Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 79 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6215272

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Etninė kultūra – pertvarkymas ar metodiškas naikinimas? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Ūkis ir aplinka
Šeštadienis, 27 Lapkritis 2010 16:45
Neseniai grupė seimūnų, atlikusi Seimui pavaldžių institucijų įvertinimą, pasiūlė kai kurias jų pertvarkyti, o kai kurias visai panaikinti. Lapkričio 17 d. Seimo valdyba pritarė šios darbo grupės, kuriai vadovavo parlamento vicepirmininkas Česlovas Stankevičius, parengtiems siūlymams. Tarp tų siūlymų yra ir pasiūlymas tarpusavyje sujungti Valstybinę kultūros paveldo komisiją (VKPK) ir Etninės kultūros globos tarybą (EKGT). VideoLightBox Gallery generated by VideoLightBox.com
Etnokultura
Jungtinę instituciją siūloma pavadinti Valstybine kultūros paveldo taryba (VKPD). Taigi, eilinį kartą bandoma vis dar gyvą etninę kultūrą pakišti po kultūros paminklų antkapiu. Kaip aiškėja iš turimų dokumentų Č.Stankevičiaus darbo grupė ne tik kad nenagrinėjo šio „sujungimo“ pasekmių pačiai etninei kultūrai, ne tik neatliko jokio savo siūlymo ekonominio įvertinimo, tačiau neatsižvelgė net ir į už kultūros politiką atsakingo Seimo Švietimo mokslo bei kultūros komiteto sprendimą, priimtą dar šių metų birželio mėnesį. Jame nedviprasmiškai buvo pasakyta, kad toks dviejų Seimui pavaldžių institucijų sujungimas yra netikslingas.

Etninė kultūra tai ne vien grynas paveldas. Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme etninė kultūra apibrėžiama kaip iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Neabejotina yra tai, kad etninę kultūrą didžia dalimi sudaro gyvoji tradicija, kuri reiškiasi visose tautos gyvenimo srityse yra nuolat kintanti ir prisitaikanti prie tam tikro laikmečio visuomenės sąmonės bei poreikių.

Išskirtinė etninės kultūros reikšmė mūsų valstybei glaustai apibūdinta Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo preambulėje: Lietuvos Respublikos Seimas, suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; konstatuodamas, kad įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, priima šį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.

Etninės kultūros svarbą pabrėžia net ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuris nustato, jog vidaus politika turi ugdyti tautinę savimonę, valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos etninės kultūros, kultūros savitumo ir papročių išsaugojimą, puoselėti tradicinę šeimą, švietimo sistema turi ugdyti tautinį sąmoningumą, pagarbą kitoms tautoms.

Tuo tarpu Valstybinės kultūros paveldo komisija rūpinasi kultūros paveldu, kuris apibrėžiamas paveldosaugos teisės aktais ir etninės kultūros paveldą apima tik maža dalimi, nes žymiai daugiau yra nukreipta į profesionaliosios kultūros paveldą (bažnytinį, rūmų, dvarų ir pan.). Dabartinė paveldosaugos sistema Lietuvoje iš esmės yra sukurta vien materialiųjų kultūros vertybių globai – jų apskaitai, saugojimui ir tvarkybai, siekiant tas vertybes išsaugoti be didesnių pakitimų dėl jų istorinės, estetinės ir mokslinės svarbos.

Tokiu požiūriu Kultūros paveldo komisijos veikla yra labai plati, nes peržengia etninės kultūros ribas. Tačiau pagal pagrindines veiklos kryptis Komisija apsiriboja vien Kultūros ministerijos ir Aplinkos ministerijos kuravimo sritimis. Tuo tarpu Taryba apima ne tik šias sritis, bet ir švietimo bei mokslo, žemės ūkio ir kaimo plėtros, vidaus reikalų, krašto apsaugos, net užsienio politikos sritis (siekiant užsienyje gyvenančių lietuvių tautinės savimonės išsaugojimo), o pastaraisiais metais, siekiant tarmių tradicijos išsaugojimo, pradėta intensyviau bendradarbiauti su Valstybine lietuvių kalbos komisija – kita Seimui atskaitinga institucija.

EKGT daugiausia dėmesio skiria nematerialaus kultūros paveldo apsaugai, kadangi paminklosauginės institucijos šios paveldo dalies nekuruoja, tai ir neturi kompetencijos šioje srityje.

Ekonominės naudos iš tokio sujungimo valstybė taip pat negautų. 2010 m. dėl sumažinto finansavimo EKGT ekspertai savo lėšomis vyksta į Tarybos posėdžius ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų regionų ir dar dirba visuomeniniais pagrindais – be atlygio. Posėdžiai nebeapmokami. Kyla klausimas – KĄ DAR KETINAMA SUTAUPYTI?

Simptomatiška yra tai, kad į EKGT savarankiškumą kėsinamasi nuo pat šios Tarybo įsteigimo 2000 m. Pagrindinis tokių kėslų kilmės židinys – Kultūros ministerijos valdininkai visą laiką žvelgiantys į EKGT kaip nepageidaujamą konkurentą, ne tik ekspertinėje kultūros veikloje bei kultūros politikos srityje, bet ir piniginių lėšų skirstymo ir perskirstymo bare. Nors EKGT ir nevaldo jokių pinigų, tačiau kartais pareikšdama savo svarią ekspertinę nuomonę, matyt, drumsčia prie pinigų kapšo pripratusių šildytis Kultūros ministerijos valdininkų ramų gyvenimą. Todėl netenka stebėtis, kad ir dabar siūlomos „reformos“ galutiniu tikslu užsibrėžtas ne tik EKGT ir VKPK sujungimas, bet ir jų įjungimas į Kultūros ministerijos pavaldumą, atimant savarankišką Seimo ir Vyriausybės kultūros politikos stratego ir patarėjo statusą.

Tikiu, kad ateis metas ir bus įvardintos pavardės tų uolių etnokultūros graužikų viešai prisistatančių etninės kultūros puoselėtojais, o patyliukais besirūpinančių kaip daugiau ir plačiau apžioti bei daugiau neišleisti iš nagų sprendimų priėmimo teisės, kaip kuo daugiau sugaudyti pro pirštus slystančių pinigų.

Atrodo, kad Seimo pirmininkės pavaduotojas bei bendrapartietis ir Lituanistikos tradicijų bei paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Stankevičius neįsigilino į jam kuždamus siūlymus ir lengva ranka pasirašė po jais net nesusimąstęs, kad po Seimo koridorius vaikšto ir tie, kuriems jau seniai rūpi ne pertvarkyti, o „patvarkyti“ – pabaigti jau 20 metų vykdomą metodišką etnokultūros naikinimo akciją.

Tačiau neblėsta tikėjimas, kad ir šį kartą, etnine kultūra nuoširdžiai besirūpinantys žmonės, apsigins ir išlaikys gyvą - o ne palaidotą ir kultūros paveldo paminklu pažymėtą – savo tautos kultūros vertybių visumą.

Jonas VAIŠKŪNAS

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: