Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 63 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Kaziuko mugei - 410 metų PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Pirmadienis, 04 kovas 2013 18:55


         Retas kas iš mugės grįždavo be virtinės riestainių ant kaklo. O skaniausi – iš Smurgonių miestelio, kuris prie Neries upės. Kokių tik širdis geidžia: su aguonomis, juodgrūdžiais, garstyčiomis, saldieji, sūrieji.  Į mugę suveždavo jų kalnus, net valtimis Nerimi atplukdydavo. B. Buračo vėlgi pastebėta: „Kaziuko mugė stebino visus riestainėlių gausumu. Negalima buvo nė suskaičiuoti, kiek vežimų ir stalų su būdelėmis riestainėlių žagais apkrauta stovėjo. Anot vieno pardavėjo, jeigu visus šios mugės riestainėlius ant virvelės suvertum, virtinė būtų nuo Vilniaus iki Kauno. Tačiau ir pirkėjų netrūko: jau trečią mugės dieną buvo belikę tik porą stalų su keletu virtinėlių palaikių riestainėlių. Seniau gerą vardą turėjo tik Smurgainių riestainėliai. Kadangi dabar Smurgainys liko rusų valdžiai, gerai sekėsi ir Vilniaus riestainėlių kepėjams. Tačiau pardavėjai dar senu įpratimu tebešaukė pirkėjus prie Smurgainių riestainių”. Smurgonių (gudiškai: Smurgainiai) miestelis garsėjo dar ir kunigaikščių Radvilų įkurta meškų dresavimo mokykla, vadinta akademija. Iš ten žvėris parduodavo čigonams ar keliaujantiems cirkininkams. Nei viena mugė neapsieidavo be meškų šokdinimo. O Žemaitijoje, kaip liudija vyskupo Motiejaus Valančiaus 1847 m. ganytojiškas laiškas, meškos dalyvaudavo namų šventinimo apeigose. Štai iš kur vienas svarbiausių Užgavėnių persirengėlių personažų! O senieji vilniečiai prisimena posakį apie kokį netikšą jaunikaitį: „Tam tai tik Smurgonių akademijoje mokytis…” Prieškariu mugėje sukinėdavosi pora baltųjų „lokių”, ieškodami, kas nori su jais apsikabinęs nusifotografuoti, o norinčių netrūkdavo. Gi mūsų dienų Kaziuke „meškos“ reklamuoja parduodamą medų.

Senųjų tradicijų gaivinimas tarpukariu
Apie 1935 metus senąsias šventės tradicijas prisiminė studentija. Susirinkę išvakarėse prie šv.Kazimiero bažnyčios, linksmu karnavaliniu būriu jie patraukė į Lukiškių aikštę. Priekyje ėjo šaukliai su fanfaromis, už jų – persirengę istoriniais pirklių ir karių kostiumais. Iš paskos – vežimai su išraiškinga Vilniaus firmų, prekybinių atstovybių reklama, produkcijos pavyzdžiais ir kt. Tarp jų atskiru būriu įsiterpė garsaus Akademinio keliautojų klubo nariai, save vadinę „valkatomis“. Kas su slidėmis ant pečių, kas „plaukia“ kanoja, įkelta į arkliuko traukiamą vežimą.  O jų priekyje klubo prezidentas nešė dideliausią kelionlazdę – klubo ženklą.
1937 metais eiseną organizavo „Liutnios“ teatro artistai; joje buvo pavaizduotas atsisveikinimas su žiema, išvejant Šaltį ir Gripą. Dar prašmatnesnę procesiją surengė Stepono Batoro universiteto Menų fakulteto studentai 1938 metais – su šv.Kazimiero statula, mugės simboliais – didžiulėmis „Kaziuko širdimis“. Tada pirmą kartą per Kaziuką pasirodė ir  Vilniaus verbos, vadintos tuomet „palmomis“, – jomis vietoj popierinių lelijų buvo apkaišyti procesijos vežimai.
Įdomu, kad mugėje gimė „Šėpos“ teatras. Studentai improvizuodavo marionečių spektaklius – aktualias politinio ir akademinio gyvenimo parodijas. Universitete Kazimierinių išvakarėse ruošti ir moksliniai skaitymai, kuriuose kalbėta apie šv.Kazimiero kultą, jo istorinę reikšmę, šventės tradicijas.  Anų metų Kaziuke vykdavo taip pat humoro ar literatūrinės kūrybos vakarai. Netgi pabrėžiant, kad tai regioninės kultūros renginiai. Pavyzdžiui, 1937 m. pirmoje vakarėlio dalyje  buvo atliekami XIX a. pabaigos kupletisto Artūro Bartelso kūriniai, o antroje – linksmą vietinį folklorą žarstė miesto teatrų artistai, apsirengę liaudiškais rūbais.
Turizmo skatinimo sąjunga organizuodavo išvykas traukiniais iš įvairių Lenkijos miestų į Vilniaus Kaziuką. Vagonuose mugės svečiai galėdavę ir pernakvoti. Laikraštyje „Slowo“ spausdintos 1935-1939 metų šventės programos. Kiekvienoje jų nurodyta mugės kvieslių eisena: kokiu laiku ir  kuriose gatvėse galima ją sutikti. 1935 ir 1936 – siais  kviesliai žygiavo nuo šv.Kazimiero bažnyčios pro Katedros aikštę iki Lukiškių aikštės. Sekančiais metais nuspręsta suvaidinti žiemos ir pavasario kovą, tad eisena pasidalino į dvi grupes. Vieni žygiavo nuo Rotušės Didžiąja ir Pilies gatvėmis iki Katedros aikštės; kiti Uosto ir Mickevičiaus gatvėmis (dabartinėmis Pamėnkalnio ir Gedimino prospektu) taip pat iki Katedros aikštės, kur ir įvyko „mūšis“. Tada abi grupės kartu nužygiavo į Maršalo Pilsudskio aikštę (dabartinę Lukiškių). Tų metų šventės programa apskritai buvo turininga: Linininkų draugija surengė linų pluošto apdorojimo demonstravimą, aikštėse grojo kaimo kapelos iš Mickūnų ir Rudaminos, dainavo chorai, žygiavo kariniai orkestrai. Ir meninis mugės apipavidalinimas buvo įspūdingas: eiseną vėliavomis ir stilizuotomis lėlėmis su tautiniais kostiumais papuošė Menų fakulteto absolventai. Kompozitorius Tadeušas Šeligovskis parašė himną pavasariui. 1938 ir 1939 m. eisenos apsuko ratą: prasidėjusios Barboros Radvilaitės gatvėje, žygiavo pro Katedros aikštę, Gedimino prospektu iki Lukiškių, tada vėl prospektu, Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis iki Rotušės aikštės, Didžiąja ir Pilies – iki Katedros. Studentai tais paskutiniais ikikariniais metais pavakare surengė atskirą korporantų maršą senamiesčio gatvelėmis ir prospektu.

Mugės folkloriškumas
         Aštrialiežuviai Vilniaus žurnalistai, spaudoje aprašinėdami mugės nutikimus, tai pateikdavo vietine – „tuteišų“ kalba, kurioje apstu ir lietuviškų, ir žydiškų, ir gudiškų žodelių žodelyčių. Dabar tai mokslininkams galėtų būti nebloga medžiaga sociolingvistiniams procesams Vilnijoje nagrinėti. Pavyzdžiui, netgi šventąjį karalaitį vietiniai vadino „swianty Kazimierz“, gi vienas svarbiausių prekyboje žodžių „siūlyti“ lygiai taip ir skambėjo. Tikras Kaziuko mugės kalbos pavyzdys – tokia frazė: „Pošla na Kaziuka, kupila viščiuką. Ni spieva, ni gieda, tčeba papjauti...“ Prisiminimus apie Kaziuko prieškarinę mugę parašęs L.J. Malinovskis net jos kalbos žodynėlį yra sudaręs.
Ko jau ko, bet liaudiško humoro ir muzikavimo mugėje tikrai nestokota. Juk žmonių nuotaika – pavasariška, kaip čia be pokštų ir smagių pasižodžiavimų... Štai B.Buračas etnografo žvilgsniu pastebėjo: „Medinių lumzdelių pardavėjas, linksmas dzūkas, tris dienas lumzdeliu linksmino mugės lankytojus ir išpardavė visus savo darbo muzikos instrumentus. Kitas panašus muzikantas turėjo didelį pasisekimą su savo gamybos vaikiškais smuikeliais. Gal kiek menkesnę paklausą turėjo medinės akėčios, kurios priminė priešistorinius laikus, nes jos padarytos vien iš medžio lazdelių, suraišiotų vytelėmis, ir medinių kuolų. Tokių akėčių buvo bent keletas ir labai pigios – tik 10 litų. Šiauliuose tokios akėčios muziejuje padėtos po stiklais kaip didžiausiai retenybė. Reikia nepamiršti būdingų Vilniaus verbų, kuriomis puošėsi visa Kaziuko mugė, o grįžtantys iš Vilniaus kauniečiai parsivežė jų bent po keletą. Nemažą pasisekimą turėjo ir medinės gėlės, padarytos iš įvairiomis spalvomis nudažytų obliuotų medžio drožlių. Vilniškės lėlės, vaizduojančios Vilnijos kaimo tipus, galėtų rasti gerą rinką ir užsienyje, nes tikrai kruopščiai padarytos. Vilniaus lėlės vaizduoja įvairius ūkio darbus ir kaimo papročius”.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: