Baltų Atlantida

  Švietimas ir ugdymas tarpukariu bei esminiai nūdienos akcentai
"Žmonių švietimas - tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas”, - skelbė pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. vasario 16-ąją.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tautos švietimo poreikis buvo akivaizdus  – po carinės okupacijos trečiojo dešimtmečio pradžioje beveik 34 % Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Tad kuriant švietimo koncepciją, svarbiausi uždaviniai tuomet buvo mažinti neraštingumą ir kelti bendrąjį išsilavinimą. Šią nelengvą misiją vykdė pradinių klasių mokytojai, įvairios jaunimo organizacijos, švietimo draugijos, kurios organizavo kursus, lavinimosi būrelius, steigė knygynėlius, skaityklas, kūrė vakarines mokyklas. Žemės ūkio rūmai rūpinosi ūkininkų švietimu, Darbo rūmai rengė kursus darbininkams. Organizuotas švietimas kariuomenėje. Įvairios draugijos steigė Liaudies universitetus... Žodžiu, padirbėta buvo iš peties - 1940 metais neraštingumas Lietuvoje tesiekė vos 2 procentus.
1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 3-iojo dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau tenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38 gimnazijos, 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos.
Per du nepriklausomybės dešimtmečius, 1918-1940 m., Lietuvoje buvo sukurta vieninga šalies švietimo sistema, iš esmės reformavusi ne tik mokyklų tinklą, bet ir jų ugdymo turinį. Buvo parengti originalūs vadovėliai ir kitos mokymo priemonės, išugdyti mokytojai. Tarpukariu sukurtą valstybinę Lietuvos mokyklų sistemą sudarė pradžios mokyklos, progimnazijos, gimnazijos, specialiosios, amatų ir aukštosios. Šiose mokyklose mokiniai mokyti, auklėti ir lavinti gimtąja kalba. Mokymo turinys formuotas remiantis savo krašto nacionaline specifika, itin pabrėžiant dvasines vertybes, visuomeninį ugdomos asmenybės angažuotume savo tautai. Principais ir metodais mokymo turinys priartėjo prie Europos švietimo lygio. 1936 m. įstatymas pabrėžė, kad mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis, o gimnazija dar ir parengti aukštajam mokslui.
Didžioji dalis tarpukario Lietuvos visuomenės gyveno kaime, todėl didelis dėmesys buvo skiriamas pradinėms kaimo mokykloms. 1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Patvirtinta 4 metų pradžios mokykla, privaloma visiems mokyklinio amžiaus vaikams, nuo 1936m. pereita prie šešiametės pradinės mokyklos. Mokymo turinys pradinėje mokykloje buvo platus, o reikalavimai griežti. Daugiausia dėmesio skirta gimtajai kalbai, aplinkos ir tėvynės pažinimui bei aritmetikai… Mokyklų veiklą  atidžiai kontroliavo apygardos skiriami prižiūrėtojai – mokyklų inspektoriai. Priskirtas mokyklos inspektorius lankydavosi mokykloje bent dukart per mokslo metus ir savo ataskaitose fiksuodavo viską: mokinių lankomumą, nelankymo priežastis, mokinių pažangą, mokytojo iniciatyvas, gebėjimus, mokyklos ūkio, inventoriaus kokybę ir t.t.
Labai svarbi visavertės asmenybės ugdymo dalis tarpukariu buvo ir užsienio kalbų mokymas. Baigusieji gimnaziją galėdavo nesunkiai susikalbėti dviem ar trim kalbom. Kai kurie šaltiniai mini, jog kiekvienas save gerbiantis tarpukario verslininkas privalėjo gebėti susikalbėti penkiomis kalbomis...
Kalbos mokėjimas aktualus ir nūdienos Lietuvoje. Esame maža valstybė, todėl privalome atsiverti pasauliui. Tačiau norint komunikuoti už šalies ribų, gimtosios kalbos  nepakanka. Šiandien pasaulyje suskaičiuojama apie 6900 užsienio kalbų. Daugiausiai kalbančiųjų savo gimtąja kalba yra Kinijoje – net 873 milijonai žmonių. Penktadalis pasaulio gyventojų kalba kinų kalba ir tai yra antroji dažniausiai mokoma kalba po anglų kalbos. Mažiausiai žodžių turi taki taki kalba, kurios žodyną sudaro vos 340 žodžių; kalba vartojama Pietų Afrikoje, Suriname. Mokėti retą kalbą yra gerai, tačiau kalbų mokymo ekspertai rekomenduoja rinktis pasaulyje populiarias kalbas.
Vieniems išmokti užsienio kalbą atrodo neįveikiama „misija“, kitiems – jau net ir pomėgiu tapęs dalykas. Vieni naujos kalbos ypatumus įsisavina per keletą savaičių ar mėnesių, kiti užtrunka kelerius metus... Kaip bebūtų, siekti tokių žinių verta, nes užsienio kalbų mokėjimas buvo ir bus svarbus pamatas kuriant ateities planus, o daugeliu nūdienos atvejų – itin svarus raktas į sėkmę ar tiesiog į pasaulio pažinimą.