Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 83 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5852988

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kodėl lietuviai nebežino apie lietuviškas pirtis (1-dalis) PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Ūkis ir aplinka
Sekmadienis, 21 Birželis 2009 23:18

Lietuvos tautinis paveldas

   

KODĖL LIETUVIAI NEBEŽINO

KAS YRA LIETUVIŠKA GARINĖ PIRTIS?

Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija.
Rusų okupacijos laikotarpyje lietuviai kolaborantai, patapę komunistais, pradėjo statytis „pirtis“ savo linksmybių įgeidžiams tenkinti. Pirtys buvo statomos atkampiose vietelėse, apsaugotose nuo pašalinių žvilgsnių, tad kompartijų vadovai, o vėliau ir visokie direktoriai, pirtyse galėtų niekino netrukdomi smagintis ir paleistuvauti. Prie rajkomų ir vykdomųjų komitetų būdavo netgi specialūs instruktorių etatai, kur pakliūdavo tik rinktinės, patikimos mergos ir kurias sovietinė liaudis taikliai vadindavo „partinėmis šliuchomis“.
Ir nors tas reiškinys nugrimzdo į praeitį, deja, daugelio sąmonėje pirtis išliko, kaip puotavimų ir grupinio sekso objektai.
Netgi kaimo turizmo sodybos, statydamos pirtis, orientuojasi ne į sveikatinimo, relaksacijos dalykus, o į viešnamių paslaugas, visokias iš užsienių atkakusių bernvakarių ir mergvakarių orgijas.
Kaimo turizmo sodybų savininkams nesvarbu, kad pirtis būtinai turi būti atskirame pastate, toliau nuo namų ar viešbučio, ir todėl jie mūsų laikais pirtis stato arčiau valgyklų salių, arčiau viešbučių ir mažai kam rūpi lietuviškų garinių pirčių paskirtis ir tikrieji pradai.

Kas yra rusiška pirtis
Žiniasklaidoje, turizmo ir kelionių kataloguose, internete radau šimtus pasiūlymų naudotis rusiškomis pirtimis. Pabuvojau visose vietose, o rusiškų pirčių taip ir neregėjau, kaip tyčia ten visur būdavo įrengtos lietuviškos garinės pirtys.
Supratau, kad lietuviai visi be išimties per sovietmetį ir rusinimo politiką yra praradę atmintį ir šiandien nė vienas nebesuvokia kas yra kas. Todėl pirmiausia išsiaiškinkime kas yra ta rusiška pirtis.
 Kad nepyktų istorikai, pradėti reikėtų nuo pirmykščių žmonių, nes archeologiniai tyrimai rodo, kad apie tuos dalykus pirmykščiai jau išmanė, nes karštą garą gaminosi liedami vandenį ant karštų akmenų.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai randami graikų istoriko Herodoto (484-425 m prieš mūsų erą) raštuose, kuris rašė, kad pirmosios pirtys įvairiose tautose atsirado beveik vienu metu. Apsilankęs Egipte, Sirijoje, Babilone, graikų kolonijose prie Juodosios jūros, jis rašė, kad vienur tai buvo vandens telkiniai su karšto vandens versmėmis, kitur būdavo statomi statiniai su karštu oru arba garinės. Netgi skitai (kurie jokiu būdu nėra rusai, kaip primityviai aiškina pradinukų mokytojos) statydavosi palapines, ten sunešdavo įkaitintus akmenis ir ant jų mesdavo kanapių sėklas (bet tai veikiau ne pirtis, bet narkotikų vartojimas).

   

Romėniška pirtis                         Turkiška pirtis                   Senovinė japoniška pirtis      

Tiesa, vėliau, atradus Ameriką, buvo aprašyta, kad indėnai actekai, perėmę pirties tradiciją iš majų, statydavosi kupolo statinį žemėje (temeskalą), ten ant įkaitintų akmenų mesdavo gydomąsias žoleles ir nuogi kvėpuodavo šių žolelių kvapu, kitos indėnų gentys prie kūno dėdavosi įkaitintų žolelių pundelius, kad sukelti greitesnį kūno prakaitavimą.
Šiaurės Amerikoje gyvenantys indėnai į specialiai atskirai pastatytą vigvamą įnešdavo ligonį, ten taip pat įnešdavo iki raudonumo įkaitintus akmenis ir indėnų šamanai ant tų įkaitintų akmenų pildavo gydomųjų žolelių nuovirus, kurių garais turėdavo kvėpuoti sergantis. Priklausomai nuo ligos tokiai garų inhaliacijai būdavo daromi įvairių gydomųjų žolelių nuovirai.
Tiek Vakarų, tiek Rytų, ypač arabų keliautojai, jau nuo XII amžiaus rašė apie tai, kaip rusai prausiasi ir maudosi. Rusuose iš vis nebuvo mados praustis ir juolab maudytis. Nuo pagonybės laikų rusai buvo įsitikinę, kad praustis yra nesveika, kad geriausias žmogaus kvapas yra sušutusio prakaito tvaikas, netgi gimus vaikeliui, nebuvo galima jį apiprausti. Tiktai naujai priimta stačiatikių tikyba, rūpindamasi tautos sveikata ir higiena, įsakmiai liepė praustis po darbų  ir bent du kartus metuose praustis, o tik gimus vaikeliui, tuoj pat jį krikštyti, t.y. tris kartus pamurkdyti vandens kubile ir bent taip nuprausti naujagimius.
Prausimasis būdavo atliekamas vasarą per pagonišką šventę Kupalą (Jonines), nors tiesa, tai būdavo ne maudymas, bet visuotinio paleistuvavimo šventė, matyt išlikusi nuo matriarchato laikų, rusių moterų atsineštos į dabartinę Rusijos teritoriją.
Per Kupalą rusės ne tik maudydavosi upėse ir ežeruose, bet turėdavo teisę patenkinti savo geidulius ir aistras bei pačios galėdavo kaip galima daugiau pasimylėti ir netgi išprievartauti vyrų.
Antrasis maudymas, būdavo prieš Sačielnik (Kūčias), - apie jį susižavėję rašė Rusijoje buvę keliautojai,- visi kaip vienas jie rašė apie tai, kaip rusai žiemą įsikaitinę voliojasi sniege.
Deja, nė vienas keliautojas iki XVIII amžiaus nemini žodžio „bania“, o tik „laznia“.
Yra aprašyta, kaip rusai šiaudais (šiaudų suodžiai netepa) įkaitina krosnies tuštumą, kurioje yra laikomos ar džiovinamos malkos, ten įlenda su visais rūbais, šutinasi (paritsia) iki tiek, kiek gali ištverti, paskui puola laukan ir voliojasi sniege, nusivelka rūbus ir iš jų iškrato nuo karščio ir šalčio permainų nukeipusias utėles ar dar kai kokius parazitus.
Štai, net senovinė rusiška patarlė nusako senosios rusiškos „pirties“ esmę: „Блошка лазню топила,  вошка  парилася,  с тулупа ударилася“ –  „Blakė landą kaitino, utėlė kaitinosi, iš kailinių iškrito“.

A.Vincentas Sakas

Laukite tęsinio            

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: