverčiančios tautos tradicijos yra labai gyvybingos. Istorijos skersvėjai, politinės permainos valstybėje veikė ir kasdienį kaimo gyvenimą, - išsklaidė kalendorines apeigas po įvairias datas.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Galbūt ją kurdavo vaidilos ar žyniai. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.

 

XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kitados vasarvidžio apeigos trukdavusios kone mėnesį. Jų metu būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai ir kūrenami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Iš vėlesnių laikų liko dar daugiau žinių apie saulėgrįžos apeigų vyksmą, nors senieji papročiai ir nyko. Pavyzdžiui, 1737 m. žemaičių vyskupas Juozas Mykolas Karpis ganytojiškajame laiške supeikė pagonystės likučius-rašydamas: „Per švento Jono Krikštytojo šventę kaimuose ir miestuose kuriamos ugnys, ir prie jų susirinkę žmonės, ypač jaunieji, šokinėja per liepsnas ir žaidžia ratelius, visą naktį praleidžia linksmybėje, žinoma, turėdami progų įžeisti Dievą“ 

 

Taigi- Aukščiausią Saulės kelio dievop tašką Rasos šventėje išreiškia aukštai ant karties iškeltos stebulės, o pakalnėn ridenami degantys ratai jau ženklina Saulės žemėjimo ir artėjančią „protėvių kelio“ pradžią. Šis kelias, naktims tapsiant ilgesnėm už dienas, atves į Vėlines, o vėliau, ilgiausią metų naktį, kai prie Kūčių stalo švenčiama bendra vakarienė su gyvaisiais šeimos nariais ir protėvių vėlėmis.

 

Saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi siautulinga. Praeityje turėjusi sudėtingų apeigų, atliekamų trejopai: su augalais, vandeniu ir ugnimi. Senovės lietuviai šventę vadino Kupolėmis, Rasa, latviai Lyguo, rytų slavai – Ivanu Kupala. Bažnyčia nuo 506 m. po Kr. susiejo šią pagonišką šventę su Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadino jo garbei Joninėmis, tačiau Joninių apeigose ir dabar tebevyrauja senieji, pagoniški elementai – magijos, saulės, ugnies, vandens, augalijos kultų reliktai.

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
Apie Jonines
2 Pirmadienis, 21 Birželis 2010 22:00
Vėl vainikuosime Jones ir Jonus, prisiminsime papročius sugrįžtančius į mūsų kaimus ir miestus. Gal ir saule tviskantį paparčio žiedą rasime. Tapsime turtingesni senolių išminties.
Lietuvių liaudis yra sukūrusi nemažai sakmių apie stebuklingą paparčio žiedą, kuris pražysta tik vienoje pasaulio vietoje Joninių nakties vidurnaktį ir tik trumpam akimirksniui. Kas jį surastų, matytų, kur pasaulio turtai paslėpti, suprastų paukščių ir gyvulių kalbą, žinotų ką medžiai ošia...O paparčio žiedas blizgąs kaip žvaigždė...Ir ieškoti reikia eiti ne būriui, o vienam. Vadinasi, paparčio žiedas- tai žmogaus svajonių įsikūnijimas. Ir gėris, išmintis, žinojimas atsiveria tik drąsiam, ryžtingam...Taigi paparčio žiedo, tariamai pražystančio sakmė žmogui siūlo ištvermę, kaip vertingiausią asmenybės brandos bruožą.
Kokios Joniniu sventes vietos
1 Sekmadienis, 20 Birželis 2010 09:51
Noreciau dalyvauti ir suzinoti kur bus organizuojamos Joniu sventes

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: