Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 86 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Kaziuko mugei - 410 metų PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Pirmadienis, 04 kovas 2013 18:55


Prekymečio plėtra
Miestas gyvas prekyba, tad komercinė šventės dalis pamažu plėtėsi. 1827 metais pirkliai gavo privilegiją per Kaziuką Katedros aikštėje rengti jomarką – ilgesnį laiką, tris dienas trunkantį prekymetį. Pavadinimas kilęs vėlgi iš vokiško jahrmarkt – metų arba svarbiausias turgus. Aikštėje pridygdavo palapinių, stoginių, prekystalių, – vilniečiai tuos laikinus įrenginius vadindavo „būdomis“. Kaip savo atsiminimuose rašo G. Giunterytė - Puzinienė, juose turkai prekiaudavo skaromis, rusai – stiklu ir gelumbe, žydai iš Berdyčevo – saldumynais. Vienas pirmųjų Vilniaus fotografų Juozapas Čechavičius (1818-1888) užfiksavo įspūdingus mugės vaizdus Katedros aikštėje: ten banguoja žmonių jūra. 1901 metais tuo pretekstu, kad prie varpinės pastatytas paminklas Rusijos valdovei Jekaterinai II, turgus buvo iškeltas į Lukiškes. Bet greitai nebetilpo ir ten, nes  kermošauti suvažiuodavo apie 2400 vežimų iš aplinkinių kaimų ir visos Vilnijos. Leista prekiauti taip pat ir aplinkinėse gatvelėse, o prekybininkų „būdoms“ paskirta visa Neries krantinė tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų, tik tarpais paliekant vietos karuselėms, šaudykloms, loterijoms ir įvairiems kitiems atrakcionams.
Ir kuo gi anų laikų Kaziukas skyrėsi nuo šiandieninio? Be manufaktūrinių ar fabrikinių gaminių, kurių atveždavo pirkliai, daugiausiai buvo prekiaujama namudiniais valstiečių dirbiniais. Viskuo, ką kaimo vyrai gebėjo pagaminti iš medienos ilgais žiemos vakarais. Tai tvirti namų apyvokos daiktai: statinės, kubiliukai, geldos, sviestamušės, duonkubiliai, liepinės medui, gorčiai, druskinės, pintinės ir krepšiai, įvairūs smulkūs baldeliai. Taip pat žemės ūkio padargų medinės dalys: dalgiakočiai, ranktūriai, kirvakočiai, grėbliai, kinkymo lankai ir kamanos. Medžio tekintojai prekiaudavo verpimo rateliais, o pusberniai – drožtais šaukštais ir samčiais. Miesto žmogui irgi reikėdavo medinių rakandų, - juk gyventa „ūkiškai“. Miestelėnai patys kopūstus ir agurkus raugdavo, namuose skalbdavosi, vaikelius maudydavo. Tad visokios talpos praversdavo, ką jau kalbėti apie krepšius, pintines. Turgų labai paįvairindavo mediniai žaislai vaikams. Būdavo ir labai išmoningų, visaip judančių, veikiančių: drugeliai mediniais sparneliais plasnodavo, šuniukai uodegas vizgindavo, meškos malkas pjaudavo. O berniukų akį ypač traukdavo arkliukai: ir ant ratukų, ir ant lingių, dažyti įvairiomis spalvomis, kiti net oda pamušti, su tikrais karčiais. Namudiniais amatais ir verslais  Vilnijos krašto žmonės vertėsi nuo seno, nes iš žemės ūkio smėlingose dirvose prasigyventi nelengva.
Trumpai, bet išraiškingai mugę apibūdino Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas, prisimindamas savo studentišką jaunystę Vilniuje: „Buvo noras ritualizuoti apeiginius mitus, Vilniaus legendas, kurias atrasdavo kai kurie Vilniaus miesto praeities tyrinėtojai. Be abejo, kai kurie apeiginiai rėmai jau egzistavo, pavyzdžiui, „Kaziukas“. Šventasis Kazimieras kovo ketvirtą būdavo Vilniuje didžiulė šventė. Visas miestas eidavo į Lukiškes, kur valstiečiai net iš labai tolimų vietovių atveždavo parduoti savo prekes. Visų pirma medinius dubenis, šaukštus, įvairius namų reikmenis ir riestainius iš Smurgainių  - Smurgainių riestainiai. Visa tai vykdavo, priklausomai nuo oro, arba ant ledo, arba sniego košėje. Dauguma, ypač iš kaimų, suvažiuodavo rogėmis. Nesuskaičiuojama prekydėžių ir vežimų daugybė – visa Lukiškių aikštė jų pilna. Aikštę specialiai šiam tikslui laikydavo. Visus metus ji tarsi laukdavo šios šventės. Ko tik ten nebūdavo! Ten būtent mačiau būdelėse pardavinėjamas knygas apie Otoną ir Meluziną. Žinoma, pardavinėdavo balionėlius ir širdies formos meduolius. Tai buvo tos pačios šventės kasmetinis ir tikriausiai iš amžiaus į amžių einantis tęsinys“. Neklydo rašytojas savo įžvalgose, - Kaziuko mugė tikrai turi gilias istorines šaknis.
 Nuo kovo ketvirtosios Vilnius šurmuliuodavo 3–4 dienas, priklausomai nuo oro ir prekių gausos. 1928 metais Lenkijos Seime netgi siūlyta kovo ketvirtąją Vilnijoje paskelbti nedarbo diena. Tačiau, matyt, daugumos deputatų nenorėta įtvirtinti krašto išskirtinumą, – šventės regioniškumas buvo pernelyg akivaizdus.
 Sovietmečiu mugei teko susigūžti Kalvarijų turgavietėje, tuomet vadintoje kolūkine. Pokario metais ten prekiauta ir visokiais sendaikčiais. Tačiau Vilnijos krašto žmonės nepamiršo senosios tradicijos. Keletą dienų apie kovo 4-ąją būdavo galima stebėti nepaprastą prekybos pagyvėjimą. Ir medinių rakandų gausybę turguje. Kažkaip palaipsniui muge susidomėjo jaunimas, pirmiausia kūrybinis. Dailės studentai  čia ėmė prekiauti savo gamybos papuošalais, švilpynėmis, dūdelėmis, pieštais atvirukais. „Atšilimo“ metais mugės garsas toli nuėjo; suvažiuodavo „neformalų“, studentiško jaunimo iš Maskvos, Leningrado. Smagiai jie leisdavo laiką, kartu lyg atkurdami senąją mugės nuotaiką, su kvieslių šmaikštumu, pardavėjų liežuvio miklumu. Kas beliko miesto valdžiai, - tik palaikyti mugės kultūrinį vyksmą. Virš Kalvarijų turgavietės vartų kabindavo Kaziuko mugės iškabą, viduje būdavo surenčiama pakyla folkloro ansamblių pasirodymams.
Miestui Kaziukas pilnai sugrįžo tik 1991–siais, kai buvo leista  prekiauti senamiesčio gatvėse ir aikštėse. Prieš septynetą metų mugės infrastruktūros tvarkymą miesto savivaldybė konkurso tvarka atidavė verslininkui Vyteniui Urbai, užeigos „Marceliutės klėtis“ šeimininkui. Jis rūpinasi mugės statiniais, atrakcijomis, apipavidalinimu. Tai daryti jam sekasi neblogai, nes nestokoja išmonės ir humoro jausmo, konsultantais pasitelkia etnografų, be to yra sukaupęs didžiulę kolekciją senovinių technikos įrenginių. Labai mugės lankytojų dėmesį patraukia amato technologijų, gamybos proceso demonstravimas; ar tai būtų kalvystė, ar puodų žiedimas, ar meninė medžio drožyba. Keletą kartų prie Rotušės būdavo pastatoma tarsi kokio miestelio amatų gatvikė. Dabar meistrystė daugiausia demonstruojama Tymo kvartale (anksčiau vadintame Safjanikais, tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio gatvių). O kodėl amatininkų laikinųjų dirbtuvėlių neįkurdinus senamiesčio kiemuose?
Prekybiniai stalai ir palapinės dabar nusidriekia nuo Savivaldybės aikštės iki Kūdrų parko, bemaž per du kilometrus. Pilies gatvelėje mugės įkarštyje žmogus prie žmogaus; sunku net prasilenkti, tarsi tais tolimais laikais šv.Kazimiero procesijai žygiuojant. Kas netelpa senamiestyje, gali prekiauti Gariūnų ir Kalvarijų turgavietėse, - ir ten Kaziukas. Be Lietuvos amatininkų ir tautodailininkų, šiandien į mugę jau atvažiuoja meistrų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos. Manoma, kad mugės lankytojų, vilniečių ir miesto svečių skaičius artėja prie pusės milijono.

