Pinigų Valdovai 17-dalis Spausdinti
Straipsniai - Ūkis ir aplinka
Sekmadienis, 23 Spalis 2011 20:49

Apie pinigus,  jų disproporcijų priežastis, apie daugelio žmonių nuviltus lūkesčius.
    Rudens darganos ir nakties vėsos primena kiekvienam, kad greit prasidės naujas būstų šildymo sezonas. Pastaruoju metu pakilusios elektros ir dujų kainos smogs skaudų smūgį mūsų ir šiaip paplonėjusioms piniginėms. Visa tai paleis naują žmonių skurdinimo etapą.
    Ar mūsų valdžia negali palengvinti žmonių dalią, kažkaip sumažinti ar kompensuoti tą šildymo energijos kainų augimą?

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


     Nevyniojant į vatą, turiu tiesiai- šviesiai atsakyti, kad nematau pas mūsų valdžią realių priemonių tą padaryti. Jos disponuojamos lėšos negali išspręsti visiems arba vidutiniškai kiekvienam mūsų šalies gyventojui, problemų, susijusių su energijos išteklių brangimu.
    Trumpam, atskiroms mažoms grupėms, kažką žadėti ir bandyti galima, tačiau didesniam gyventojų skaičiui tiesiogiai finansinėmis injekcijomis padėti  -  nėra galimybių.
    Tokiems reikalams valdžia turėtų iš kažkur gauti lėšų papildomoms socialinėms reikmėms apmokėti. O ir įprastinės socialinės reikmės: sveikatos apsauga, švietimas, bedarbių bei kitokios pašalpos, nuolat tenkinamos vis prasčiau.  Todėl šildymo kaštus kompensuoti kitų socialinių programų sąskaita panašėtų kaip „siauros kaldros“ tampymą iš vieno krašto į kitą.
    Laikas ir žmonėms, ir politikams suvokti elementarią tiesą: socialinių reikmių dengimo ištekliai mūsų valstybėje yra  per maži, kad patenkintų jau anksčiau politikų išduotus neatsakingus pažadus. Tai reiškia, kad išduoti įsipareigojimai šelpti, remti, padėti visiems to norintiems ir net nusipelniusiems, - viršija mūsų visuomenės arba valstybės galimybes.

    Bet gi tos pensijos, pašalpos tokios mažos Lietuvoje, nepalyginti su duodamomis Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje  ar Anglijoje.
    Kodėl net tokių mažų  - valdžia negali mokėti?


      Dėl dviejų priežasčių:
1.    pirmoji, dėl nepalankiai progresuojančio santykio tarp mokesčių mokėtojų, arba kitais žodžiais tariant sukuriančių šalies ekonominį derliaus skaičiaus, ir didėjančio skaičiaus, gaunančių socialinę paramą.
2.    Ir antra, dirbančiųjų ekonominis našumas, matuojamas gaunamais iš vienos darbo vietos pridėtinės vertės dydžiais, kelis kartus atsilieka nuo gaunamų dydžių Jūsų paminėtose šalyse.

Kiekvienoje šeimoje yra žinoma taisyklė, kai dirbančių tos šeimos narių yra mažiau nei išlaikytinių, bei dirbančių pajamos menkos, - šeima visada turės skurdo problemų.

 Tai kodėl valdžia nepakelia atlyginimų? Gal tai išspręstų problemas?

 Jau ankstesniuose mūsų pokalbiuose kalbėjome, kad mechaniškas pinigų kiekio padidinimas, kai jis nėra padengtas atitinkamu ekonominiu ir materialiu produktu, tėra tik imitacinis veiksmas.
    Dekretu padidinus atlyginimus, popierinių pinigų žmonių rankose padidėja, o produkcijos kiekis, kurią galima būtų įsigyti už tuos pinigus, lieka toks pats. Žmogus pradžioje nudžiunga, pamatęs labiau išsipūtusią savo piniginę, tačiau išėjęs iš parduotuvės su įprastiniu kiekiu pirkinių, pamato kad piniginėje tų padidėjusių pinigų neliko. Juos „suvalgė“ infliacija dėl padidėjusių kainų.
    
 Bet kainų kėlimą - turėtų riboti valdžia.

    Tai – irgi iliuzija. Ekonomikos istorija žino daugelį faktų, kai valdžia bandė riboti kažkokių , dažniausiai maisto produktų,  kainų kėlimą. Tai darė autoritarinės ir socialistinės ideologijos valdžios lyderiai. Tokių veiksmų rezultatas visada buvo trumpalaikis ir neišvengiamai sukeldavo kitas neigiamas pasekmes: produkcija, kurios kainų negalima buvo pakelti net tiek, kad jos padengtų savikainą, pradėdavo dingti iš rinkos.
    Juk, net ir labai nesavanaudis prekių gamintojas negali ilgą laiką jas gaminti nuostolingai. Tokia veikla jo finansiniai ištekliai neišvengiamai išseks, jam teks bankrutuoti. Jeigu valdžia tuos nuostolius ima dengti dotacijomis, tai ji tai daro kitų socialinių fondų sąskaita. Tokie veiksmai  - jau šiandien minėtos „siauros kaldros“ tampymas.
    

     Bet žinomi ir tokie atvejai, kai masinis žmonių pasipiktinimas, pasireiškęs streikais, riaušėmis, priversdavo valdžią pakelti atlyginimus, pensijas,  pašalpas.
     Gal mūsų žmonės yra per daug nuolankūs ir nepriverčia  valdžios išspręsti piliečių socialinių problemų ?


    Žinoma reikia reikalauti iš valdžios, kad ji atliktų savo pareigas, gerinant juos išrinkusių piliečių gyvenimo kokybę. Tačiau tai reikia daryti ne riaušėmis ar streikais. Kiekvienos riaušės nepadidina deficitinių ekonominių išteklių visuomenėje, o tik juos sumažina. Kitaip sakant, protestai, streikai, „siauros ekonominės kaldros nepadidina“, nebent priverčia ją timptelėti į kitą pusę.
    Todėl kovą su valdžia reikia pradėti nuo tinkamo jos atstovų parinkimo rinkimų metu. Svarbiausias tinkamo parinkimo kriterijus – politiko kompetencija, sąlygojanti visuomenės ekonominės kaldros padidinimą, arba tiksliau sakant visuomenės ekonominių išteklių padidinimą efektyvesne veikla.
     Jeigu mes į valdžią išrenkame keistuolius, kurie nesuvokia kaip padidinti ekonominius išteklius, skatinant efektyvesnį ir produktyvesnį darbą, tobulinant darbo vietas bei mažinant neproduktyvias išlaidas, pažangos tikėtis beprasmiška.
    Nepaisant išrinktųjų grožio, žinomumo iš šou laidų televizijoje bei viliojančių pažadų, - jokio realaus gyvenimo pagerėjimo visuomenėje nebus. Vien iliuzija ir apvilti lūkesčiai.

Laidoje dalyvavo ir į klausimus atsakė: Rimvydas Jasinavičius
MRU profesorius, Dr., verslininkas – investitorius, LPK Garbės prezidentas,
Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų-darbdavių konfederacijos prezidentas  

LAST_UPDATED2