Kaziuko mugei - 410 metų Spausdinti
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Pirmadienis, 04 kovas 2013 18:55

Kaziuko mugė Vilniuje: kilmė, tradicijos, perspektyvos

Libertas Klimka

         Iš sostinėje vykstančių tradicinių švenčių ryškiai išsiskiria Kaziuko mugė. Visų pirma gilia istorine tradicija, - ji kilusi iš šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesijų, rengiamų nuo 1604 metų. Laikui bėgant bažnytinę šventę lydinti prekyba išaugo iki spalvingos trijų  dienų Kaziuko mugės.  Turėdama šimtmečių tradiciją, rodydama rankų darbo išmoningus gaminius, vaišindama kulinarinio paveldo valgiais, džiugindama unikaliomis vilnietiškomis verbomis, mugė neturi lygių aplinkiniuose kraštuose.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Įprasta sakyti, kad šventės nuspalvina kasdienio gyvenimo pilkumą. Iš tikrųjų žmonija susikūrė šventes, siekdama įprasminti laiko tėkmę. Prosenoviškoji pagrindinių kalendorinių metų švenčių esmė – nuolatinis sugrįžimas į pirmapradį laiką ir sakralinę erdvę. Švente, jos  ritualiniais veiksmais sustiprinami saitai su gimtinės žeme, darbų laikas suderinamas su kosmoso ritmais. Pilietiškumas manifestuojamas apeiginiu sugrįžimu į miesto ar valstybės pradžių pradžią. Romėnai, tarkime, eros laiką skaičiuodavo nuo Romos įkūrimo – „ab urbis condita“. Per tradicines šventes tvirtėja tautinė savimonė; nacionalinės šventės vienija tautą bendra jausena ir istorine atmintimi. Jose iš praeities pasisemiama dvasinės stiprybės ir nusiteikimo naujiems darbams. Svečiams mūsų šventės atskleidžia tautos kultūros savitumą, nacionalinį charakterį.
Taigi šventei privalu turėti „šventumą“ – prasmingą vyksmą. Antra, šventės yra „švenčiamos“; šitai dabar reiškia pramogą, reginį, poilsį, pasilinksminimą. Todėl aišku, kad miestų, regionų, juolab valstybinės šventės turi būti režisuojamos, turėti organizatorius ir vedlius. Tai daugiau ar mažiau sėkmingai atlieka savivaldybių kultūros skyrių ir kultūros centrų specialistai. Sėkmė dažniausiai priklauso nuo to, kaip pavyksta suderinti abi šventės dalis, apeiginę ir pramoginę. Tradicinėms šventėms scenarijų kurti nereikia – jos nuglūdintos šimtmečių. Tačiau reiktų atgaivinti ir senąsias miesto šventes, - jau didesnė Lietuvos gyventojų pusė tapo miestelėnais. Istorinių tradicijų tąsą nesunku pagalvojus ir čia rasti: juk liaudies daina mieste suskambėdavo per muges bei kermošius. Būtent šiose šventėse spontaniškai susipindavo kaimo ir miesto kultūros gijos. Galima pažymėti, kad ir senosios Vilniaus šventės nebuvo pernelyg toli nubėgusios nuo kaimo žmonių tradicinių švenčių rato. Jos taip pat atitinka gamtos virsmus, tai tarsi Saulės žingsneliai į vasaros sostą.
 
Pavasario pradžia tradiciniame kalendoriuje
         Kovas - pirmasis pavasario mėnuo, senovėje juo ir prasidėdavo žemdirbio metai. Saulutei kiek aukščiau į dangaus skliautą pasilypėjus, jos spinduliai pažadina visa, kas sustingęs žiemos vargą kentėjo. Kovo mėnesį įvyksta neįtikėtinai daug permainų gamtoje – sparčių jos žingsnių pavasariop. Dangaus pragiedruliai greit sugriauna žiemos viltis. Ir nebepavyksta jai įsismarkauti, nes dienos trukmė kovą pasivys ir pralenks naktį, o vidutinė paros temperatūra viršys nulį. Sniego malūnas ten šiaurėje dar ne kartą gali sumosuoti pūgų sparnais, bet gamtoje jau nemažai pavasario požymių. Ir kasdien jų vis daugės. Prasmenga sniegas, upės išneša ledus, sueižėja ir ežerų lediniai šarvai, brinksta medžių pumpurai, paryškina savo spalvą karklų, gluosnių, šaltekšnių šakelės. Ir ima grįžti paukščiai...
Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinka vasarą, trečioji – rudenį. Toks tikėjimas paplitęs visoje Lietuvoje; tik senesni žmonės įspėja, kad skaičiuoti reikia senuoju kalendoriniu stiliumi.
O kas gi „padovanojo“ vardą pačiam mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai (kovarniai). Jie netoli gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį, kitą kilometrų. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo. Yra ir kita mėnesio pavadinimo kilmės versiją. Juk šį mėnesį į Lietuvą ateina pavasaris, ledus išneša upės, pradžiūsta keliai. Senovėje lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos, kaip rašo XIX a. pradžioje istorikas Teodoras Narbutas, prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies. Paprotys nuostabiai panašus į ir dabar rusų tautoje tebegyvuojantį prietarą – būtinai prisėsti prieš kelionę, antraip nesiseks kelyje. Gyvojoje kalboje išgirstamas ir „morčiaus” pavadinimas šiam mėnesiui. Ar beatpažinsime, kad tai romėnų karo dievo Marso vardas, - dabar žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis.
Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis kaip mielą, ilgai lauktą svečią. Apie tai žinoma tik tiek, kiek randama istoriniuose šaltiniuose. T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų. M. Valančius aprašo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Kiekvienos vadas turėdavo po šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti iš kitos grupės.



Paukščių dienos pavasarį
         Menkiausi pavasario gamtos nuotaikų niuansai kaimo žmonių būdavo atidžiai stebimi. Senovėje tikėta, kad pavasario šilumą ant sparnų atneša paukščiai. Kartu išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, kitų nepriteklių. O juos atsiunčianti deivė Paukštė, kurios paukštiškai žmogiško įvaizdžio skulptūrėlių ir kitokių atvaizdų randama pačių archajiškiausių kultūrų archeologiniuose sluoksniuose. Mūsų garsioji mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė ši deivės Paukštės įvaizdį mato ir Senosios Europos kultūroje. Paukščiai dažnai yra svarbiausi veikėjai įvairių tautų mituose; ten jiems paskiriamos labai reikšmingos funkcijos. Paukščiai esančios dievybės, kuriančios pasaulį; jais pasiverčia dievai ar šamanai, žyniai, norėdami keliauti per visas tris mitinio pasaulio sferas – dangų, žemę, vandenis. Neatsitiktinai Paukščių Taku amžinai skrieja Gulbė ir Erelis – du nuostabiai gražūs žvaigždynai. Paukščiai yra buvę ir toteminiais genčių protėviais. Apskritai paukštelis - įkvėpimo, likimo ištarmės, ateities numatymo, sielos, gyvybinės dvasios simbolis. Tai randame lietuviškose sakmėse, pasakose, padavimuose ir kituose folkloro kūriniuose. Katalikų bažnyčioje balandis simbolizuoja Šventąją Dvasią. O angelai turi paukščių sparnus...
         Nenuostabu, kad ir tradicinės lietuvių kalendorinės pavasario šventės tebeturi paukščių vardus. Kiekviena jų siejama su paukščių parskridimu. Pirmoji šį mėnesį yra kovo 4-oji – Kovarnių, Špokų (varnėnų) šventė. Vadinta dar ši šventė ir taip - „kreivavėžis Kazimieras“: aštrūs pavasario saulutės spinduliai išgraužia pakelės vėpūtinius iš pietų pusės, todėl viena rogių kelio pusė patyžta, pravėža pajuoduoja. Špokų dieną pagal senovišką paprotį reikia bent trumpam praverti tvartų duris, įleisti ten saulutės spindulį  ir pavasario garsų. Tegu ir gyvulėliai žino, kad nebeilgai jiems tvarto tamsoje tūnoti. Išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlių. Rytų Aukštaitijoje sakoma: „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės”. Nuo stogo ledo žvakėmis jau tiek prilaša vandens balutėn, kad ir žąsinas gali atsigerti. Štai kiek daug išsiilgtojo pavasario ženklų... Tik rūpestis, kad jis nepavėluotų ir leistų pasidžiaugti spalvingąja Kaziuko muge Vilniuje.

Šventės ištakos
         Sostinė pavasarį pasitinka nuo senų senovės Kazimierinių kermošiumi, meilingai vadinamu tiesiog Kaziuku. Apskritai kermošius yra prekyba, lydinti bažnytinę šventę (žodžio kilmė vokiška – iš kirchmesse).
         Šventasis karalaitis Kazimieras (1458 – 1484)  – nemari Vilniaus legenda. Prie jo kapo Vilniaus katedroje nutikus ne vienam stebuklui, karalaitis 1501 m. buvo paskelbtas palaimintuoju, o kanonizuotas 1602 m. lapkričio  7 d. popiežiaus Klemenso VIII breve. Jo kulto reikšmę Lietuvai gražiai išsakė garsusis pamokslininkas, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga: „...iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas, su mūsų karaliais ir viešpačiais, per kuriuos Viešpats Dievas mus valdo, kraujo ryšiais susijęs; jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas; ir dabar per tuos karus su Maskva, su nuo šv. Bažnyčios atskilusiais žmonėmis, jis tikrai pagelbės, kaip ir anksčiau, idant anie, katalikiškos karalystės nesugriovę, patys į tikėjimo vienybę atsiverstų ir kartu su mumis viena širdimi šlovintų Trejybėje vieną Dievą, kurio viešpatystė ir karalystė tęsiasi per amžių amžius“.
         1604 m. gegužės 10 d. Vilniuje iškilminga eisena buvo sutikta iš Romos atgabenta popiežiaus pašventinta purpurinė šv. Kazimiero vėliava – „labarum“. Procesijos kelias nusidriekė per visą viduramžių miestą, nuo Katedros aikštės iki Rūdininkų vartų ir toliau, iki pat šv.Stepono bažnyčios užmiestyje, kur buvo saugoma popiežiaus dovana. Dalyviai į eiseną susirikiavo keturiais dideliais būriais. Pirmasis – miesto amatininkai su savųjų bendrijų - cechų vėliavomis, emblemomis ir ženklais. Į eisenos gretas jie stojo griežtai pagal cecho įkūrimo datą. Auksakaliai – pirmieji; jie karališkąją privilegiją gavo 1495 metais. O viso amatininkų bendrijų Vilniuje tuomet buvo trisdešimt dvi, vėliau jų skaičius išaugo iki  šešiasdešimties. Po cechų rikiavosi pirkliai, tada samdomos naktinės sargybos kariai. Ir meistrai, ir kariai – su ginklais, spindinčiais šarvais. Toliau – juodarūbiai; tai dvasininkai, vienuolijų broliai, jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai. Taip pat ir prie kiekvienos bažnyčios veikusių religinių brolijų nariai su savo vėliavomis. Po jų ėjo didikai, lydimi savo vasalų, šlėktų, dvariškių. Miestelėnams didelį įspūdį padarė iš arti matomos garsiųjų šeimų damos, nuolankumo ir nusižeminimo ženklan kukliai apsirengusias, užsigobusias vualiais. Atskirą būrį sudarė universiteto studentai, tuomet vadinti akademikais. Po jų išsirikiavo orkestras su šv. Kazimiero „žemiškąja ir dangiškąja palyda“ – jaunuoliai, persirengę riteriais ir angelais, su dirbtinių lelijų ir baltų rožių žiedais rankose. Iš tų puošmenų palaipsniui išsirutuliojo garsiosios vilnietiškosios verbos – puikūs tautodailės dirbiniai. Eiseną užbaigė  maldininkai, atvykę iš tolimesnių parapijų. Miesto gyventojai eisenos kelyje namų fasadus išpuošė žalumynų girliandomis ir kilimais. Po šv. mišių šv.Stepono bažnyčioje procesija vėl grįžo į Katedros aikštę. Pakeliui buvo sustota prie tai dienai pastatytų ir labai įspūdingai barokinėmis skulptūromis ir simboliniais paveikslais išpuoštų vartų. Netgi žinomos jų vietos:  Rūdininkų gatvėje netoli Rotušės, ties universitetu Pilies gatvėje ir įeinant į Katedros aikštę. Prie vartų ant pakylos rodyti „gyvieji paveikslai“ iš karalaičio gyvenimo, sakytos šventąjį šlovinančios eiliuotos lotyniškos oracijos.
         1636 m. popiežius Urbonas III paskelbė šv.Kazimierą pirmuoju Lietuvos globėju, o jo kasmetines paminėjimo iškilmes nuo šventojo karalaičio mirties dienos,  kovo 4-osios pratęsė iki oktavos – aštuonių dienų. Iškilmingoji eisena miesto gatvėmis tapo gražia Vilniaus tradicija. Štai kaip ją mena savo vaikystės metais, XIX a. pirmoje pusėje grafienė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė: „ Pavasariai, pradedant nuo kovo 4 dienos, tarsi pagerbdami Lietuvos patroną, linksmai šviesdavo procesijomis, trunkančiomis aštuonias dienas ir pereinančiomis visomis miesto gatvėmis, tarytum norint jas pašventinti. Cechai nešdavo vėliavas: vienas vyriausių miestelėnų su kontušu, su konfederate ant galvos ir skeptru rankoje rimtai ėjo pirma kunigo, liaudis paskui juos...“ Šventinė procesija užtrukdavo kone visą dieną. Tad kaipgi apsieiti be prekybos maistu, skanumynais, religine atributika?



Prekymečio plėtra
Miestas gyvas prekyba, tad komercinė šventės dalis pamažu plėtėsi. 1827 metais pirkliai gavo privilegiją per Kaziuką Katedros aikštėje rengti jomarką – ilgesnį laiką, tris dienas trunkantį prekymetį. Pavadinimas kilęs vėlgi iš vokiško jahrmarkt – metų arba svarbiausias turgus. Aikštėje pridygdavo palapinių, stoginių, prekystalių, – vilniečiai tuos laikinus įrenginius vadindavo „būdomis“. Kaip savo atsiminimuose rašo G. Giunterytė - Puzinienė, juose turkai prekiaudavo skaromis, rusai – stiklu ir gelumbe, žydai iš Berdyčevo – saldumynais. Vienas pirmųjų Vilniaus fotografų Juozapas Čechavičius (1818-1888) užfiksavo įspūdingus mugės vaizdus Katedros aikštėje: ten banguoja žmonių jūra. 1901 metais tuo pretekstu, kad prie varpinės pastatytas paminklas Rusijos valdovei Jekaterinai II, turgus buvo iškeltas į Lukiškes. Bet greitai nebetilpo ir ten, nes  kermošauti suvažiuodavo apie 2400 vežimų iš aplinkinių kaimų ir visos Vilnijos. Leista prekiauti taip pat ir aplinkinėse gatvelėse, o prekybininkų „būdoms“ paskirta visa Neries krantinė tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų, tik tarpais paliekant vietos karuselėms, šaudykloms, loterijoms ir įvairiems kitiems atrakcionams.
Ir kuo gi anų laikų Kaziukas skyrėsi nuo šiandieninio? Be manufaktūrinių ar fabrikinių gaminių, kurių atveždavo pirkliai, daugiausiai buvo prekiaujama namudiniais valstiečių dirbiniais. Viskuo, ką kaimo vyrai gebėjo pagaminti iš medienos ilgais žiemos vakarais. Tai tvirti namų apyvokos daiktai: statinės, kubiliukai, geldos, sviestamušės, duonkubiliai, liepinės medui, gorčiai, druskinės, pintinės ir krepšiai, įvairūs smulkūs baldeliai. Taip pat žemės ūkio padargų medinės dalys: dalgiakočiai, ranktūriai, kirvakočiai, grėbliai, kinkymo lankai ir kamanos. Medžio tekintojai prekiaudavo verpimo rateliais, o pusberniai – drožtais šaukštais ir samčiais. Miesto žmogui irgi reikėdavo medinių rakandų, - juk gyventa „ūkiškai“. Miestelėnai patys kopūstus ir agurkus raugdavo, namuose skalbdavosi, vaikelius maudydavo. Tad visokios talpos praversdavo, ką jau kalbėti apie krepšius, pintines. Turgų labai paįvairindavo mediniai žaislai vaikams. Būdavo ir labai išmoningų, visaip judančių, veikiančių: drugeliai mediniais sparneliais plasnodavo, šuniukai uodegas vizgindavo, meškos malkas pjaudavo. O berniukų akį ypač traukdavo arkliukai: ir ant ratukų, ir ant lingių, dažyti įvairiomis spalvomis, kiti net oda pamušti, su tikrais karčiais. Namudiniais amatais ir verslais  Vilnijos krašto žmonės vertėsi nuo seno, nes iš žemės ūkio smėlingose dirvose prasigyventi nelengva.
Trumpai, bet išraiškingai mugę apibūdino Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas, prisimindamas savo studentišką jaunystę Vilniuje: „Buvo noras ritualizuoti apeiginius mitus, Vilniaus legendas, kurias atrasdavo kai kurie Vilniaus miesto praeities tyrinėtojai. Be abejo, kai kurie apeiginiai rėmai jau egzistavo, pavyzdžiui, „Kaziukas“. Šventasis Kazimieras kovo ketvirtą būdavo Vilniuje didžiulė šventė. Visas miestas eidavo į Lukiškes, kur valstiečiai net iš labai tolimų vietovių atveždavo parduoti savo prekes. Visų pirma medinius dubenis, šaukštus, įvairius namų reikmenis ir riestainius iš Smurgainių  - Smurgainių riestainiai. Visa tai vykdavo, priklausomai nuo oro, arba ant ledo, arba sniego košėje. Dauguma, ypač iš kaimų, suvažiuodavo rogėmis. Nesuskaičiuojama prekydėžių ir vežimų daugybė – visa Lukiškių aikštė jų pilna. Aikštę specialiai šiam tikslui laikydavo. Visus metus ji tarsi laukdavo šios šventės. Ko tik ten nebūdavo! Ten būtent mačiau būdelėse pardavinėjamas knygas apie Otoną ir Meluziną. Žinoma, pardavinėdavo balionėlius ir širdies formos meduolius. Tai buvo tos pačios šventės kasmetinis ir tikriausiai iš amžiaus į amžių einantis tęsinys“. Neklydo rašytojas savo įžvalgose, - Kaziuko mugė tikrai turi gilias istorines šaknis.
 Nuo kovo ketvirtosios Vilnius šurmuliuodavo 3–4 dienas, priklausomai nuo oro ir prekių gausos. 1928 metais Lenkijos Seime netgi siūlyta kovo ketvirtąją Vilnijoje paskelbti nedarbo diena. Tačiau, matyt, daugumos deputatų nenorėta įtvirtinti krašto išskirtinumą, – šventės regioniškumas buvo pernelyg akivaizdus.
 Sovietmečiu mugei teko susigūžti Kalvarijų turgavietėje, tuomet vadintoje kolūkine. Pokario metais ten prekiauta ir visokiais sendaikčiais. Tačiau Vilnijos krašto žmonės nepamiršo senosios tradicijos. Keletą dienų apie kovo 4-ąją būdavo galima stebėti nepaprastą prekybos pagyvėjimą. Ir medinių rakandų gausybę turguje. Kažkaip palaipsniui muge susidomėjo jaunimas, pirmiausia kūrybinis. Dailės studentai  čia ėmė prekiauti savo gamybos papuošalais, švilpynėmis, dūdelėmis, pieštais atvirukais. „Atšilimo“ metais mugės garsas toli nuėjo; suvažiuodavo „neformalų“, studentiško jaunimo iš Maskvos, Leningrado. Smagiai jie leisdavo laiką, kartu lyg atkurdami senąją mugės nuotaiką, su kvieslių šmaikštumu, pardavėjų liežuvio miklumu. Kas beliko miesto valdžiai, - tik palaikyti mugės kultūrinį vyksmą. Virš Kalvarijų turgavietės vartų kabindavo Kaziuko mugės iškabą, viduje būdavo surenčiama pakyla folkloro ansamblių pasirodymams.
Miestui Kaziukas pilnai sugrįžo tik 1991–siais, kai buvo leista  prekiauti senamiesčio gatvėse ir aikštėse. Prieš septynetą metų mugės infrastruktūros tvarkymą miesto savivaldybė konkurso tvarka atidavė verslininkui Vyteniui Urbai, užeigos „Marceliutės klėtis“ šeimininkui. Jis rūpinasi mugės statiniais, atrakcijomis, apipavidalinimu. Tai daryti jam sekasi neblogai, nes nestokoja išmonės ir humoro jausmo, konsultantais pasitelkia etnografų, be to yra sukaupęs didžiulę kolekciją senovinių technikos įrenginių. Labai mugės lankytojų dėmesį patraukia amato technologijų, gamybos proceso demonstravimas; ar tai būtų kalvystė, ar puodų žiedimas, ar meninė medžio drožyba. Keletą kartų prie Rotušės būdavo pastatoma tarsi kokio miestelio amatų gatvikė. Dabar meistrystė daugiausia demonstruojama Tymo kvartale (anksčiau vadintame Safjanikais, tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio gatvių). O kodėl amatininkų laikinųjų dirbtuvėlių neįkurdinus senamiesčio kiemuose?
Prekybiniai stalai ir palapinės dabar nusidriekia nuo Savivaldybės aikštės iki Kūdrų parko, bemaž per du kilometrus. Pilies gatvelėje mugės įkarštyje žmogus prie žmogaus; sunku net prasilenkti, tarsi tais tolimais laikais šv.Kazimiero procesijai žygiuojant. Kas netelpa senamiestyje, gali prekiauti Gariūnų ir Kalvarijų turgavietėse, - ir ten Kaziukas. Be Lietuvos amatininkų ir tautodailininkų, šiandien į mugę jau atvažiuoja meistrų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos. Manoma, kad mugės lankytojų, vilniečių ir miesto svečių skaičius artėja prie pusės milijono.

Lauktuvės iš Kaziuko
         Ką  gi iš mugės parveždavo „kermošavo“? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį“. Galima būdavo rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis.  Arba nupirkti su įrašytu liukrumi mylimosios ar mylimojo vardu. Maža to, būta meduolių su ilgiausiais užrašais, su gražiausiais palinkėjimais bei meilės prisipažinimais. Štai keletas tokių: „Uogele, priimk mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk ar būsi mano...“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane“... 1940-ųjų mugėje su grupe kauniškių kultūrininkų apsilankęs garsusis mūsų etnografas Balys Buračas „Mūsų rytojaus“ laikraštyje rašė: „Žymiausia Kaziuko mugės prekė – tai širdelės. Pažymėtina, kad Vilniaus širdelės ne veltui mugėje turi garbingą vietą ir gerą pasisekimą, nes jos padarytos tikrai gražiai. O tų širdelių buvo įvairių įvairiausių. Vienos iškeptos iš paprasto pyrago, aplaistytos cukrinėmis gėlėmis ir meilės žodeliais, kad net saldu ir miela pažiūrėti, kitos – iš balto pyrago, dažais išrašinėtos, kaip išsiuvinėtos. Buvo taip pat gražiai išsiuvinėtų audeklinių širdelių, išpjaustytų iš medžio, gėlėmis išdažytų“. Tuos garsius meduolius kitados kepdavo rusų sentikiai, vėliau jų meną perėmė 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas. Gaila, kad mūsų laikais „Kaziuko širdis“, buvusi mugės simboliu, taip sumenko, ir dydžiu, ir įvairove. Nebeliko nei meilingųjų užrašų...



         Retas kas iš mugės grįždavo be virtinės riestainių ant kaklo. O skaniausi – iš Smurgonių miestelio, kuris prie Neries upės. Kokių tik širdis geidžia: su aguonomis, juodgrūdžiais, garstyčiomis, saldieji, sūrieji.  Į mugę suveždavo jų kalnus, net valtimis Nerimi atplukdydavo. B. Buračo vėlgi pastebėta: „Kaziuko mugė stebino visus riestainėlių gausumu. Negalima buvo nė suskaičiuoti, kiek vežimų ir stalų su būdelėmis riestainėlių žagais apkrauta stovėjo. Anot vieno pardavėjo, jeigu visus šios mugės riestainėlius ant virvelės suvertum, virtinė būtų nuo Vilniaus iki Kauno. Tačiau ir pirkėjų netrūko: jau trečią mugės dieną buvo belikę tik porą stalų su keletu virtinėlių palaikių riestainėlių. Seniau gerą vardą turėjo tik Smurgainių riestainėliai. Kadangi dabar Smurgainys liko rusų valdžiai, gerai sekėsi ir Vilniaus riestainėlių kepėjams. Tačiau pardavėjai dar senu įpratimu tebešaukė pirkėjus prie Smurgainių riestainių”. Smurgonių (gudiškai: Smurgainiai) miestelis garsėjo dar ir kunigaikščių Radvilų įkurta meškų dresavimo mokykla, vadinta akademija. Iš ten žvėris parduodavo čigonams ar keliaujantiems cirkininkams. Nei viena mugė neapsieidavo be meškų šokdinimo. O Žemaitijoje, kaip liudija vyskupo Motiejaus Valančiaus 1847 m. ganytojiškas laiškas, meškos dalyvaudavo namų šventinimo apeigose. Štai iš kur vienas svarbiausių Užgavėnių persirengėlių personažų! O senieji vilniečiai prisimena posakį apie kokį netikšą jaunikaitį: „Tam tai tik Smurgonių akademijoje mokytis…” Prieškariu mugėje sukinėdavosi pora baltųjų „lokių”, ieškodami, kas nori su jais apsikabinęs nusifotografuoti, o norinčių netrūkdavo. Gi mūsų dienų Kaziuke „meškos“ reklamuoja parduodamą medų.

Senųjų tradicijų gaivinimas tarpukariu
Apie 1935 metus senąsias šventės tradicijas prisiminė studentija. Susirinkę išvakarėse prie šv.Kazimiero bažnyčios, linksmu karnavaliniu būriu jie patraukė į Lukiškių aikštę. Priekyje ėjo šaukliai su fanfaromis, už jų – persirengę istoriniais pirklių ir karių kostiumais. Iš paskos – vežimai su išraiškinga Vilniaus firmų, prekybinių atstovybių reklama, produkcijos pavyzdžiais ir kt. Tarp jų atskiru būriu įsiterpė garsaus Akademinio keliautojų klubo nariai, save vadinę „valkatomis“. Kas su slidėmis ant pečių, kas „plaukia“ kanoja, įkelta į arkliuko traukiamą vežimą.  O jų priekyje klubo prezidentas nešė dideliausią kelionlazdę – klubo ženklą.
1937 metais eiseną organizavo „Liutnios“ teatro artistai; joje buvo pavaizduotas atsisveikinimas su žiema, išvejant Šaltį ir Gripą. Dar prašmatnesnę procesiją surengė Stepono Batoro universiteto Menų fakulteto studentai 1938 metais – su šv.Kazimiero statula, mugės simboliais – didžiulėmis „Kaziuko širdimis“. Tada pirmą kartą per Kaziuką pasirodė ir  Vilniaus verbos, vadintos tuomet „palmomis“, – jomis vietoj popierinių lelijų buvo apkaišyti procesijos vežimai.
Įdomu, kad mugėje gimė „Šėpos“ teatras. Studentai improvizuodavo marionečių spektaklius – aktualias politinio ir akademinio gyvenimo parodijas. Universitete Kazimierinių išvakarėse ruošti ir moksliniai skaitymai, kuriuose kalbėta apie šv.Kazimiero kultą, jo istorinę reikšmę, šventės tradicijas.  Anų metų Kaziuke vykdavo taip pat humoro ar literatūrinės kūrybos vakarai. Netgi pabrėžiant, kad tai regioninės kultūros renginiai. Pavyzdžiui, 1937 m. pirmoje vakarėlio dalyje  buvo atliekami XIX a. pabaigos kupletisto Artūro Bartelso kūriniai, o antroje – linksmą vietinį folklorą žarstė miesto teatrų artistai, apsirengę liaudiškais rūbais.
Turizmo skatinimo sąjunga organizuodavo išvykas traukiniais iš įvairių Lenkijos miestų į Vilniaus Kaziuką. Vagonuose mugės svečiai galėdavę ir pernakvoti. Laikraštyje „Slowo“ spausdintos 1935-1939 metų šventės programos. Kiekvienoje jų nurodyta mugės kvieslių eisena: kokiu laiku ir  kuriose gatvėse galima ją sutikti. 1935 ir 1936 – siais  kviesliai žygiavo nuo šv.Kazimiero bažnyčios pro Katedros aikštę iki Lukiškių aikštės. Sekančiais metais nuspręsta suvaidinti žiemos ir pavasario kovą, tad eisena pasidalino į dvi grupes. Vieni žygiavo nuo Rotušės Didžiąja ir Pilies gatvėmis iki Katedros aikštės; kiti Uosto ir Mickevičiaus gatvėmis (dabartinėmis Pamėnkalnio ir Gedimino prospektu) taip pat iki Katedros aikštės, kur ir įvyko „mūšis“. Tada abi grupės kartu nužygiavo į Maršalo Pilsudskio aikštę (dabartinę Lukiškių). Tų metų šventės programa apskritai buvo turininga: Linininkų draugija surengė linų pluošto apdorojimo demonstravimą, aikštėse grojo kaimo kapelos iš Mickūnų ir Rudaminos, dainavo chorai, žygiavo kariniai orkestrai. Ir meninis mugės apipavidalinimas buvo įspūdingas: eiseną vėliavomis ir stilizuotomis lėlėmis su tautiniais kostiumais papuošė Menų fakulteto absolventai. Kompozitorius Tadeušas Šeligovskis parašė himną pavasariui. 1938 ir 1939 m. eisenos apsuko ratą: prasidėjusios Barboros Radvilaitės gatvėje, žygiavo pro Katedros aikštę, Gedimino prospektu iki Lukiškių, tada vėl prospektu, Vilniaus ir Vokiečių gatvėmis iki Rotušės aikštės, Didžiąja ir Pilies – iki Katedros. Studentai tais paskutiniais ikikariniais metais pavakare surengė atskirą korporantų maršą senamiesčio gatvelėmis ir prospektu.