Lauktuvės iš Kaziuko
         Ką  gi iš mugės parveždavo „kermošavo“? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį“. Galima būdavo rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis.  Arba nupirkti su įrašytu liukrumi mylimosios ar mylimojo vardu. Maža to, būta meduolių su ilgiausiais užrašais, su gražiausiais palinkėjimais bei meilės prisipažinimais. Štai keletas tokių: „Uogele, priimk mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk ar būsi mano...“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane“... 1940-ųjų mugėje su grupe kauniškių kultūrininkų apsilankęs garsusis mūsų etnografas Balys Buračas „Mūsų rytojaus“ laikraštyje rašė: „Žymiausia Kaziuko mugės prekė – tai širdelės. Pažymėtina, kad Vilniaus širdelės ne veltui mugėje turi garbingą vietą ir gerą pasisekimą, nes jos padarytos tikrai gražiai. O tų širdelių buvo įvairių įvairiausių. Vienos iškeptos iš paprasto pyrago, aplaistytos cukrinėmis gėlėmis ir meilės žodeliais, kad net saldu ir miela pažiūrėti, kitos – iš balto pyrago, dažais išrašinėtos, kaip išsiuvinėtos. Buvo taip pat gražiai išsiuvinėtų audeklinių širdelių, išpjaustytų iš medžio, gėlėmis išdažytų“. Tuos garsius meduolius kitados kepdavo rusų sentikiai, vėliau jų meną perėmė 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas. Gaila, kad mūsų laikais „Kaziuko širdis“, buvusi mugės simboliu, taip sumenko, ir dydžiu, ir įvairove. Nebeliko nei meilingųjų užrašų...



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: