Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 51 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Kaziuko mugei - 410 metų PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Pirmadienis, 04 kovas 2013 18:55


Paukščių dienos pavasarį
         Menkiausi pavasario gamtos nuotaikų niuansai kaimo žmonių būdavo atidžiai stebimi. Senovėje tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų atneša paukščiai. Kartu išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, kitų nepriteklių. O juos atsiunčianti deivė Paukštė, kurios paukštiškai žmogiško įvaizdžio skulptūrėlių ir kitokių atvaizdų randama pačių archajiškiausių kultūrų archeologiniuose sluoksniuose. Mūsų garsioji mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė ši deivės Paukštės įvaizdį mato ir Senosios Europos kultūroje. Paukščiai dažnai yra svarbiausi veikėjai įvairių tautų mituose; ten jiems paskiriamos labai reikšmingos funkcijos. Paukščiai esančios dievybės, kuriančios pasaulį; jais pasiverčia dievai ar šamanai, žyniai, norėdami keliauti per visas tris mitinio pasaulio sferas – dangų, žemę, vandenis. Neatsitiktinai Paukščių Taku amžinai skrieja Gulbė ir Erelis – du nuostabiai gražūs žvaigždynai. Paukščiai yra buvę ir toteminiais genčių protėviais. Apskritai paukštelis - įkvėpimo, likimo ištarmės, ateities numatymo, sielos, gyvybinės dvasios simbolis. Tai randame lietuviškose sakmėse, pasakose, padavimuose ir kituose folkloro kūriniuose. Katalikų bažnyčioje balandis simbolizuoja Šventąją Dvasią. O angelai turi paukščių sparnus...
         Nenuostabu, kad ir tradicinės lietuvių kalendorinės pavasario šventės tebeturi paukščių vardus. Kiekviena jų siejama su paukščių parskridimu. Pirmoji šį mėnesį yra kovo 4-oji – Kovarnių, Špokų (varnėnų) šventė. Vadinta dar ši šventė ir taip - „kreivavėžis Kazimieras“: aštrūs pavasario saulutės spinduliai išgraužia pakelės vėpūtinius iš pietų pusės, todėl viena rogių kelio pusė patyžta, pravėža pajuoduoja. Špokų dieną pagal senovišką paprotį reikia bent trumpam praverti tvartų duris, įleisti ten saulutės spindulį  ir pavasario garsų. Tegu ir gyvulėliai žino, kad nebeilgai jiems tvarto tamsoje tūnoti. Išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlių. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės”. Nuo stogo ledo žvakėmis jau tiek prilaša vandens balutėn, kad ir žąsinas gali atsigerti. Štai kiek daug išsiilgtojo pavasario ženklų... Tik rūpestis, kad jis nepavėluotų ir leistų pasidžiaugti spalvingąja Kaziuko muge Vilniuje.