Mugės folkloriškumas
         Aštrialiežuviai Vilniaus žurnalistai, spaudoje aprašinėdami mugės nutikimus, tai pateikdavo vietine – „tuteišų“ kalba, kurioje apstu ir lietuviškų, ir žydiškų, ir gudiškų žodelių žodelyčių. Dabar tai mokslininkams galėtų būti nebloga medžiaga sociolingvistiniams procesams Vilnijoje nagrinėti. Pavyzdžiui, netgi šventąjį karalaitį vietiniai vadino „swianty Kazimierz“, gi vienas svarbiausių prekyboje žodžių „siūlyti“ lygiai taip ir skambėjo. Tikras Kaziuko mugės kalbos pavyzdys – tokia frazė: „Pošla na Kaziuka, kupila viščiuką. Ni spieva, ni gieda, tčeba papjauti...“ Prisiminimus apie Kaziuko prieškarinę mugę parašęs L.J. Malinovskis net jos kalbos žodynėlį yra sudaręs.
Ko jau ko, bet liaudiško humoro ir muzikavimo mugėje tikrai nestokota. Juk žmonių nuotaika – pavasariška, kaip čia be pokštų ir smagių pasižodžiavimų... Štai B.Buračas etnografo žvilgsniu pastebėjo: „Medinių lumzdelių pardavėjas, linksmas dzūkas, tris dienas lumzdeliu linksmino mugės lankytojus ir išpardavė visus savo darbo muzikos instrumentus. Kitas panašus muzikantas turėjo didelį pasisekimą su savo gamybos vaikiškais smuikeliais. Gal kiek menkesnę paklausą turėjo medinės akėčios, kurios priminė priešistorinius laikus, nes jos padarytos vien iš medžio lazdelių, suraišiotų vytelėmis, ir medinių kuolų. Tokių akėčių buvo bent keletas ir labai pigios – tik 10 litų. Šiauliuose tokios akėčios muziejuje padėtos po stiklais kaip didžiausiai retenybė. Reikia nepamiršti būdingų Vilniaus verbų, kuriomis puošėsi visa Kaziuko mugė, o grįžtantys iš Vilniaus kauniečiai parsivežė jų bent po keletą. Nemažą pasisekimą turėjo ir medinės gėlės, padarytos iš įvairiomis spalvomis nudažytų obliuotų medžio drožlių. Vilniškės lėlės, vaizduojančios Vilnijos kaimo tipus, galėtų rasti gerą rinką ir užsienyje, nes tikrai kruopščiai padarytos. Vilniaus lėlės vaizduoja įvairius ūkio darbus ir kaimo papročius”.



Kad garsėtų kuo plačiau...
         Mūsų dienomis Kaziuko mugė – tikras visos Lietuvos tautodailininkų ir amato meistrų suvažiavimas. Galima pasidžiaugti, kad jų dirbiniais išlaikoma senoji tradicija ir įliejama kūrybiško savitumo, individualumo. Kasmet galima pastebėti naujų originalių dirbinių; kyla ir jų meninis lygis. Pastarųjų metų pastangos tvarkyti mugės infrastruktūrą davė tam tikrų pozityvių rezultatų. Galima pagirti Tymo kvartalo įsisavinimą, verslininko Vytenio Urbos  organizuotumą, Dailiųjų amatų asociacijos surengtą meistrų eiseną. Tačiau mugės ateitis vis tik kelia nerimą: prekiaujančiųjų daugėjant, šurmulio, linksmybių, muzikos – mažiau. Nors prie Rotušės, o dabar ir Tymo kvartale statomos koncertinės pakylos, Kaziukas iš esmės liko komerciniu renginiu, jis dar netapo kultūros reiškiniu. Nepasiektas netgi tarpukario mugės skambesys... Nėra gatvės vaidintojų, mažai girdisi folkloro kolektyvų, kaimo kapelijų.
         Nereikėtų savieigai, publikos skoniui palikti ir tautodailės. Daryti įtaką liaudies meno raidai, išgryninti formas, išvengti niekdirbių – toks turėtų būti  kultūrą sostinėje globojančių institucijų uždavinys. Todėl labai verta rengti amatų meistrystės demonstracijas. Tradiciniai amatai – viena svarbiausių etninės kultūros sričių, beje, turinti geriausias perspektyvas išlikti ateityje. Juos nuo šių metų pradžios imasi globoti Tautinio paveldo produktų įstatymas.
Šimtametinių tradicijų kermošius tikrai gali ir net privalo tapti europinio masto įvykiu.
Žingsniai šia linkme turėtų būti tokie: istorikai ir etnografai turi iki galo ištyrinėti šios šventės tradicijas, amatų paveldą, propaguoti tai žiniasklaidoje, skelbti mokslo darbuose. Etnokultūrinės veiklos organizacijos – parengti šventės renginių planą: turi vykti gaminių konkursai, parodos ir jų aptarimai, nuotaikingi folkloro kolektyvų koncertai, gatvės vaidinimai ir „Šėpos“ teatro pasirodymai, cirko atrakcijos, karnavalinės eisenos, šmaikštuolių varžytinės. O mugę būtų galima suskirstyti Lietuvos etnografiniais regionais: vienoje aikštėje – žemaičių meistrai, kitoje – pintinės dzūkiškiems grybams, trečioje – aukštaitiški marginiai, o aplink Rotušę – Vilniaus krašto meistrai. Mugei privalu turėti savo atributiką, meninius apipavidalinimo akcentus. Tik išplėtojus reginių ir pramogų dalį, galima tikėtis dar daugiau mugės lankytojų ir užsienio turistų. Ypač pasitinkant reikšminguosius 2009 metus, - vilnietiškasis Kaziukas yra geriausia proga parodyti mūsų tradicijas, Lietuvos etninį savitumą.
 
Šv. Kazimiero kulto ir Kaziuko mugės istorinės datos

1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, Vavelio pilyje karaliui Kazimierui Jogailaičiui ir Elžbietai Habsburgaitei gimė sūnus Kazimieras
1471 m. trylikametis karalaitis dalyvavo karo žygyje į Vengriją, kovojo dėl jos sosto
1484 m. kovo 4 d. auštant, karalaitis Kazimieras mirė Gardine, iškankintas džiovos ir askezės
1501 m. Erazmui Vitelijui (Ciolekui) pranešus apie stebuklus, nutikusius prie karalaičio karsto, popiežius Aleksandras VI suteikė Karališkosios koplyčios lankytojams visuotinius atlaidus
1513 m. Andrius Kšyckis sukūrė pašlovinimo odę karalaičiui
1517 m. pradėtas karalaičio Kazimiero beatifikacijos procesas. Į Lietuvą pasiųsti popiežiaus pasiuntiniai tyrinėti ir aprašyti karalaičio gyvenimo
1521 m. popiežiaus legatas Zacharijas Fereris Krokuvoje išleido karalaičio Kazimiero gyvenimo aprašymą
1602 m. lapkričio 7 d. popiežiaus Klemenso VIII breve karalaitis Kazimieras  paskelbtas šventuoju
1604 m. gegužės 10 d. į Vilnių iškilmingai įnešta popiežiaus Romoje pašventinta šv.Kazimiero vėliava, gegužės 12 d. padėtas kertinis akmuo šv. Kazimiero bažnyčiai
1609 m. Vilniaus universiteto studentai suvaidino pjesę apie šv. Kazimierą, dalyvaujant valdovui Zigmantui Vazai
1636 m. šv.Kazimieras paskelbtas pirmuoju Lietuvos dangiškuoju globėju, jo kasmetinės paminėjimo iškilmės pratęstos iki oktavos; karalaičio palaikai perkelti į Karališkąją koplyčią
1655 m. Vilnių okupavus rusų kariuomenei, šv.Kazimiero karstas 8 metus buvo saugomas Roženkos miestelyje
1953 m. Katedra buvo uždaryta tikintiesiems, šv. karalaičio Kazimiero palaikai perkelti į šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią
1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero palaikai iškilmingai sugražinti į Karališkąją koplyčią Arkikatedroje

LAST_UPDATED2