Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 49 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5852957

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Tradiciniai ir netradiciniai puošybos elementai PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Penktadienis, 17 Gruodis 2010 16:30
Daugelis prieš šventes skuba papuošti savo namus, tačiau pastarųjų metu ar susimąstome apie puošybos esmę o galiausia ir prasmę, kas yra tradicijos o kas tiesiog taip vadinama: šiuolaikinės mados klyksmu. VideoLightBox Gallery generated by VideoLightBox.com
Papuosalai


Vyresnės kartos žiūrovai turėtu prisimint žaliaskares eglutes puoštas jų namuose ir kuo puošiamos jos buvo. Daugumas prisimins kaip pakvimpa namai eglutės kvapu ir nors Baltiškos tradicijos nemini eglučių puošybos- pakalbėti -apie nelabai tolimą praeiti minimas tradicijas- visgi verta.Reikėtu nepamiršti, kad Juo toliau bėgdami nuo savų tradicijų link menkaverčio blizgesio ir tuštumos - paliekame šilumą, bendravimą, artumą o kartu ir susvetimėjame, tampame beveidžiais " Homosais" ir "sapiensais" , industrinės kalėdinės "Krismusais" kremtančiais Kūčiukus tarytum sausainius o puošiančius savo namus greičiausia kinietiškais burbulais neturinčiais šilumos o tik blizgesį. Visą tai savo prisiminimuose mes atsinešame iš savo vaikystės- vėliau stengdamiesi perduoti savo vaikams. Ne, ne savo sendaikčius iš gal tik mums brangios savo prisiminimų skrynelės, bet savo šilumą, meilę ir žinoma savo jausmus.


Ir nereikia sau priekaištaut, kad nebūsite tiek nagingi jog pasidarytumėte vieną ar kitą papuošalą ar rankdarbį kuri matėte laidoje. galiausiai prisiminkit, kad ne taip senai mokėjot išradingai iškarpyti iš popieriaus snaigė, ar tiesiog suklijuoti kokią jums įdomią figurėlę. Manote jūs jau atgrubote? Greičiausia ne- tik skriaudžiate save o ir savo artimuosius nes brangiausia dovana yra pačių padaryta o ne prekybos centre įgyta nors ir už solidžia sumą. Didžiausios vertybės yra neįkainojamos- jos jūsų širdies ir rankų darbas.


Ar nebuvo gražu vaikystėje pačių padaryti rankdarbiai? Buvo gražu- todėl, kad jie buvo gražūs o pasigaminti galima iš visko kas tiesiog po ranka.


Pagalvokime , kiek džiaugsmo mums suteikdavo kartu su tėvais žaisti žaidimai, padarytas rankdarbis ar prisidėta prie namų ruošos darbų kai buvo tai daroma ne paliepimu o bendrijos jausmo pasekoje. Greičiausia prisiminsime ne kaip patys smagiai čiuožėme nuo kalno o kai tai darėme kartu su tėvais, broliais ar seserimis, prisiminsime ir visas savo išdaigas kai tai buvo šeima su savo šiluma ir ten aidinčiu juoku. Visą tai prisimindami užduokime klausimą : kodėl tai prisimename, kodėl visą tai daro žmones geresniais ir žinoma skiepija meilę savo krašto papročiams ir kultūrai. Ar su laiku ką darėme vaikystėje mums tapo neįmanomas uždavinys? Ar jau nebemokame patys pasidaryti žaislo eglutės papuošimui ir manom, kad kartu su vaikais taip praleistas laikas jiems ir jums nieko neduos? Tuo savo laidą ir baigsime, palinkėdami Jums kuo šiltesnių švenčių ir žinoma namų šilumos kuria sukuriate Jūs patys ne po vieną o būtent drauge.


Truputis istorijos:


Papuošta eglutė – pirmasis ir ryškiausias ženklas, pranešantis apie saulėgrįžą ir mitologizuotą (išgalvotą) Kristaus gimimą. Kalėdos – iš pagonybės laikų atėjusi saulės sugrįžimo šventė. Nors tuo metu gyvybės ir amžinumo simboliu laikytas ąžuolas, tačiau žinoma, kad plintant krikščionybei, vienas uolus sakytojas vienuolis Bonifacijus Dievo trejybės įvaizdžiu pasirinko eglę. Eglės žaliavimas ištisus metus buvo suvokiamas kaip amžinybės simbolis. Žinoma, kad jau XVI amžiuje vokiškuose kraštuose per Kalėdas ant stalo stovėdavo maža eglutė. Iš pradžių ji buvo puošiama saldumynais, vėliau sidabriniais blizgučiais. Dar po keliolikos metų ant kalėdinių eglučių sužibo kuklios žvakių ugnelės. Pasakojama, kad Martynas Liuteris, norėdamas pademonstruoti vaikams žvaigždžių mirgėjimą danguje, per Kalėdas ant eglutės uždegė žvakutes.


Iš Vokietijos eglučių puošimas paplito Lenkijoje, Rusijoje ir kitur. Senosios Europos kraštuose buvo puošiamos didelės eglės. Ant jų šakų kabino dovanas dvasioms, kurios lėmė gerą metų derlių. Egles puošdavo simboliškai – obuoliais, kiaušiniais, riešutais. Šie eglutės papuošalai turėjo užtikrinti vaisingumą, harmoniją ir stiprybę. Be to, žmonės tikėjo, kad taip papuoštos eglės gali atbaidyti piktąsias dvasias, kurių veikimas tamsiuoju metų laiku buvo ypatingai jaučiamas. Plito tradicija sodinti prie gyvenviečių egles ir jas puošti. Įdomu tai, kad pirmoji eglė, papuošta viešoje vietoje buvo Latvijos sostinėje Rygoje. Tai nutiko 1510 m. Apie tai byloja užrašas aštuoniomis pasaulio kalbomis vienoje miesto aikštėje „Pirmasis Naujųjų metų medis Rygoje, 1510 metais“. Pirmoji eglė Amerikoje buvo papuošta 1816 m. Pensilvanijos valstijoje.


XIX amžiaus pabaigoje kalėdinių eglių išvaizdai skiriama daug dėmesio. Jos puošiamos prašmatniais, įdomių formų ir spalvų papuošalais. Jų dedama tiek daug, kad eglutės pradeda „augti“, „nulipa“ nuo stalo. Šeimos padėtį visuomenėje ir turtingumą rodė eglutės aukštis. Tuo metu eglutės jau buvo puošiamos ir Mažojoje Lietuvoje. Lietuvoje miestai taip pat pradėjo puošti eglutes, bet kaimai net XX amžiaus pradžioje dar nepuošė eglučių. Lietuvos kaimuose pagal seną tradiciją Kūčių dieną kabindavo rugių pėdą. Pirmiausia eglutes pradėjo puošti dvarininkai, teisėjai, girininkai, mokyklos, o po keliolikos metų eglutes jau puošė ir turtingiau gyvenantys ūkininkai. Vargingai gyvenę kaimiečiai ilgai nesiryžo demonstruoti tokio prašmatnumo. Eglutės pradėtos puošti ir bažnyčiose.


Lietuvoje paprotys puošti eglutę nėra senas. Jis stipriau įsigalėjo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, ypač antrajame jos gyvavimo dešimtmetyje. Be iš Europos plūstančių stiklinių papuošimo elementų, ant eglutės būtinai kabindavo saldainių, riešutų ir obuolių.


Laikas nenumaldomai keičia tradicijas, tačiau dar tikiesi tikros žvakutės liepsnelės ir balto vaikystės angelo žaliaskarės eglės viršūnėje...
LAST_UPDATED2
 
Komentarai (1)
mazgai
1 Sekmadienis, 19 Gruodis 2010 14:04
Mane sudomino mazgo pavadinimas, kodėl būtent šuns mazgas. Ir kaip vadinosi Lietuvoje ar kitur kitokie mazgai, kokie jų pavadinimai. Gal yra šios srities žinovų, būtų įdomų sužinoti kitų mazgų pavadinimus. prusas

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: