Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 39 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5864090

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kodėl lietuviai nebežino apie lietuviškas pirtis (2-dalis) PDF Spausdinti Email
Parašė   
Antradienis, 23 Birželis 2009 00:00

  Vladimir Dalj (1801-1872) savo fundamentaliame žodyne „Толковый словарь живого великорусского языка“ rašo, kad pirtis Rusijoje buvo vadinama „мыльня,  мовня, лазня“, o žodis „баня“ rusų kalboje atsirado nuo itališko žodžio „bagno“. Iš tiesų Rusijoje žodis „bania“ įsigalėjo nuo XIX amžiaus pradžios, kai Sankt Peterburge, Maskvoje, o vėliau ir kituose didesniuose miestuose higienos sumetimais buvo pradėtos statyti „torgovyje bani“ – „mokamas pirtis“, kur už pinigus miestelėnai privalėdavo maudytis. Suprantama, žodis „bania“ tapo populiarus ir virto kasdienės kalbos žodžiu. Ir nepriklausomai nuo to, kaip kokiame Rusijos krašte būdavo prausiamasi: krosnių landose, atskiruose prausimuisi skirtose patalpose ar statiniuose, jie visi jau būdavo vadinami „bania“.

 

                                   Peterburgo viešoji pirtis

V. Dalj netgi buvo užrašęs tokius rusų posakius apie „torgovyje bani“: „В кабаках дневать без денег скучно; в торговых банях ночевать душно", „Smuklėse be pinigų diena nuobodu, mokamose pirtyse nakvoti – tvanku“,  „Торговая баня всех моет,  а сама вся в грязи“ – „Mokama pirtis visus prausia, o pati – purve“...

 

           Senovinė rusiška pirtis - laznia

Taigi, rusiška pirtis iš tiesų yra duonkepės krosnies malkų anga, landa, įkaitinta šiaudais ir ten (toje angoje) reikia kaitintis (paritsia) su visais rūbais. Šiandien ieškantiems netikėtų pramogų, tokia pirtis tikrai būtų įdomia atrakcija.

Rusai, rašantys apie pirtis, norėdami įrodyti jų rusiškąją prigimti, nesibodi savaip interpretuoti ir jiems naudingai bei iškreiptai pateikti istorinius faktus. Mažiau išmanantiems istoriją, gali atrodyti, kad mūsų dienomis jų pateikiami faktai yra lyg ir teisybė. Tačiau panagrinėjus šiandien patiekiamą istorinį faršą, matyti, kad čia viskas yra naudojama tendencingai. Štai rusai rašo, kad antikos laikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. pr. m. e. (484 pr. m. e. - 425 pr. m. e.), daug keliavęs po pasaulį, pabuvojo ir Rusijoje. Bet kaip jis galėjo būti Rusijoje, jei nei Rusijos, nei rusų tose vietose ir kvapo nebuvo?..

Dniepro-Būgo upių žiočių rajone tuo metu gyveno klajokliai skitai, kurie jokiu būdu nebuvo slavais, o indoeuropiečiais – iranėnais, kalbančiais Rytų Irano dialektu. Herodotas pasakojo apie pirtis, kuriomis skitai naudojosi. Trys didžiulės kartys būdavo suremiamos galais viena į kitą ir aptraukiamos veltiniu. Vidury šio statinio stovėdavo didžiulis indas, prikrautas įkaitintų akmenų. Skitai, eidami į tokią pirtį, pasiimdavo kanapių sėklų, kurių užmetus ant karštų akmenų, pasak Herodoto, pakildavo toks garas, jog jokia pirtis negalėtų lygintis su tuo, ką jis matė stepėje. Skitai kaukdavo iš malonumo mėgaudamiesi tokia pirtimi. Istorikas dar pasakoja, kad skitai, palaidoję mirusįjį, eidavo apsiprausti pirtyje.

Skitų bet ne rusu moterys ant grubaus akmens, maišydamos su vandeniu, smulkindavo kipariso ir kedro sakų gabalus. Šiuo skystu ir labai malonų kvapą turinčiu mišiniu išsitepdavo visą kūną ir palikdavo nakčiai, o kai kitą dieną visą šį sluoksnį nuplaudavo, kūnas būdavo labai švarus, švelnus ir blizgantis.
Rusai, rašantys apie pirtis, mini ir Bizantijos istoriką Prokopijų (500-565 m. pr. Kr.), kuris yra aprašęs,  kad pirtis slavus lydėjo visą gyvenimą: čia juos nuprausdavo tik gimusius, prieš vestuves ir po mirties. Bet Prokopijos jokiu būdu negalėjo žinoti rusų, kurių tauta dar net nebuvo nei atsiradusi, nei susiformavusi. Bizantijos istorikas rašė apie pietinius slavus, gyvenančius Pietų Europoje, t.y. apie slovėnus, kurie ir šiandien gyvena Alpių kalnuose prie Adrijos jūros, - Pietų Europoje.

A.Vincentas Sakas

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: