Mes taip mylėjom visus Spausdinti
Parašė   
Sekmadienis, 22 Vasaris 2009 17:14

Mes taip mylėjom visus,kad pamiršome apie pačius save, o  ir tai ką mes turime. Paradoksalu būtu, nes  kaip jau sakoma, kad norint mylėti kitus, pirma reikia mylėti patį save. Taip jau išeitų, kad pamiršę save ir nemylėdami, mes nemylim ir kitų o mūsų meilė kitiems tėra daugiau deklaruojama nereali gyvenimo apraiška. Žinoma meilė kitiems gražus reiškinys, tačiau kaip mes nemylim savęs .

 

Indai savo kraštą ir iš mūsų pasiskolintą išmintį taip sėkmingai propaguoja, kad mūsų „jėgos“, svetur išvirtusios į „Joga“- lekiame mokytis iš jų. Egiptiečiai savas piramides taip giria,kad visas pasaulis važiuoja pažiūrėti jų didybės, tačiau mes turėdami savo piliakalnius kurie nenusileidžia savo žemės tūriui piramidėms - jų nepopuliarinam ir net nesididžiuojame tarytum tai mums per menka.

      


Deklaruojame, kad Lietuva yra turizmą propaguojanti ir skatinanti šalis, o tokias programas remia ir valstybė tačiau kaip remia? Tik jau ne mūsų etninį kultūrinį paveldą o išgrįsdami plytelėmis kokį parką ar nudažydami tvoras. Nesakau,kad to nereikia daryti,bet juk viešbučių pilna visame pasaulyje ir tuomet ką mes galime parodyti unikalaus ir nepaprasto? Kuo mūsų kraštas trauktų atvykėlius ir sklistų apie jį žinia iš lūpų į lūpas?

     

Naujametinių fejerverkų, kas sunaikina mūsų ,mokesčių mokėtojų pinigus, kasdien į orą nepaleisi, o be to puikiai pamename, kad ir tie fejerverkai visai netikę buvo, tad kuo mes pasididžiuoti galime vykdydami tokią politiką valstybės mastu?

Žydai savo laiku į Izraelį pirmuosius turistus vežė savo iniciatyva ir už savo pinigus taip propaguodami mistišką Jeruzalę, o mes? Mes taip mylime visus, kad pamirštame apie savo kraštą bei unikalų to krašto paveldą.

 

Pripažinkime, kad Baltijos jūra-šalta, o ir drumzlina, mūsų padariniais griaunant gamtą plaunamas pakrančių smėlis, o taip giriamų kopų yra ir kitur.

Propaguodami ir neva skatindami kaimo turizmą mes neparodome mūsų krašto didybės , o geriausiu atveju atklydęs užsienietis savo poilsį apriboja kaimo turizmo sodybos ežero pakrante ir bokalu „surogatinio „ alaus, nes gero alaus taip paprastai nenusipirksi.

Didžiuojamės tada mes kuo? Cepelinais? Kurie nėra ,mūsų kraštui būdingas nacionalinis valgis.


Kas Lietuvoje užsiima kulinarinio paveldo populiarinimu? Cheminių ingradientų,maišomi su baltiminiais priedais, cheminiais spalvikliais ir kvapikliais maistas? Netgi vienintelė ir išgirtoji Ekoagros ženklais atžymėta Audronės Žilienės įmonė, įsikūrusi raseinių rajono Algimantų kaime parodoje prekiavo chemizuotais tirpalais prišvirkštais ir šių dienų greitųjų technologijų “rūkytais” mėsos gaminiais, skirtais didžiųjų prekybos tinklų realizacijai.

      

             Pica                                    Lietuviški mieliniai sklindžiai su juodais ikrais  

                                                                                   

            Kažin ar jaučia gėdą vyriausybė ir ypač žemės ūkio “Valdininkai”, kai šiandien lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, jau pradėjo gaminti kindziulį ir jį užregistravo, kaip lenkišką kulinarinį paveldą. Ar neatsitiks taip, kad pasaulis ir skilandį, ir daratą, ir kindziulį, ir lietuvišką dešrą, net lietuvišką ruginę duoną vadins lenkiškais produktais? Maisto prekių parduotuvėse ir turguose lietuviškos kiaulienos jau nebėra,-visur parduodama tik lenkiška.

Imame  ir skubame pasakyti,kad mes turime Trakus ir Nidą. Tuo daugiausia mūsų krašto populiarinimo veikla ir pasibaigia. Kraštas nėra patrauklus lankyti nei „automobiliais-kemperiais“, nes tėra tik pora aikštelių, kuriuose jie gali būti statomi ir aptarnaujami.

Turizmo agentūros suka galvą kaip čia mūsų Lietuvius eksportuoti kelionėmis į užsienį, kai tuo tarpu esančios vos pora kelionių agentūrų Lietuvoje vienos nėra pajėgios sukurti mūsų įvaizdį, kuriuo turėtų bendrai rūpintis valstybė, o ne apie tai tik deklaruoti.

Mes turime piliakalnius su jų praeitimi, muziejus miesteliuose su jų sukauptais eksponatais,mes turim savo etno muziką ir etno šokius....mes daug ką turime, tačiau taip stropiai tylime, kad susimąstai - o gal mes nieko neturime?

Pavienių entuziastų pastangomis nutiesti nuostabiausi takai per unikalius raistus, kuriuose nepakartojama flora ir fauna, tačiau visą tai tarytum pasimeta kai nėra vieningos sistemos, informacijos, o tai nėra bendra valstybės politika. Mes neturime apie tai nei filmų, literatūra greičiau apima prieškario tarpsnį, bet sustoja iki tos ribos kai į mūsų žemes atėjo krikščionybė.

Kodėl, kodėl mes taip nemylime savęs? Būdami sovietinėje okupacijoje, mes žinome ir negalėjome didžiuotis savo praeitimi, nes tai būtume pažadinę mūsų Tautiškumą, bet dabar? Dabar toliau vykdomas tautos kultūrinis genocidas ir nenoru rūpintis mūsų neįkainojama vertę turimu paveldu, dabar galime gintis „krize“, tačiau tuo pat metu švaistydami pinigus pamirštante rūpintis mūsų praeities likučiais, juos tirti, ieškoti bei aktyviai populiarinti ir kelti kaip vertybę.

 

LAST_UPDATED2