Kodėl lietuviai nebežino apie lietuviškas pirtis (1-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Ūkis ir aplinka
Sekmadienis, 21 Birželis 2009 23:18

Lietuvos tautinis paveldas

   

KODĖL LIETUVIAI NEBEŽINO

KAS YRA LIETUVIŠKA GARINĖ PIRTIS?

Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija.
Rusų okupacijos laikotarpyje lietuviai kolaborantai, patapę komunistais, pradėjo statytis „pirtis“ savo linksmybių įgeidžiams tenkinti. Pirtys buvo statomos atkampiose vietelėse, apsaugotose nuo pašalinių žvilgsnių, tad kompartijų vadovai, o vėliau ir visokie direktoriai, pirtyse galėtų niekino netrukdomi smagintis ir paleistuvauti. Prie rajkomų ir vykdomųjų komitetų būdavo netgi specialūs instruktorių etatai, kur pakliūdavo tik rinktinės, patikimos mergos ir kurias sovietinė liaudis taikliai vadindavo „partinėmis šliuchomis“.
Ir nors tas reiškinys nugrimzdo į praeitį, deja, daugelio sąmonėje pirtis išliko, kaip puotavimų ir grupinio sekso objektai.
Netgi kaimo turizmo sodybos, statydamos pirtis, orientuojasi ne į sveikatinimo, relaksacijos dalykus, o į viešnamių paslaugas, visokias iš užsienių atkakusių bernvakarių ir mergvakarių orgijas.
Kaimo turizmo sodybų savininkams nesvarbu, kad pirtis būtinai turi būti atskirame pastate, toliau nuo namų ar viešbučio, ir todėl jie mūsų laikais pirtis stato arčiau valgyklų salių, arčiau viešbučių ir mažai kam rūpi lietuviškų garinių pirčių paskirtis ir tikrieji pradai.

Kas yra rusiška pirtis
Žiniasklaidoje, turizmo ir kelionių kataloguose, internete radau šimtus pasiūlymų naudotis rusiškomis pirtimis. Pabuvojau visose vietose, o rusiškų pirčių taip ir neregėjau, kaip tyčia ten visur būdavo įrengtos lietuviškos garinės pirtys.
Supratau, kad lietuviai visi be išimties per sovietmetį ir rusinimo politiką yra praradę atmintį ir šiandien nė vienas nebesuvokia kas yra kas. Todėl pirmiausia išsiaiškinkime kas yra ta rusiška pirtis.
 Kad nepyktų istorikai, pradėti reikėtų nuo pirmykščių žmonių, nes archeologiniai tyrimai rodo, kad apie tuos dalykus pirmykščiai jau išmanė, nes karštą garą gaminosi liedami vandenį ant karštų akmenų.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai randami graikų istoriko Herodoto (484-425 m prieš mūsų erą) raštuose, kuris rašė, kad pirmosios pirtys įvairiose tautose atsirado beveik vienu metu. Apsilankęs Egipte, Sirijoje, Babilone, graikų kolonijose prie Juodosios jūros, jis rašė, kad vienur tai buvo vandens telkiniai su karšto vandens versmėmis, kitur būdavo statomi statiniai su karštu oru arba garinės. Netgi skitai (kurie jokiu būdu nėra rusai, kaip primityviai aiškina pradinukų mokytojos) statydavosi palapines, ten sunešdavo įkaitintus akmenis ir ant jų mesdavo kanapių sėklas (bet tai veikiau ne pirtis, bet narkotikų vartojimas).

   

Romėniška pirtis                         Turkiška pirtis                   Senovinė japoniška pirtis      

Tiesa, vėliau, atradus Ameriką, buvo aprašyta, kad indėnai actekai, perėmę pirties tradiciją iš majų, statydavosi kupolo statinį žemėje (temeskalą), ten ant įkaitintų akmenų mesdavo gydomąsias žoleles ir nuogi kvėpuodavo šių žolelių kvapu, kitos indėnų gentys prie kūno dėdavosi įkaitintų žolelių pundelius, kad sukelti greitesnį kūno prakaitavimą.
Šiaurės Amerikoje gyvenantys indėnai į specialiai atskirai pastatytą vigvamą įnešdavo ligonį, ten taip pat įnešdavo iki raudonumo įkaitintus akmenis ir indėnų šamanai ant tų įkaitintų akmenų pildavo gydomųjų žolelių nuovirus, kurių garais turėdavo kvėpuoti sergantis. Priklausomai nuo ligos tokiai garų inhaliacijai būdavo daromi įvairių gydomųjų žolelių nuovirai.
Tiek Vakarų, tiek Rytų, ypač arabų keliautojai, jau nuo XII amžiaus rašė apie tai, kaip rusai prausiasi ir maudosi. Rusuose iš vis nebuvo mados praustis ir juolab maudytis. Nuo pagonybės laikų rusai buvo įsitikinę, kad praustis yra nesveika, kad geriausias žmogaus kvapas yra sušutusio prakaito tvaikas, netgi gimus vaikeliui, nebuvo galima jį apiprausti. Tiktai naujai priimta stačiatikių tikyba, rūpindamasi tautos sveikata ir higiena, įsakmiai liepė praustis po darbų  ir bent du kartus metuose praustis, o tik gimus vaikeliui, tuoj pat jį krikštyti, t.y. tris kartus pamurkdyti vandens kubile ir bent taip nuprausti naujagimius.
Prausimasis būdavo atliekamas vasarą per pagonišką šventę Kupalą (Jonines), nors tiesa, tai būdavo ne maudymas, bet visuotinio paleistuvavimo šventė, matyt išlikusi nuo matriarchato laikų, rusių moterų atsineštos į dabartinę Rusijos teritoriją.
Per Kupalą rusės ne tik maudydavosi upėse ir ežeruose, bet turėdavo teisę patenkinti savo geidulius ir aistras bei pačios galėdavo kaip galima daugiau pasimylėti ir netgi išprievartauti vyrų.
Antrasis maudymas, būdavo prieš Sačielnik (Kūčias), - apie jį susižavėję rašė Rusijoje buvę keliautojai,- visi kaip vienas jie rašė apie tai, kaip rusai žiemą įsikaitinę voliojasi sniege.
Deja, nė vienas keliautojas iki XVIII amžiaus nemini žodžio „bania“, o tik „laznia“.
Yra aprašyta, kaip rusai šiaudais (šiaudų suodžiai netepa) įkaitina krosnies tuštumą, kurioje yra laikomos ar džiovinamos malkos, ten įlenda su visais rūbais, šutinasi (paritsia) iki tiek, kiek gali ištverti, paskui puola laukan ir voliojasi sniege, nusivelka rūbus ir iš jų iškrato nuo karščio ir šalčio permainų nukeipusias utėles ar dar kai kokius parazitus.
Štai, net senovinė rusiška patarlė nusako senosios rusiškos „pirties“ esmę: „Блошка лазню топила,  вошка  парилася,  с тулупа ударилася“ –  „Blakė landą kaitino, utėlė kaitinosi, iš kailinių iškrito“.

A.Vincentas Sakas

Laukite tęsinio            

LAST_UPDATED2