Žolinės anksčiau ir dabar Spausdinti
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Penktadienis, 13 Rugpjūtis 2010 15:57

„Ką slepia žolinių šventė"

Seniausios žmonių apeigos išplaukė iš nepažinimo juos supančios gamtos dėsnių, nesupratimo, kodėl periodiškai kiekvienais metais keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį – vasara, vasarą – ruduo, o su jais ir darbo sezonai: baigiantis vienam darbo sezonui ir prasidedant kitam, buvo švenčiamos šventės ir atliekamos apeigos, paprastai susietos su išgalvotomis antgamtinėmis būtybėmis (totemais, gyvulių ir augmenijos “šeimininkais”), nuo kurių tariamai priklausęs žmonių apsirūpinimas maistu.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Su apeigomis kūrėsi mitai, susiję su žmonių darbine veikla. Lietuvių papročiai glaudžiai susieti su magija ir mitologija, kurios išplaukia iš seniausio žmonijos filosofinio supratimo. Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstančius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Nors tai ir skatino rutiną, tačiau padėjo išlikti ilgų šimtmečių liaudies materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimams. Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos, yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istorijos šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystymosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis. Kiekviena didžioji metų šventė susieta su įvairiomis tradicijomis ir papročiais. Galima tvirtinti, kad švenčių papročiuose tiek įvairumų, kiek pasaulyje tautų jas švenčiančių. Net krikščioniškąsias šventes, pasauliniu mastu švenčiamas, įvairiuose kraštuose žmonės švenčia kitaip. Papročius galėtume suskirstyti į tris [pagrindines dalis: senuosius, atėjusius per kartas iš neatmenamų laikų; krikščioniškuosius ir tuos, kuriuos sukuria aplinka beveik dirbtiniu būdu (pvz., dovanų pardavimas, sveikinimų atvirukai, papuošimai ir t.t.). Žoline Lietuvoje buvo populiariai vadinama Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo šventė, švenčiama rugpjūčio 15 d. Žiloje senovėje ji buvo skirta atlikti apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Žoline ši šventė buvo praminta todėl, kad bažnyčioje buvo šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Paprotys kilęs iš Marijos laidotuvių legendos. Kadangi Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, tai jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas Marijos kūnas. Lietuvių liaudis ir savo mirusiųjų karstus gausiai puošdavo gėlėmis, todėl Dievo Motinos laidotuvės su gėlėmis jiems buvo labai gerai suprantamos ir priimtinos. Priėmus krikščionybę, tos deivės vieton ir buvo įvesta Dievo motinos Marijos į Dangų Ėmimo šventė. Bet per ilgus šimtmečius moterys neatsisakė tą dieną į bažnyčią nešti šventinti pirmąjį derlių – įvairių išaugintų javų, daržovių ir vaisių, kuriuos kunigai pašventindavo. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Motinos, turinčios mirusių vaikų, iki rugpjūčio 15 d. Nevalgydavo obuolių, tikėdamos, kad, suvalgius deivei skirtą pirminę auką, ji neduosianti jų mirusių vaikų vėlėms. Taigi senosios lietuvių animistinės religijos elementai nežuvo, o taikliai įsipynė į krikščioniškąjį Dievo motinos Marijos kultą. Kaip didžioji deivė Lada, taip Marija – palaimina – pašventina užaugintą derlių ir kaip atlikusi javų ir vaisių auginimo pareigą pati įžengia į dangų. Žolinė yra tuo vasaros laiku, kai visa gamta žydi, žaliuoja, vešliai bręsta. Nors liaudis gyveno gamtos supamas ir kasmet matydavo jos klestėjimo stebuklą, tačiau kiekvienais metais jiems vis atrodydavo tas stebuklas naujas, kaskart tiek pat nuostabus. Jeigu jau paprasti augalai, kasdien aplinkumoje sutinkami, gali taip nuostabiai atsinaujinti kiekvieną vasarą ir tiek gėrybių žmogui suteikti, kokių nuostabių savybių turėjo turėti gėlės, sukrautos Dievo motinos karste! Žinoma tolimosios Lietuvos kaimo liaudis net negalėjo įsivaizduoti vietų, kuriose gyveno ir mirė Švč. Mergelė Marija. Bet jie galėjo pasirinkti gėlių, žolelių ir kitokių augalų iš savo darželių, pievų, sodų, nusinešti į bažnyčią, kur kunigas, Žolinės pamaldoms pasibaigus, jas palaimindavo, apšlakstydavo švęstu vandeniu. Tos žolelės tapdavo tarytum tiesiai išimtos iš Dievo Motinos karsto ir įgydavo daug stebuklingų savybių. Rugpjūčio 15-tos dienos ryta visais keliais ir takeliais traukė žmonės į bažnyčias, o moterų ir merginų rankose kvepėjo, lingavo didelės puokštės lauko ir darželių gėlių: rugiagėlių, ramunių, raudonųjų dobilų, aguonų, vėdrynų, čiobrelių, rūtų, diemedžių, linelių, karkliukų, jurginų ir daugybės kitų. Pašventintas gėles moterys rūpestingai sudžiovindavo. Jos apsaugodavo namus nuo audru, nuo perkūno trenkimo, nuo gaisro, nuo piktų dvasių. Žolinėje pašventintų gėlių nebuvo galima išmesti, nes tuos namu aplankys didelė nelaimė. Jeigu dėl kurios nors priežasties gėlės supelija arba kaip kitaip sugenda (blogai išdžiovintos), reikia jas sudeginti ir pelenus išbarstyti ant daržų, darželių arba laukuos, tai kirminai ir visokie vabalai nesiveis. Šios gražios gėlių šventinimo tradicijos nežino daugelis tautų (pvz., jos neturi Š. Amerikos katalikai), tačiau kai kuriuose lietuvių parapijose ir J.A.V. gėlės yra šventinamos lietuviškų pamaldų metu Žolinės ryte. Pasitarus su sava parapija, kur lietuvių nedaug, be abejo, būtų galima įsivesti šį paprotį ir vietinių gyventojų tarpe. Tradicija yra kilusi iš krikščioniškojo tikėjimo, o ne iš pagoniškosios senovė, todėl vietiniai kunigai neturėtų priešintis. Jeigu nebūtų įmanoma gėlių šventinimo įvesti parapijos bažnyčioje, tai Žolinės šventėje turėtume savo namus gausiai išpuošti vasaros žiedais ir visa šeima prisiminti šią gražią, lietuvišką tradiciją. Kasmetiniai papročiai ir apeigos – tai marga įvairių veiksmų, būsenų visuma, suderinta su gamtos ir darbų kalendoriumi. Metinis papročių, apeigų, pramogų ciklas su besimainančia ištisus metus gamta, su pagal metų laikus besikeičiančiais darbais – buvo palanki dirva augti ir bręsti plačios vaizduotės, kūrybingiems, jaučiantiems gyvenimo įvairovę ir prasmę žmonėms. 

LAST_UPDATED2