Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 7 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6068488

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kodėl lietuviai nebežino apie lietuviškas pirtis (3-dalis) PDF Spausdinti Email
Parašė   
Trečiadienis, 24 Birželis 2009 00:00

Lietuviškų garinių pirčių senovė

        Senovinės lietuviškos dūminės pirties vidus


Lietuvių pirtis pirmą kartą paminėta ne kieno kitų, bet pačių rusų, vadinamajame Ipatijaus, metraštyje, iš kurio sužinome, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas „einantis į mylnicą" (dar vienas įrodymas, kad rusai neturėjo pirties, o lietuvišką pirtį vadino jiems suprantamu žodžiu – mylnica), t. y. pirtį. Po Mindaugo mirties 1263 m. Treniota užėmė Lietuvos sostą ir gyveno, kaip manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare. Lietuvą jis valdė tik iki 1265 m., t. y. apie dvejus metus, todėl galima prielaida, kad toji pirtis galėjo būti statyta dar Mindaugo valdymo laikais (1236—1263). Pirtis buvo atskirame pastate ar atskiras trobesys, nes iš gyvenamojo namo   (rūmų)   reikėjo   eiti   į   ją   per  sodybą.

P. Dusburgietis „Prūsų žemės kronikoje", aprašydamas 1190—1326 m. kryžiuočių veržimąsi j Rytų Pabaltijo žemes, paliudija apie vieno Sūduvos kaimo nuteriojimą ir dešimties pirtyje besimaudančių vyrų išžudymą. Kaimu (vila) buvo vadinama vietovė su žmonėmis, priklausiusiais feodalo (vitingo) tėvonijai (alodui). Nužudytų vyrų skaičius rodo, kad pirtis buvo nemaža ir tikriausiai priklausė ne vienai šeimai, o kelioms arba ir visam kaimui. Tas jau leidžia kalbėti apie specializuotą valstiečių gyvenvietės trobesį.

Jarmolino, Sofijos ir Prisikėlimo vienuolynų metraščiuose rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas XIV a. pirmojoje pusėje pėrėsi Vilniaus pilies pirty su vienu stačiatikiu, vėliau paskelbtu kankiniu ir šventuoju. Metraščiai rašyti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, t. y. praėjus daugiau   kaip   šimtui   metų   nuo   įvykio.   Tegul tai būtų ir metraštininkų išsigalvojimas, bet pats faktas liudija, jog XV—XV| a. vienuoliai neabejojo, jog XIV a. Algirdo dvare buvo pirtis.
Apie Lietuvos kunigaikščių dvarų pirtis XIV a. ir XV a. yra ir daugiau šaltinių. 1384 m. Jogaila, dar nebūdamas Lenkijos karaliumi, priėmė Vilnių atsiųstą lenkų pasiuntinį Zavišą iš Olesnicų ir drauge su juo nuėjo į pirtį išsimaudyti. Švitrigaila, būdamas pas kryžiuočių ordino vyresniuosius, 1402—1403 m. eidavo į Marienburgo pirtį. Būdamas Rygoje 1431 m., jis išsirūpino popiežiaus leidimą maudytis pirtyje net sekmadieniais, kas bažnyčios buvo griežtai draudžiama. Iš to galima manyti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis dvare tikrai turėjo pirtį. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kaip liudija  šaltiniai, eidavo į pirtį beveik kasdien. Beje, Vytautas niekada negerdavo degtinės, midaus, alaus, bet tik gėlą vandenį.

T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, XIX a. pirmojoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo šiltose pirtyse maudytis, kartais net kelis sykius per dieną; ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi „požeminius rūsius" su akmenų krosnimis.

 Apie pirčių buvimą XIII—XV a. galima spręsti pagal anuometinius papročius, kuriuos P. Dusburgietis aprašė XIV a. pradžioje. Jo surinkta medžiaga neabejotinai yra iš XIII amžiaus, čia aptinkame teiginį, kad kai kurie prūsai pirtyse maudydavosi kasdieną. Anot jo, prūsai pirtyse maudėsi „iš pagarbos savo dievams". Tas XX a. etnografams davė pamatą manyti, kad XIII a. pirties papročiai, kaip, pavyzdžiui, dovanų nešimas, turėjo ir religinį pobūdį. Pirties papročius „sureliginti" būtų neatsargu, nes platesni jų tyrinėjimai neleidžia jų priskirti grynai religinės sąmonės sričiai. Tačiau dėl XIII a. pirčių papročių sakrališkumo netenka abejoti. Kai ką galime spręsti pagal XVII a. M. Pretorijaus žinias apie jaunamartės, gimdyvės vedimą į pirtį su apeigomis ir aukojimais, mirusio plovimą ir alumi užgėrimą pirtyje. Yra pagrindo manyti, kad tie papročiai jau XIII —XV a. buvo žinomi nuo senų senovės.
Apžvelgiamajame laikotarpyje pirtys buvo paplitusios ir gretimose tautose. Seniausias žinias apie latvių pirtis pateikia Henrikas Latvis Livonijos kronikoje, rašytoje 1225—1226 m. Joje rašoma apie latvių kunigaikštį Tarivaldį, kuris 1215 m., Rytų Pabaltijyje jau įsikūrus Livonijos ordinui, slapstėsi miškuose. Latvių etnografas S. Cimermanis aiškina, kad Latgalos kunigaikštis Tarivaldis buvo paimtas j nelaisvę „Trikotoje prie pirties", kas rodytų, jog sodyboje   buvo   atskiras   pirties   pastatas.

S. Daukantas, remdamasis Livonijos kronika, vaizdžiai pasakoja, kaip 1245 m. du Falkenavo dominikonų vienuolyno vienuoliai vyko j Romą pas popiežių skųstis dėl blogo maitinimo ir nepakeliamų pirties procedūrų. Popiežius padėčiai ištirti pasiuntė į Falkenavą du vienuolius iš Valakijos. Latviai juos pavaišinę ir šeštadienį nusivedę j pirtį, kur taip karštai išpėrę, kad  šie   net  pačiam   popiežiui   pasiskundę.

Pirtys XII a. pabaigoje buvo statomos dabartinės Latvijos šiaurinėje dalyje gyvenusių lyvių sodybose. Livonijos kronikoje rašoma, kad Ikškilės lyviai 1196 m. naikindavę jiems primestą krikščionišką krikštą, išsimaudydami pirtyje ir po to persipildami Dauguvos upės vandeniu. Eiliuotoji kronika mini 1223 m. buvusią pirtį Estijoje. Šios žinios rodo, kad tada šiauriniai    lietuvių    ir    latvių    kaimynai    taip    pat turėjo pirtis.

Žinių apie Lietuvos pirtis feodalizmo laikotarpiu pateikia senieji rašytiniai šaltiniai. Juose pirties pastatas neaprašomas, ir ligi XVI a. vidurio apie jo architektūrą bei įrengimus mažai ką žinome. Apie tai galime spręsti tik retrospektyviškai, pasinaudodami XVI—XVII a. archyvinių šaltinių duomenimis ir amžininkų paliudijimais. Tačiau XIII—XV a. istoriniai šaltiniai duoda pamatą kalbėti apie pirties pastato buvimą to meto valstiečių ir feodalų bei kunigaikščių sodybose.

 

  Kaimiška dūminė pirtis                                Kairių dvaro akmeninė

A.Vincentas Sakas

Laukite tęsinio   

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: