Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 85 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6279099

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kaziuko mugei - 410 metų PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Pirmadienis, 04 kovas 2013 18:55

Kaziuko mugė Vilniuje: kilmė, tradicijos, perspektyvos

Libertas Klimka

         Iš sostinėje vykstančių tradicinių švenčių ryškiai išsiskiria Kaziuko mugė. Visų pirma gilia istorine tradicija, - ji kilusi iš šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesijų, rengiamų nuo 1604 metų. Laikui bėgant bažnytinę šventę lydinti prekyba išaugo iki spalvingos trijų  dienų Kaziuko mugės.  Turėdama šimtmečių tradiciją, rodydama rankų darbo išmoningus gaminius, vaišindama kulinarinio paveldo valgiais, džiugindama unikaliomis vilnietiškomis verbomis, mugė neturi lygių aplinkiniuose kraštuose.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Įprasta sakyti, kad šventės nuspalvina kasdienio gyvenimo pilkumą. Iš tikrųjų žmonija susikūrė šventes, siekdama įprasminti laiko tėkmę. Prosenoviškoji pagrindinių kalendorinių metų švenčių esmė – nuolatinis sugrįžimas į pirmapradį laiką ir sakralinę erdvę. Švente, jos  ritualiniais veiksmais sustiprinami saitai su gimtinės žeme, darbų laikas suderinamas su kosmoso ritmais. Pilietiškumas manifestuojamas apeiginiu sugrįžimu į miesto ar valstybės pradžių pradžią. Romėnai, tarkime, eros laiką skaičiuodavo nuo Romos įkūrimo – „ab urbis condita“. Per tradicines šventes tvirtėja tautinė savimonė; nacionalinės šventės vienija tautą bendra jausena ir istorine atmintimi. Jose iš praeities pasisemiama dvasinės stiprybės ir nusiteikimo naujiems darbams. Svečiams mūsų šventės atskleidžia tautos kultūros savitumą, nacionalinį charakterį.
Taigi šventei privalu turėti „šventumą“ – prasmingą vyksmą. Antra, šventės yra „švenčiamos“; šitai dabar reiškia pramogą, reginį, poilsį, pasilinksminimą. Todėl aišku, kad miestų, regionų, juolab valstybinės šventės turi būti režisuojamos, turėti organizatorius ir vedlius. Tai daugiau ar mažiau sėkmingai atlieka savivaldybių kultūros skyrių ir kultūros centrų specialistai. Sėkmė dažniausiai priklauso nuo to, kaip pavyksta suderinti abi šventės dalis, apeiginę ir pramoginę. Tradicinėms šventėms scenarijų kurti nereikia – jos nuglūdintos šimtmečių. Tačiau reiktų atgaivinti ir senąsias miesto šventes, - jau didesnė Lietuvos gyventojų pusė tapo miestelėnais. Istorinių tradicijų tąsą nesunku pagalvojus ir čia rasti: juk liaudies daina mieste suskambėdavo per muges bei kermošius. Būtent šiose šventėse spontaniškai susipindavo kaimo ir miesto kultūros gijos. Galima pažymėti, kad ir senosios Vilniaus šventės nebuvo pernelyg toli nubėgusios nuo kaimo žmonių tradicinių švenčių rato. Jos taip pat atitinka gamtos virsmus, tai tarsi Saulės žingsneliai į vasaros sostą.
 
Pavasario pradžia tradiciniame kalendoriuje
         Kovas - pirmasis pavasario mėnuo, senovėje juo ir prasidėdavo žemdirbio metai. Saulutei kiek aukščiau į dangaus skliautą pasilypėjus, jos spinduliai pažadina visa, kas sustingęs žiemos vargą kentėjo. Kovo mėnesį įvyksta neįtikėtinai daug permainų gamtoje – sparčių jos žingsnių pavasariop. Dangaus pragiedruliai greit sugriauna žiemos viltis. Ir nebepavyksta jai įsismarkauti, nes dienos trukmė kovą pasivys ir pralenks naktį, o vidutinė paros temperatūra viršys nulį. Sniego malūnas ten šiaurėje dar ne kartą gali sumosuoti pūgų sparnais, bet gamtoje jau nemažai pavasario požymių. Ir kasdien jų vis daugės. Prasmenga sniegas, upės išneša ledus, sueižėja ir ežerų lediniai šarvai, brinksta medžių pumpurai, paryškina savo spalvą karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės. Ir ima grįžti paukščiai...
Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinka vasarą, trečioji – rudenį. Toks tikėjimas paplitęs visoje Lietuvoje; tik senesni žmonės įspėja, kad skaičiuoti reikia senuoju kalendoriniu stiliumi.
O kas gi „padovanojo“ vardą pačiam mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai). Jie netoli gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį, kitą kilometrų. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo. Yra ir kita mėnesio pavadinimo kilmės versiją. Juk šį mėnesį į Lietuvą ateina pavasaris, ledus išneša upės, pradžiūsta keliai. Senovėje lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos, kaip rašo XIX a. pradžioje istorikas Teodoras Narbutas, prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies. Paprotys nuostabiai panašus į ir dabar rusų tautoje tebegyvuojantį prietarą – būtinai prisėsti prieš kelionę, antraip nesiseks kelyje. Gyvojoje kalboje išgirstamas ir „morčiaus” pavadinimas šiam mėnesiui. Ar beatpažinsime, kad tai romėnų karo dievo Marso vardas, - dabar žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis.
Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, ilgai lauktą svečią. Apie tai žinoma tik tiek, kiek randama istoriniuose šaltiniuose. T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų. M. Valančius aprašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Kiekvienos vadas turėdavo po šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti iš kitos grupės.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: