Baltų Atlantida

Tomas Bakučionis

Nuo senų laikų dalis žmonijos individų nematydavo savęs tradicinėje santuokoje su priešingos lyties partneriu, nes tiesiog neturėdavo tam potraukio. Nesamprotausiu apie jokius medicininius, psichologinius ar socialinius šio reiškinio aspektus, tai – mokslininkų duona, tačiau tolerancija šiems asmenims tapo neatsiejama šiuolaikinės demokratinės pliuralistinės visuomenės duotybe ir būtinybe.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Trūkinėja video vaizdas?  - palaukite kol pilnai užsikraus filmas !

Kita vertus tradicinių seksualinių pažiūrų visuomenės dalis turi tokius pat lūkesčius „anos pusės“ tolerancijai, kurią reikėtų suvokti kiek plačiau, kaip tradicinės orientacijos visuomenės dalies teisę atsiriboti nuo netradicinio seksualinio gyvenimo būdo propagandos. Būtinybę atsiribojimui sąlygoja tai, kad netradicinės lytinės orientacijos individai sudaro apibrėžtą šiuolaikinės visuomenės sluoksnį, turintį individualių ir specifinių poreikių. Paprastais žodžiais tariant, gėjų kultūra pagimdė ištisą verslo industriją, pradedant uždarais klubais ir renginiais bei baigiant aksesuarais. Aksioma tokia, kad ten, kur yra didelė industrija bei sukasi nemaži pinigai, yra ir politiniai interesai. Tad nieko nuostabaus, kad dalis politikų (taip pat ir Lietuvoje) šliejasi prie gėjų kultūros tikėdamiesi politinių (o gal ir ne tik) dividendų. Beje, lygiai tokių pat politinių dividendų aršiai protestuodami prieš paradus tikisi gauti ir Petro Gražulio tipo politikai. Beje, kam jau kam, o p. Petrui Lietuvos gėjų lyga turėtų labai padėkoti už nemokamą reklamą! Tačiau laikinai palikim ramybėje p. Mariją Aušrinę, p. Petrą bei kitus šioje orbitoje besisukančius politikus, nes politinių dividendų rinkimas yra kiekvieno politiko individualus garbės ir sąžinės reikalas.

Žymiai sudėtingesnis klausimas nei tolerancija šiame kontekste yra eskaluojama diskriminacija, o tiksliau – tariamoji diskriminacija, nes bet kokios diskriminacijos nustatymas ir vertinimas pliuralistinėje visuomenėje yra labai svarbi ir ne tokia jau paprasta teisinė praktika. Tai susiję su konkrečios šalies visuomenės tradicijomis, todėl unifikuojama ES teisinė praktika šioje vietoje gali padaryti daugiau žalos, nei naudos. Reikalas tas, kad po graudžiais verksmais dėl tariamos seksualinių mažumų diskriminacijos Lietuvoje yra pakišama elementari jų gyvenimo būdo propaganda. Kita vertus, tam tikrose socialinės veiklos srityse, pavyzdžiui, kaip švietimas – tokių asmenų diskriminacija yra visiškai reali ir sunkiai išvengiama, nes koks normalus tėvas ar motina toleruotų, kad jo sūnų ar dukrą mokytų netradicinės lytinės orientacijos asmuo. Dėl to negalima smerkti tos motinos ir tėvo ar kaltinti jų netolerancija seksualinėms mažumoms, nes būdami mažos tautos atstovais jie pasąmone jaučia, kad būtent tradicinės šeimos vertybių puoselėjimas yra tautos išlikimo alfa ir omega.

Visiškai kitas klausimas, kai diskriminacija laikoma tai, kad vienos lyties partneriai, pavyzdžiui, negali sužinoti apie savo partnerio sveikatos būklę gydymo įstaigoje. Tokią situaciją įvardyčiau kaip elementarią biurokratiją, kurios mūsų „hiperdraudimų“ valstybėje yra apstu. Kita vertus, vienos lyties asmenų Partnerystės įstatyminių nuostatų priėmimas (nesvarbu ar atskiru įstatymu, ar Civilinio kodekso papildymais priimtų) gal ir padėtų išspręsti minėtas biurokratines kliūtis, tačiau įteisinant vienos lyties asmenų partnerystę (t.y. iš esmės santuoką) neabejotinai būtų bandoma prastumti ir įvaikinimo institutą, o tai jau sudarytų realų pavojų demografines problemas turinčiai visuomenei, turint omeny pamatinę šeimos funkciją – fizinę ir socialinę visuomenės reprodukciją. Pagaliau sunku įsivaizduoti, kaip tokių įstatyminių iniciatyvų „stūmėjai“ mano pakeisiantys Konstitucijos 38 straipsnį?

Kai Vilniaus savivaldybės atsisakymą suderinti kovo 11-ajai skirtų tradicinių eitynių laiką ir vietą skundė Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga, administracinis teismas šį skundą nagrinėjo įprastine tvarka (t.y. „lėtąja eiga“) ir skundą atmetė. Kai tos pačios savivaldybės atsisakymą suderinti kitų eitynių laiką skundė Lietuvos gėjų lyga, tas pats administracinis teismas skundą išnagrinėjo skubos tvarka ir jį patenkino, įpareigodamas savivaldybę suderinti seksualinių mažumų eitynių vietą Gedimino prospekte. Net apeliacinis procesas pagal savivaldybės skundą buvo prasuktas rekordiniu greičiu. Pirmuoju atveju teismas skundą atmetė formaliu teisiniu pagrindu, konstatuodamas, kad valstybė ir savivaldybė turi pirmenybės teisę prieš piliečių organizacijas rengiant valstybinių švenčių renginius, nors grynai Konstitucijos požiūriu (neieškant josios dvasių) toks įstatyminis reguliavimas yra labai ginčytinas, apie ką esu anksčiau rašęs. Deja, tąsyk piliečių patriotiniai jausmai ir jų konstitucinė susirinkimų teisė bei laisvė liko už teisėjų akiračio ribų. Antruoju atveju konstitucinės piliečių teisės tame pačiame teisme buvo prisimintos ir todėl savivaldybė buvo įpareigota suderinti gėjų eitynių laiką ne kur kitur, o Gedimino prospekte, tačiau antruoju atveju už teisėjų akiračio ribų liko aplinkybė, kad vaivorykštės mažumų eitynių saugumo užtikrinimas valstybei kainuos mažų mažiausiai kelis šimtus tūkstančių, o gal ir daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, nes tokio skaičiaus pėsčių, raitų ir važiuotų policininkų vienoje vietoje Vilnius nematė net per Angelų sargų dienos renginius. Tačiau tai tik ūkinė-finansinė smulkmena, nes juk mes mokesčių mokėtojai turtingi, valdžia mus gali drožti iš peties pagal bet kurio eurobiurokrato ar kokio nors p. V. Simonko užgaidas.