Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 104 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6026674

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Etniniai drabužiai ir jų raida PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 28 Gegužė 2010 10:54

Tautiniai drabužiai, liaudies, dažniausiai valstietijos, drabužiai, atsiradę tautų ir nacijų kūrimosi laikotarpiu. Klimato sąlygos, nacionalinis skonis, tradicijos, ūkio papročiai, socialinė padėtis lėmė jų įvairias formas, tačiau tautiniai drabužiai išliko bendri etninėms sritims. Tautiniais pradėta vadinti romantizmo laikais. Europos kaimiečių aprangos požymiai (sukirpimas, šiurkšti medžiaga, pilka spalva, papuošalų stoka, paprastesni galvos apdangalai ir apavas) ypač išryškėjo viduramžiais. Vėlesniais laikais pasiturintys valstiečiai platino miesto madas kaime, bet dauguma valstiečių išlaikė jiems būdingas medžiagas, spalvas, puošimą. Kultūros kilimas, urbanizacija, gyventojų migracija, miesto madų plitimas sumažino tautinių drabužių dėvėjimą.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Greta grynai nacionalinių savitumų tautiniai drabužiai turi daug tarptautinių bruožų. Latvių ir estų tautinis drabužis panašus į lietuvių. Latvės dar apsisiausdavo languota ar balta išsiuvinėta skara, susegama apskrita sege, estės ant pečių ant pečių užsigaubdavo berankovį apsiaustą.
Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių.
XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje pusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš naminės medžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių, klaipėdiečių, žemaičių.
Tautiniai drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis pabrėžia ryšį savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Tais laikais kai nebuvo tobulų ryšių priemonių ar kitų komunikavimo būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų.
. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai. Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje, bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje, Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.

 

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: