Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 74 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6215267

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Kodėl lietuviai nebežino apie lietuviškas pirtis (6-dalis) PDF Spausdinti Email
Parašė   
Šeštadienis, 27 Birželis 2009 00:00

Lietuviška medinė garinė pirtis
Lietuviai vieninteliai pasaulyje moka statytis žemines pirtis, pusiaužemines, juodąsias (dūmines) pirtis, baltąsias pirtis iš rąstų arba molio su šiaudais, pirtis su krusnimi, ant kurio įkaitusių akmenų pilamas vanduo garui susidaryti, žemaičiai iki mūsų dienų dar naudoja ir kubilines pirtis, t.y. į bet kurioje iš aukščiau minėtų pirčių į būtinai karšto vandens kubilą meta iš upių ištrauktus iki raudonumo įkaitintus akmenis (čia irgi reikia žinoti kokie tai turi būti kubilai, koks vanduo ir kokie akmenys).
Aišku, pats didžiausias pirtininkų menas yra vantų paruošimas, surišimas, išdžiovinimas, šutinimas, kad periantis nenukristų lapai.
Apie patį pėrimąsi net ir kalbėti būtų šventvagiška, - čia jau visų lietuviškos garinės pirties menų viršūnė ir reikalaujanti atskiro didelio straipsnio. Kam teko pasinaudoti gero vanotojo paslaugomis, tas jau amžiams nebepamirš šios palaimos.  Metraščiuose randame, kad Vytauto laikais geras perėjas kainavo tiek pat, kiek keturi žirgai. Perėjai profesionalai savo amatą perduodavo iš kartos į kartą, net būdavo atskiri kaimai, kurių visų gyventojų amatas būdavo mokintis pėrimo meno ir jie savo vaikus, jaunimą ruošdavo atsakingam pirtininkų darbui didikų ir bajorų dvarų ir rūmų pirtims. Kažin kodėl šiandien Lietuvoje niekas, net darbo birža nesteigia pirtininkų akademijos?...

                                     Lietuviškos garinės ypatumai

Šiais laikais vairiais būdais bandoma moksliškai ištirti, kaip geriau naudotis garine, kada pertis vanta, kiek kartų eiti į garinę ir kiek laiko joje būti, kiek kartų per savaitę maudytis pirtyje ir t.t. Žmonės nuo seno tai bando savo kailiu, klysdami ir kažką atrasdami, sukūrė įvairias metodikas. Ilgus metus, lankydamas įvairiausiais Lietuvos ir pasaulio pirtis, rinkdamas įvairią rašytinę medžiagą, pirtininkų pasakojimus, galiu teigti, kad lietuviai iš esmės turėjo kitokią, nei kitos tautos, pirties istoriją, tradicijas, pirties statymo principus, taip pat pirties lankymo ir naudojimo būdus.

Lietuviškoje garinėje pirtyje jokiu būdu negalima gerti alaus ir šiukštu degtinės, - tai būtų didžiausia šventvagystė, pirties išniekinimas, tyčiojamasis iš savęs pačio ir kitiems demonstravimas, jog esi mulkių mulkis. Gerti alų ir degtinę garinėje pirtyje yra tas pats, kaip per mišias bažnyčioje užlipti ant altoriaus ir ten visiems matant išsituštinti.

Deja, girtuokliavimo paprotys pirtyse, atsiradęs per rusų okupaciją, prigijo ir paplito. Ypač jis buvo populiarus komunistų nomenklatūrininkų tarpe, kurie, net specialias pirtis savo lėbavimams statydavosi. O juk dar visai nesenai, netgi po karo vyrai alų arba degtinę gerdavo tik po pirties, o degtinės tai tikrai nedaug, tik po „čierkelę“ ant galvos geresniam miegui.

Vantų ruošimas Lietuvoje yra taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Senovėje būdavo ištisi kaimai, kurie specializuodavosi vantų ruošime, rišime ir džiovinime. Beje, geriausias vantas džiovindavo šiene. Jas parduodavo mugėse ir turguose. Šią vasarą man teko laimė stebėti, kaip vieno regioninio parko darbuotojai šeimomis su mažais vaikeliais, vadovaujant išmanančiam vantų rišėjui - ruošėsi vantas, - gražus, sektinas reiškinys.

Įrengiant lietuvišką garinę pirtį, svarbiausia, kad joje visa laiką būtų grynas oras. Kitaip sakant, garinėje pirtyje žmogus be nuovargio galėtų išbūti bent porą valandų. Šiandien to nežino pirčių įrengėjai ir statytojai. Lietuviškoje garinėje pirtyje periamasi ant plautų, t.y. aukščiau, - palubėje, kur geriausiai laikosi karštis. Ant įkaitusių akmenų užpilamas tiktai karštas vanduo ir garai pasklinda garinėje. Karštis su garais kyla į viršų, ant plautų.

Tikros lietuviškos garinės pirtys, kad jose būtų daug gryno oro, kad būtų nesunku kvėpuoti, kad nebūtų karštu garu pažeidžiami kvėpavimo takai, daromos su  plyšiais grindyse tarp grindlenčių, - čia ir yra didžioji paslaptis ir didysis skirtumas nuo kitų tautų pirčių.

Kad garinėje gautųsi aukštos kokybės garas, reikia laikytis sekančių taisyklių:

·         Kubiliuku reikia pasemti karšto vandens, jį aromatizuoti (žiūrėkite žemiau) ir kaušu apšlakstyti sienas;

·         Kaušu (200 ml) tolygiai, staigiais judesiais pilti karštą vandenį ant įkaitusių akmenų. Pirmajam užėjimui pilti ne daugiau trijų kaušų. Palaukti 3 minutes, kad garas nusėstų ir lipti ant plautų. Per kitus užėjimus garo darytis tiek, kiek pakelia organizmas, nes ne kiekvienas žmogus vienodai gali iškęsti karštą garą.

Kalbant apie vanojimo meną, pirmiausia reikėtų pradėti nuo vantų paruošimo vanojimuisi.

Tai taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Organizuojant pirties procedūras stengiamasi, kad vienam prausiantis, kitas galėtų pertis. Dar stengiamasi užeiti į garinę taip, kad galėtų vienas kitą išperti.

Ruošiant vantas vanojimuisi, jas reikia 15-20 min. palaikyti šaltame, o tada 1-2 min. karštame vandenyje. Vanta visada bus pakankamai kvapni, minkšta, lapai nebyrės, ir jos gali užtekti 2-3 pirtims.

Po vantos šutinimo vanduo pasidaro tamsus, savo spalva primenantis žaliąją arbatą. Šiuo užpilu, 1x10 atskiestu verdančiu vandeniu, laistomi akmenys ir sienos. Garinėje maloniai pakvimpa. Po visų pirties procedūrų tuo pačiu užpilu sveika išsitrinkti galvą (stiprina plaukų šaknis, naikina pleiskanas).

Ką daryti, jei nėra kada laikytis teisingos „technologijos“, bet vanta perdžiūvusi? Tokiu atveju vantą reikia suvilgyti karštu vandeniu ir 1-3 sekundes palaikyti virš karštų akmenų sukinėjant bei purtant (kad neužsidegtų). Vanduo lašės ir virs garais, puikiai iššutins net ir pačią sausiausią vantą. Šią procedūrą pakartokite 2-3 kartus per 1-2 min. Reikia atidžiai stebėti, kad ant akmenų nenubyrėtų lapai, - jiems ėmus degti, teks kvėpuoti svilėsiais. Be to, būkite labai atsargūs – galite nusideginti rankas.

Blogai iššutinta vanta garinėje trintis nevertėtų. Pirma, aštriomis šakelėmis galima susižaloti odą – pirtyje ji tampa labai jautri. Antra, blogai iššutusios vantos šakelės lūžinėja, o lapai byra. Antrajam pėrimuisi tokia vanta taip pat nebetinka. Tai ypač būdinga ąžuolinėms vantoms, kurios neretai būna šiurkščios ir trapios, išskyrus tik jaunas šakeles.

A.Vincentas Sakas 

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: