Velykos – klajojanti pavasario šventė Spausdinti
Straipsniai - Šventės ir papročiai
Sekmadienis, 28 kovas 2010 18:33

Visas sukurtas laidas rasite:

Laidas "Gyvenu čia" rodytas INIT televizijos kanalu, rasite http://www.sarmatija.lt/index.php/atlantidos-video-temos/44-laidos-gyvenu-cia/881-gyvenu-cia

Laidas "Pokalbiai Pilyje" rodytas INIT televizijos kanalu, rasite  http://www.sarmatija.lt/index.php/atlantidos-video-temos/45-pasaulio-video-naujienos/882-pokalbiai-pilyje

 

  Priešistorinės šventės ištakos

  Artėja viena didžiausių krikščioniškųjų švenčių metuose – Velykos.  Dažnam kyla klausimas, kaip gi nustatoma šventės data, jei vienais metais ji gali būti švenčiama kovo 22 d. o po keleto metų net balandžio 25 d.!!!

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

Visą laidą matysite INIT televizijoks kanalu 2010.04.02 

vėliau rasite http://www.sarmatija.lt/index.php/atlantidos-video-temos/44-laidos-gyvenu-cia/881-gyvenu-cia

 

  Visų pirma Velykų laikotarpyje susilieja net trys šventės. Pirmosios dvi minimos senajame testamente ir siekia dar senesnius pagonybės laikus. Tai Pascha ir Matzot (neraugintos duonos šventė). Pascha susijusi su normandų papročiais: pavasario pradžioje iš bandos jaunas gyvulys buvo aukojamas dievams ir jo krauju apšlakstoma visa kaimenė, kad nuvytų piktus demonus. Mėsa buvo ant laužo iškepama ir suvalgoma. Matzot šventė susijusi su žemdirbių papročiais: būdavo įprasta aukoti dievams pirmą pjūtyje surinktą javų pėdą, septynias dienas valgyti neraugintą duoną, o po to jau iš naujo derliaus miltų iškepti “naujo raugo” duoną.

  Velykos krikščionybėje

  Išėjimo iš Egipto vergovės metu žydams šios abi šventės tapo viena Paschos švente. Pascha - reiškia "praėjimą pro šalį". Tą naktį mirties angelas aplenkė žydų namus ir nužudė egiptiečių pirmagimius. Šventė tapo minima kasmet per pilnatį po pavasario lygiadienio. Evangelijos liudija, kad Kristus prieš kančią taip pat valgė būtent Paschos vakarienę: gertas vynas, valgyta nerauginta duona. Vadinasi krikščioniškosios Velykos tampriai susijusios su žydų švente ir ... kosminiais reiškiniais: pavasario lygiadieniu bei Mėnulio fazių kaita! Velykos švenčiamos kasmet kitu laiku, skirtingai nuo Kalėdų, kurios švenčiamos visada tą pačią metų dieną – gruodžio 25-ąja.
  Nuo apaštalų laikų krikščionys žydų Paschos dieną minėjo Kristaus prisikėlimą. Tačiau tik iš II a. pradžios turime aiškių liudijimų, jog Velykų šventė – krikščionių šventė, o Romos bažnyčioje Velykų šventimo faktą randame tik iš popiežiaus Viktoro (189-198 m.) laikų, kada buvo sprendžiama vieningo Velykų šventimo visoje Bažnyčioje praktika. Mažosios Azijos bažnyčios Velykas švęsdavo pirmąją savaitės dieną po žydų Paschos. Nevienoda praktika truko iki 325 m., kada Nikėjos susirinkime buvo priimta vieninga Rytų ir Vakarų bažnyčiose Velykų šventimo data:
pirmas mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio.

  Pagoniškos Velykų šaknys

Manoma, jog velykų šaknys siekia Babelės bokšto periodą, laikus netrukus po biblinio tvano. Tvanas buvo Dievo teismas siųstas žmonijai, mat tais laikais blogis užvaldė žemę, o žmonės visiškai nebereagavo į Dievą. Biblija sako:

Pradžios 6,5 Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,
gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.

Tačiau Dievas išsaugojo Nojų, kuris buvo teisus Jo akivaizdoje, bei Nojaus šeimą (viso 8 žmones), suteikdamas žmonijai dar vieną šansą. Nojus turėjo labai gabų, tačiau piktavalį anūką, kurio vardas buvo Nimrodas.

Pradžios 10,6 Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas.
Kušo sūnūs: Sebas, Havilas, Sabtas, Raamas ir Sabtekas. Raamo sūnūs: Sabas ir Dedanas.
Kušui gimė ir Nimrodas, kuris tapo galingas žemėje.
Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: "Smarkus medžiotojas kaip Nimrodas Viešpaties akyse". (Originale sakoma: “prieš Viešpatį”, žodis “prieš” turi priešiškumo reikšmę – aut. past.)
Jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erekas, Akadas ir Kalnė Senaaro šalyje.

Judėjų tradicija moko, jog Nimrodas buvo tironas, privertęs visus žmones sukilti prieš Dievą. Istorija byloja, jog Nimrodas buvo ne tik politinis lyderis, bet ir vyriausias Šėtono garbintojų kulto kunigas.


  Kodėl Velykos?

  Gana įdomus lietuviškas šventės pavadinimas - Velykos. Egzistuoja dvi hipotezės. Velykos labai primena slaviškus žodžius, reiškiančius didžiąją diena (naktį). Kiti žodžio kilmę sieja su ikikriškionybės laikais. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta ir pasitraukia po pirmojo Perkūno. Nuo žodžio "vėlė" kilo ir šventės Velykos pavadinimas.
  Labai įdomus ir šventės simbolis - kiaušinis. Nuo pagonybės laikų jis simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis - tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Anot babiloniečių milžiniškas kiaušinis nukrito į Eufrato upę tiesiai iš dangaus. Legenda bylojo, jog iš šio kiaušinio išsirito šumerų deivė Aštartė (Easter - anglų k. Velykos). Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Saulučių skutinėjimas (tapymas) ant kiaušinių - tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas - laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas - pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia - bundančią augmeniją, geltona - prinokusius javus, juoda - žemę, mėlyna - dangų.
  Tiek pagonys, tiek krikščionys turėjo tradiciją nemiegoti šventą Velykų naktį. Tai labai įdomi sąsaja su kitos astronominės šventės - Joninių trumpiausios nakties tradicijomis. Šeimos nariai, daugiausia jaunimas, susiburdavo ir laukdavo aušros. Po praleistos stebuklų nakties, išaušta labai svarbus Velykų rytas - saulė lemia, kokia bus ateinanti vasara, derlius bei oras. Sakydavo: koks Velykų ketvirtadienis - toks bus pavasaris, koks penktadienis - tokia vasara, koks šeštadienis - toks ruduo, kokios Velykos - tokie visi metai. Jei Velykų rytą vėjas pučia iš Šiaurės - vasara bus šalta, jei iš Pietų - šilta, jei iš Vakarų - lietinga, iš Rytų - sausa.

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (1)
iki XVI amžiaus gyventa pastoviai, vėliau net mėnesiai painioti, ne tik šventimai
1 Pirmadienis, 29 kovas 2010 16:05
"...Štai XV a. pabaigoje (1492m.) Dancigo pasiuntiniai buvo atvykę į Vilnių tartis su karaliumi Kazimieru ir jo vilniečiais: jie sako daug taręsi ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir rusiškai. Štai 1549 m. Mažvydas lietuviškai dedikuoja giesmės Te deum laudamus lietuvišką vertimą Ragainės viršininkui ir dovanoja jam vietoje velykinio margučio, išspausdinęs balandžio mėn. 20 dieną..."
:) šalt. iš pačios studento Mažvydo bibl. Vilniuje//

Velykos, kaip ir siekis (dab. vad. gruodžiu), buvę pastovūs dėmenys;
tautinių papročių, tikybos dievais ir pagarba atgimstančio pavasarį laiko atskaitai (galbūt net simboliu, raiteliu - VYČIU).
Ir dabar jau, lietuviai ir kitos savarankiškos TAUTOS, grįžtą prie tvirtos, pastovios pavasarinio metų atskaitos laiko. Nuo Balandžio prasidėdavusio.

Prie tikrų ir savų švenčių, PRIE DIEVŲ.
TAM IR VELYKOS, SU JORE...
yvComment v.1.20.0