Šventės ištakos
         Sostinė pavasarį pasitinka nuo senų senovės Kazimierinių kermošiumi, meilingai vadinamu tiesiog Kaziuku. Apskritai kermošius yra prekyba, lydinti bažnytinę šventę (žodžio kilmė vokiška – iš kirchmesse).
         Šventasis karalaitis Kazimieras (1458 – 1484)  – nemari Vilniaus legenda. Prie jo kapo Vilniaus katedroje nutikus ne vienam stebuklui, karalaitis 1501 m. buvo paskelbtas palaimintuoju, o kanonizuotas 1602 m. lapkričio  7 d. popiežiaus Klemenso VIII breve. Jo kulto reikšmę Lietuvai gražiai išsakė garsusis pamokslininkas, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga: „...iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas, su mūsų karaliais ir viešpačiais, per kuriuos Viešpats Dievas mus valdo, kraujo ryšiais susijęs; jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas; ir dabar per tuos karus su Maskva, su nuo šv. Bažnyčios atskilusiais žmonėmis, jis tikrai pagelbės, kaip ir anksčiau, idant anie, katalikiškos karalystės nesugriovę, patys į tikėjimo vienybę atsiverstų ir kartu su mumis viena širdimi šlovintų Trejybėje vieną Dievą, kurio viešpatystė ir karalystė tęsiasi per amžių amžius“.
         1604 m. gegužės 10 d. Vilniuje iškilminga eisena buvo sutikta iš Romos atgabenta popiežiaus pašventinta purpurinė šv. Kazimiero vėliava – „labarum“. Procesijos kelias nusidriekė per visą viduramžių miestą, nuo Katedros aikštės iki Rūdininkų vartų ir toliau, iki pat šv.Stepono bažnyčios užmiestyje, kur buvo saugoma popiežiaus dovana. Dalyviai į eiseną susirikiavo keturiais dideliais būriais. Pirmasis – miesto amatininkai su savųjų bendrijų - cechų vėliavomis, emblemomis ir ženklais. Į eisenos gretas jie stojo griežtai pagal cecho įkūrimo datą. Auksakaliai – pirmieji; jie karališkąją privilegiją gavo 1495 metais. O viso amatininkų bendrijų Vilniuje tuomet buvo trisdešimt dvi, vėliau jų skaičius išaugo iki  šešiasdešimties. Po cechų rikiavosi pirkliai, tada samdomos naktinės sargybos kariai. Ir meistrai, ir kariai – su ginklais, spindinčiais šarvais. Toliau – juodarūbiai; tai dvasininkai, vienuolijų broliai, jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai. Taip pat ir prie kiekvienos bažnyčios veikusių religinių brolijų nariai su savo vėliavomis. Po jų ėjo didikai, lydimi savo vasalų, šlėktų, dvariškių. Miestelėnams didelį įspūdį padarė iš arti matomos garsiųjų šeimų damos, nuolankumo ir nusižeminimo ženklan kukliai apsirengusias, užsigobusias vualiais. Atskirą būrį sudarė universiteto studentai, tuomet vadinti akademikais. Po jų išsirikiavo orkestras su šv. Kazimiero „žemiškąja ir dangiškąja palyda“ – jaunuoliai, persirengę riteriais ir angelais, su dirbtinių lelijų ir baltų rožių žiedais rankose. Iš tų puošmenų palaipsniui išsirutuliojo garsiosios vilnietiškosios verbos – puikūs tautodailės dirbiniai. Eiseną užbaigė  maldininkai, atvykę iš tolimesnių parapijų. Miesto gyventojai eisenos kelyje namų fasadus išpuošė žalumynų girliandomis ir kilimais. Po šv. mišių šv.Stepono bažnyčioje procesija vėl grįžo į Katedros aikštę. Pakeliui buvo sustota prie tai dienai pastatytų ir labai įspūdingai barokinėmis skulptūromis ir simboliniais paveikslais išpuoštų vartų. Netgi žinomos jų vietos:  Rūdininkų gatvėje netoli Rotušės, ties universitetu Pilies gatvėje ir įeinant į Katedros aikštę. Prie vartų ant pakylos rodyti „gyvieji paveikslai“ iš karalaičio gyvenimo, sakytos šventąjį šlovinančios eiliuotos lotyniškos oracijos.
         1636 m. popiežius Urbonas III paskelbė šv.Kazimierą pirmuoju Lietuvos globėju, o jo kasmetines paminėjimo iškilmes nuo šventojo karalaičio mirties dienos,  kovo 4-osios pratęsė iki oktavos – aštuonių dienų. Iškilmingoji eisena miesto gatvėmis tapo gražia Vilniaus tradicija. Štai kaip ją mena savo vaikystės metais, XIX a. pirmoje pusėje grafienė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė: „ Pavasariai, pradedant nuo kovo 4 dienos, tarsi pagerbdami Lietuvos patroną, linksmai šviesdavo procesijomis, trunkančiomis aštuonias dienas ir pereinančiomis visomis miesto gatvėmis, tarytum norint jas pašventinti. Cechai nešdavo vėliavas: vienas vyriausių miestelėnų su kontušu, su konfederate ant galvos ir skeptru rankoje rimtai ėjo pirma kunigo, liaudis paskui juos...“ Šventinė procesija užtrukdavo kone visą dieną. Tad kaipgi apsieiti be prekybos maistu, skanumynais, religine atributika?



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: