Kovo11 dvidešimtmetis Spausdinti
Straipsniai - Ūkis ir aplinka
Pirmadienis, 08 kovas 2010 15:09
Mieli  Lietuvos žmonės,
Jau dvidešimt metų nuo tos dienos kai mes - visa Lietuva  ir jos išrinkti Tautos atstovai  su pakilia nuotaika ir susitelkę paskelbėme apie   Nepriklausomos valstybės atstatymą. Nepaisant sovietmečio sunkumų ir iš priešiškų nepriklausomybei  jėgų pusės dar  gręsiančių pavojų, šventai  tikėjome siekiamu tikslu ir Tautos kūrybinėmis galiomis, vienybės jėga. Aukštai iškėlę tautinę vėliavą, buvome pasiryžę ją oriai ir rūpestingai per kasdienybę nešti, atlaikyti bet kokius sunkumus. Buvome tikri, kad patys tvarkydami savo ir valstybės gyvenimą,  jį palaipsniui gražinsime ir  turtinsime, kad mes tai sugebame. Dvidešimties metų perspektyva atrodė esanti daugiau nei pakankama ne tik senoms žaizdoms užgydyti, bet ir esminei pažangai - teisinei, ekonominei, socialinei, kultūrinei. Ar šiandien dauguma Lietuvos žmonių mano, kad taip ir įvyko? Ar  mes – Lietuvos  piliečiai esame laimingi ir patenkinti savo gyvenimu ir tvarka valstybėje, jos valdžios darbu?
Taip, Lietuva nemažai pasiekė tarptautiniuose santykiuose. Lietuva vėl tapo savarankiška pasaulio valstybių šeimoje, ES ir NATO nare, reformavo savo politinę ir ekonominę sistemą, formaliai priartino ją prie tarptautinių standartų ir sukūrė rinkos principais veikiančią ekonomiką, kurios pagrindas - privati nuosavybė ir privatus verslas. Galėtume vardinti dar ir dar. Deja, tuos pasiekimus žmonių akyse užgožia dabarties rūpesčiai-  materialiniai, socialiniai, dvasiniai. Ir jie neatėjo tarsi blogas oras iš Rytų ar Vakarų. Didžiąja dalimi juos susikūrėme patys. Greitos ir didelės naudos siekimą dažnas pamėgo labiau nei rūpestingą savo gebėjimų ir savosios šalies stiprinimą. Lengvabūdiškai  pasikliaunama žarstomais  pažadais ar įvairiais  skandalingais   pasmerkimais  ir  nuvertinama tai, ką pasiekėme, ką turime  - taip pat ir vieni kitus. Padaryti realūs darbai, net jei tai nėra stebuklas –dažnai sumenkinami ir nubraukiami, o sužlugdyti ar nemokšiški  - lengvai pateisinami ar net išaukštinami. Mes dažnai negirdime vieni kitų, skubame ką nors užsipulti, pasmerkti arba priešingai –sureikšminti, išliaupsinti,  net nebandydami įsigilinti ir nesuklysti. Palaipsniui prarandame tokias vertybes kaip : pagarba Žmogui , patriotizmas, pasiaukojimas, kompetencija ir  atsakomybė,.
Nepaisant padarytų ir tebedaromų klaidų, nevykusių valdžios sprendimų ir krizių,  vis tiek nepraraskime vilties ir tikėjimo savo Tauta ir savo Valstybe Lietuva. Patikėkime, kad dar galime išbristi iš politinės klampynės ir pakilti,  prisidėkime prie to patys , kiekvienas savo galimybių rėmuose ir visi bendrai. Prieš dvidešimtį metų mūsų nuveikti darbai patvirtina, kad kartu mes daug galime.  Dabar jau aiškiai suvokiame, jog nei viena sąjunga ar kuri nors artima ar tolimo  užjūrio valstybė nepadarys už mus tai, ką privalome nuveikti mes patys savo kruopščiu darbu  ateities labui, prisiimdami atsakomybę prieš būsimas kartas. O pirmiausia, atsitieskime   dvasiškai, pradėkime matyti tikrovę atviromis akimis ir ją realistiškai vertinti, supraskime - jei ji mūsų netenkina , mes patys esame padėties šeimininkai ją keičiant.
Linkiu Lietuvos žmonėms ištvermės, sveikatos, sutarimo ryžtingiems veiksmams ir geriems darbams - čia, Lietuvoje. Gražaus dvidešimt pirmojo pavasario!
Nuoširdžiai Jūsų,
Kazimiera Prunskienė , Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė,   Atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės Ministrė Pirmininkė