Daugiavaikė šeima Spausdinti
Straipsniai - Ūkis ir aplinka
Parašė   
Antradienis, 21 Vasaris 2012 14:54

Daugiavaikė šeima: stereotipai, pliusai ir minusai

Per ilgus metus visuomenėje paplito stereotipas, jog daugiavaikė šeima tai: tėvas – alkoholikas, dirbantis prastai apmokamą neprestižinį darbą, motina – gyvenimo užguita, nesirūpinanti savo išvaizda, chalatą dėvinti namų šeimininkė, o aplink ją nuolat zuja krūva murzinų vaikų. Siaubinga, ar ne? O juk laužyti stereotipus yra be galo sunku. Tačiau reikia. Šis mitas labiausiai buvo paplitęs didmiesčiuose. Kaimuose didelės šeimos nuo seno buvo gerbiamos.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


Apie kaimuose gyvenančias daugiavaikes šeimas čia nekalbėsime, nes ten gyvuoja visai kita psichologija, motyvai ir paskatos. Tačiau ir neidealizuosime daugiavaikių šeimų, nes tai būtų dar vienas mitas. Pats faktas – keleto vaikų buvimas šeimoje – nėra nei kažkas labai nuostabaus, nei blogo, tiesiog tai ypatingas pasaulis, turintis savų pliusų ir minusų, džiaugsmų ir problemų.

Nepaisant paplitusios nuomonės, pinigai
– nėra pati opiausia daugiavaikės šeimos problema. Tie, kas sąmoningai planuoja ir gimdo daug vaikų - arba realiai įsivaizduoja, kaip juos išlaikys, arba tai yra giliai tikintys Dievą žmonės („davė vaikų, duos ir duonos“). Beje, paprastai taip ir nutinka. Tik visi mes skirtingai įsivaizduojame materialinę gerovę: vieniems yra norma turėti nuosavą namą, keletą automobilių, kiti laimingi turėdami nedidelį jaukų butą.
Laimės nepamatuosi piniginės storumu. Na, o jei turi galvą ant pečių ir darbščias rankas, normaliai mitybai bei vaikų išmokslinimui pinigų uždirbti galima.

Manoma, kad šeima, kurią sudaro tėtis, mama ir vienas vaikas (juo labiau – tik mama ir vaikas /tik tėtis ir vaikas) negali suteikti vaikui pakankamos socialinio bendravimo patirties. Neretai tokioje šeimoje kiekvienas turi savo atskirą pasaulėlį. Be to, šiuolaikinėse šeimose, kur nebegalioja griežtos etinės normos, tarpusavio santykiuose tarp jaunesniosios ir vyresniosios kartų nebeliko normalios hierarchijos. Daugiavaikė šeima – mini sociumas, turintis vidines nuostatas: vaikas čia turi galimybę būti ir vyresniojo vaidmenyje, ir jaunesnio, jis turi užmegzti kontaktus su kiekvienu šeimos nariu, bendrauja ne tik su savo, bet ir kitos lyties vaikais, mokosi nusileisti ir apginti savo nuomonę, parodyti geraširdiškumą ir lankstumą. Jei auklėjami teisingai, vaikai iš daugiavaikių šeimų pasižymi mobilesne psichika, atsparesni stresams ir geriau adaptuojasi bet kuriame kolektyve. Atsakomybė ir savarankiškumas jiems nesvetimi, nes daugiavaikėje šeimoje jie greičiau išmoksta apsitarnauti patys. Žaisdami jie daug išmoksta vieni iš kitų, šios žinios ir įgūdžiai kur kas tvirtesni, nei tai, ką jiems kala į galvas tėvai.

Auklėdami savo pirmagimius, tėvai daro nemažai klaidų, ne paslaptis, kad „pirmas blynas prisvyla...“ Tie, kas apsiriboja vienu vaiku, taip ir neįgyja teigiamos patirties ir negali vėliau padėti tinkamai auklėti anūkėlį. Taip „pirmo blyno“ karta keičia kitą kartą, o žmonių sąmonėje susiklosto mitas, kad vaiko auginimas – tikras košmaras, kur jau ten antrą ar trečią!.. O tie, kas surizikuoja ir gimdo antrą, trečią, ketvirtą vaikutį, be abejo laimi: jie turi galimybę nebekartoti klaidų, padarytų auginant pirmagimį, ir pakoreguoti savo santykius su vyresniuoju. O svarbiausia, stebėdami tai, kaip tėvai augina jaunėlius, vyresnieji broliai ir seserys įgyja neįkainojamos šeimyninės pedagogikos patirties, todėl ateityje jie nebijo kurti savo šeimų. Daugiavaikė mama sugebės tinkamai paruošti vyresniąją dukrą būsimam nėštumui, žindymui krūtimi, nes pati apdovanota didžiule patirtimi. Apskritai, daugiavaikės šeimos vaikai yra geriau pasirengę santuokai. Jie suvokia vyro ir moters psichologijos skirtumus, moka ieškoti kompromisų, yra atsakingesni, o vaikinai nebijo „moteriškų“ buities darbų, sugeba prižiūrėti mažylius.

Be abejo, daugiavaikė šeima turi ir savų problemų. Bene sudėtingiausia – surasti laiko sau, skirti pakankamai dėmesio kiekvienam vaikui asmeniškai (akis į akį). O normaliam vaiko vystymuisi tai būtina. Dažnai daugiavaikės šeimos vaikai per žemai save vertina, nes žvelgia į save kaip į didelio kolektyvo dalelę, retai kada susimąsto apie savąjį „aš“. Paauglystėje tai gali atsigręžti hiperkompensacija: jaunuolis mėgins įsitvirtinti visais įmanomais būdais, įrodinės savo unikalumą.

Net ir gyvenant pakankamai erdviame būste sunku atrasti vietelę pabūti vienumoje, tyloje ir pamąstyti. Paaugliai dėl to labai kenčia, svajoja apie savo atskirą kambarį, kur galėtų pasikviesti draugų ar mylimą žmogų.

Mokslininkai, atlikę eksperimentus, išsiaiškino, jog vaikų skaičius daugiavaikėje šeimoje, intervalas tarp vienų ir kitų gimimo, - visa tai turi reikšmės psichiniam vaikų vystymuisi. Paprastai, kuo daugiau vaikų šeimoje, kuo mažesnis intervalas tarp vienų ir kitų atėjimo į pasaulį, tuo žemesnis vaikų intelekto lygis, ir pirmiausiai nukenčia vaikų kalbos raida. Kita vertus, ir šeimose, auginančiose vienturčius, taip nutinka, jei mažylio ugdymui skiriama per mažai dėmesio.


Paskelbta iš:

http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/sociumas/daugiavaike-seima-stereotipai-pliusai-ir-minusai-640644/

LAST_UPDATED2