Kūčios,Kalėdos ir papročiai Spausdinti
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Trečiadienis, 23 Gruodis 2009 17:43
Žiemos Saulėgrįža

Gruodis - tamsus ir niūrus metų laikas -Kalėdų mėnuo baigiasi metų ciklas, gamta apmiršta tamsoje ir šaltyje. Ji sugrįžta į savo pradžias. Tačiau mirtis virsta atgimimu, visi laukia gyvybės ir šviesos atsinaujinimo. Po trumpiausių dienų Saulė pradeda kilti vis aukščiau, ji grįžta (lot. adventus). Bet iki tikro grįžimo vyksta daug nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos skiriančios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasaulio tvarkos kūrimąsi.


Pilna laida

Saulės atgimimo dieną pažymėdavo daugelis tautų. Senovėje tai buvo Dionizo, Mitros (Saulės dievo) šventė. Romoje buvo švenčiamos Nenugalimos Saulės gimtuvės. Vėliau krikščionys perėmė šią šventę ir paskelbė ją Jėzaus gimimo diena nes jis irgi nešąs pasauliui šviesą. A.J.Greimas rašė, jog "Lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais" (Tautos atminties beieškant, V.1990, p.332).
Tamsusis kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Tai laukimo laikas, ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės - dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Buriami ir pranašaujami orai ir būsimieji metai, derlius, vestuvės ir pan.. Manoma kad "koks oras gruodyje - toks bus ir birželyje" Mažojoje Lietuvoje tai buvęs piršlybų ir vestuvių metas.
Kalėdomis prasidėdavo šventvakariai. Viename 1618 m. pranešime sakoma, jog "per 12 vakarų, einančių po Kalėdų, lietuviai ilsisi nedirbdami jokių darbų." O jaunimas linksminasi (Kražiai). 1611 m. pranešime sakoma, jog buvo rengiamos "puotos protėvių vėlėms". Gruodžio 21 dieną prasideda žiemos saulėgrįža.
Saulė pajuda iš apmirimo pradeda naują kelionę, pakildama vis aukščiau.

Kūčios

Tai šeimos ir namų šventė. Kalėdų išvakarės (XII-24). Šventvakarių eigoje būna dar dvejos Kūčios. Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios Kūčios, o šventvakarius užbaigia Kūčelės (I-6) arba Trys Karaliai. Žinoma, svarbiausios būna pirmosios Kūčios.
Kūčiose susirenka visa šeima, artimųjų ir protėvių vėlės. Todėl šis šventvakaris primena Vėlines, tik čia vėlės susirenka namuose. Prie Kūčių stalo žmogus turi sėstis visokia prasme švarus, be blogų minčių. Susitaikoma su kaimynais. Dovanojamos skriaudos. Reikia vengti žodžio "aš", o sakyti "mes". Dvasiniam nusiteikimui dar padeda ir pasninkas. Iškūrenama pirtis. Geresnei santarvei sudeginama liepinė pliauska. Nusiprausus apsivelkama šventiniais rūbais.
Puošiamas kambarys, kabinamas "sodas", šiaudiniai ir mediniai paukščiai, "saulutės". Kaišiojamos pušų, eglių ir kadugio šakelės. Trobos kampe statomas javų pėdas, perrištas trijose vietose. Uždegama daug šviesų, žvakių.
Stalas rūpestingai paruošiamas. Jį net parūkydavo kadugio verba, pašlakstydavo Velykų vandeniu. Stalą apkloja šienu, kurio dalį deda ir pastalėn. Ant šieno užkloja staltiesę ir išdėlioja patiekalus.

Valgiai

Valgomas avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė. Būna ir saldžių valgių - obuolių, riešutų, kad visą metą gyvenimas būtųs aldus. Daromu kūčiukai (prėskučiai, sližikai) su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių nevalgė. Kūčioms gamina 9, 12 patiekalų.

Šeima

Šeima prie stalo sėda. suspindus Vakarinei žvaigždei. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalina "kūčių duoną". Visi geria iš vieno indo apeigų alaus. Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia - tai svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms. Ji padaryta iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų. O taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauna, obuolį, riešutą valgydami, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi.
Kaime "kūčių duona" buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris. - Kas čia eina? - Čia prašos ponas Dievas su kūčele. Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie kūčių stalo.


Ugnis

Stengiamasi kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Tačiau svarbiausia - šventinė ugnis. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė, židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies. Blukis (kaladė) buvo velkamas ir deginamas. Kaladė buvo deginama ir vėliau - per Užgavėnes - Pelenijoje.
Kūčioms kviečiamos ne tik vėlės, bet ir kiti svečiai. Šeimininkas, išėjęs į lauką, pakviesdavo "ateikit kūčių" - vėją, šaltį, bites. Po vakarienės dar aplankomas sodas, aprišamos obelys, kreipiamasi į bites, lankomi pasėlių laukai. Naminiai gyvuliai pašeriami valgiais ar šienu nuo kūčių stalo. Šiuo metu dingsta visos ribos tarp visų būtybių ir jėgų, o žmogus stengiasi siekti gėrio gerumu.
Tokiu metu sakomi geri linkėjimai, o blogumas naikinamas sudeginant balanas. Ant balanos paženklinams koks ženkliukas. turintis savo prasmę, ir balana sudeginama.
Kūčių vakarą kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. M.Pretorius XVIIa rašė, jog Kūčių vakarą buvo atliekama tokia apeiga: Šeimininkas klupsčias pripildydavo 3 šventinius kaušelius alaus ir paleisdavo visiems ratu. Paskui ėmė į rankas kepalėli duonos ir pridėjęs prie žemės meldėsi - "Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume." Po to pakėlęs duoną į viršų, sakė: - "Dieve, pasotink mus".
Žemynėlę taip gerbė nugerdami kiek alaus ir nuliedami ant žemės: - "Žemynėle, žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus".
Iki kalėdų negalima buvo kirsti medžių. O jeigu kas išdrįsdavo taip daryti, tai miške pasirodydavusi žila moteriškė ir gailiai dejuodavo (Kaltinėnų apyl.). Tokios nukirstos malkos gali uždegti sodybą, be to neduoda ramybės numirėliai. Čia pasireiškia gili pagarba pirminiam gyvybės pajudėjimui, naujos gyvybės užuomazgai Kalėdų išvakarėse.
Kūčių dieną vengdavo užrūstinti Perkūną - nemaldavo girnomis, neskaldydavo malkų. Valgant kūčias reikia paminėti gyvatę, tada visus metus būsi saugus. Vasarą miške būnant reikia prisiminti kokią savaitės dieną buvusios kūčios, tuomet gyvatės nepuls.
Kai kurios kalėdinės giesmės apdainuoja pasaulio atgimimą. Tai "Vidury lauko stovi grūšelė. Kalėda" ir kt.
Iki kalėdų giedamos giesmės - dainos su priedainiais - leliumoj aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda ir kt.

Burtai

Burtai - svarbi kūčių vakaro dalis. Šią nakti laikas ir erdvė praranda įprastus metmeni. Pasaulis atsiduria pradinėje būsenoje. Yra įmanomi ateities spėjimai. Vėlės padeda viską sužinoti. Nemažai burtų susijusių su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Giesmėse kalbama apie elnią devyniaragi, žvelgiantį į vandenį ir skaičiuojantį savo ragus. Daugybė burtų skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Šią stebuklų naktį vidurnakty vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai ir tarsi grūdai - sėklos pasėjami šventvakaryje.
Po kūčių vakarienės motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Kūčių stalas paliekamas nakčiai nenudengtas - vėlėms.

Kalėdos

Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda
Toje grūšelėj žvakelės dega, kalėda
Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda
Oi ir nukrito kibirkštėlė, kalėda
Oi ir pasliejo marios mėlynos, kalėda
Ant tų marelių laivelis plaukia, kalėda
Tame laively krėslelis stovi, kalėda
Tame krėslely mergelė sėdi, kalėda
Mergelė sėdi, gromatą rašo, kalėda
Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda

"Ne bet kokią dieną mūsų protėviai pasirinko, o tokią, kai Saulė Motulė Trumpėje stovi. Ir mums niūrus trumpėjančių dienų metas, o koks jis turėjo būti mūsų protėviams. Ir taip miela, kai nuo sniego viskas prašviesėja, o Saulelė vėl grįžti pradeda. Kasmet toji diena kartojasi ir primena dviejų didžiulių mūsų protėvių metų laikotarpių ribą" - rašė E.Šimkūnaitė.
Kalėda simboliškai vaizdavo sugrįžtančią Saulę. Giesmės ją vaizduoja moterimi su perlų vainiku: "Vai atvažiuoja šventos kalėdos gelažų ratai, šilkų botagai".
Kalėdinių giesmių elnias devyniaragis - tai vienas seniausių įvaizdžių, reiškiančių metų laiką, o ir Saulę. Saulė - tai "aukselio kupka", tai ir "rožė" sužydėjusi kalėdų rytą.
Tarpukalėdžiu buvo nešiojamas Saulės atvaizdas - "žvaigždė". Dainose minimas "Juodas kudlotas" - tai derliaus ir turto dvasia. Kalėdų rytą grodavo su skudučiais, giedodavo kalėdines giesmes. Kalėdų rytą verda šiupinį su kiaulės uodega. Ant kalėdinio stalo po nakties dar randama kūčių vakarienės likučių. Reikia pavalgyti ir jų bei duoti gyvuliams.
Pirmoji kalėdų diena tai poilsio diena, net į svečius neinama. Linksmybės prasidėdavo tik pavakary, o ypač antrą kalėdų dieną.

Kalėdotojai

Eidavo kalėdotojai - būrelis persirengėlių - ožys, arklys, gervė, meška, vengrai, čigonai, mirtis ir t.t. Jie lanko namus, kalba oracijas, gieda kalėdines giesmes.

Mažosios Kūčios

Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios arba Riebiosios Kūčios su šiupiniu ir kitais kalėdiniais valgiais. Deginama apvalanti ugnis, sakomi geri linkėjimai ateičiai. Spėjama ateitis - orai, vedybos, sveikata ir kt.. Vaikšto kalėdautojai.

Kūčelės

Kūčelės - sausio 6-a diena, Trys karaliai. Tai paskutinė kalėdinio meto diena, o karaliai - tai nesenas paprotys, prie tradicinių persirengėlių pridūręs ir užjūrio karalius.
LAST_UPDATED2
 
Komentarai (6)
vakariene
6 Ketvirtadienis, 16 Gruodis 2010 19:11
visi susede valgo prie stalo kalba kanors juokinga ir juokasi ir valgo skaniai....
simboliai
5 Penktadienis, 25 Gruodis 2009 21:15
Graži laida. Norisi išpiešti, išmegzti, iššokti ir išdainuoti tuos simbolius ir kosminį ritmą...
Kaip gyvybės ir energijos versmę... turėti arti savęs..
taip
4 Penktadienis, 25 Gruodis 2009 16:46
grąžių mūs protėviai turėjo tradicijų.atrodo visas jų gyvenimas buvo tradicijų karoliai.
jurukui
3 Ketvirtadienis, 24 Gruodis 2009 20:23
BituteKu
Neteisingas įspūdis. Atvirukas-viena iš galimybių, buvo kalbėta apie rankų darbą. O atvirukas-geras varijantas, galima ranka gražiai užrašyti. Vis ne sms'as ar mail'as.
Atvirukas
2 Ketvirtadienis, 24 Gruodis 2009 18:04
Viskas labai gražu, tik nereikia "kalti" atvirukų į galvą. Geriau parodyti raštus kad kiekvienas tai galėtų, perteikti ant popieriaus, sniege, smėlyje, audinyje ir tt.. nes dabar tai toks įpūdis. Būtinai atvirukas. :)
MES
1 Ketvirtadienis, 24 Gruodis 2009 05:42
BituteKu
""Reikia vengti žodžio "aš", o sakyti "mes""" - fantastika, štai į ką reikia atkreipti dėmesį.
Anonsuojamame reportaže tautodailininkė Rita Dora irgi kalba apie visų mūsų susiliejimą į vienį.
yvComment v.1.20.0