Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 56 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6119475

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Durbės mūšis-nepasidavę lemčiai PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 06 Liepa 2010 18:20

Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės

Šiemet, liepos 13 d., sukanka 750 metų Durbės mūšiui, kuriame žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas iš Livonijos ir Prūsijos. Tai viena svarbiausių Lietuvos ir net viso Pabaltijo istorijos datų, deja, jos reikšmė nėra pakankamai įsisąmoninta. Jubiliejiniai renginiai, kurie liepos 10 d. vyks Durbės miestelyje, Latvijoje (Liepojos raj.), organizuojami bemaž išskirtinai vietinės savivaldybės ir žemaičių visuomeninių organizacijų iniciatyva: valstybės institucijos susigriebė prie jų prisidėti tik pačią paskutinę akimirką. Tam yra svari priežastis – pagrindinis dėmesys šiemet sutelktas Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus minėjimui. Vis dėlto be Durbės pergalės Žalgirio nebūtų buvę, todėl šį mūšį irgi verta paminėti ir šia proga aptarti išsamiau.

Anonsas

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

XIII a. viduryje Vokiečių ordinas Pabaltijyje buvo per žingsnį nuo galutinės pergalės. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Kalavijuočių ordiną ir perėmė jo valdas Livonijoje, kurias toliau plėtė. Mindaugas nesugebėjo tam pasipriešinti.
1248 m. Lietuvoje pratrūkęs vidaus karas atvedė į Vokiečių ordino glėbį iš pradžių į sostą pretenduojantį Mindaugo sūnėną Tautvilą, o paskui ir patį Mindaugą, kuris mainais už pagalbą užleido kryžiuočiams didžiąją dalį Žemaitijos, šiaurines jotvingių žemes (Dainavą) bei Nadruvą. Netrukus šias donacijas papildė ir Sėla bei Skalva. Vokiečių ordinas galėjo save sveikinti. Pavojingiausia jo priešininkė Lietuva 1251-1253 m. buvo suskaldyta, pakrikštyta ir neutralizuota. Ją apėmusi suirutė paveikė ir kitas baltų gentis: prūsai (pamedėnai, varmiai ir notangai) 1249 m. sudarė Christburgo taiką, Žiemgala pasidavė 1250 m., Pietų Kuršas – 1252–1253 m. (šiaurinis buvo užkariautas dar 1244 m.). Rimčiau kovoti pajėgė tik Semba, bet 1255 m. pradžioje su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba ją taip pat pavyko palaužti. Baltų tarpe įsivyravo kapituliacinės nuotaikos: Vėluvos pilį, kurią nadruviai su jotvingiais 1255 m. pastatė savo žemėms pridengti, dar tais pačiais metais Vokiečių ordinui išdavė pati įgula. Tačiau šiomis dramatiškomis aplinkybėmis žemaičiai sugebėjo pereiti į kontrpuolimą, kuris pakeitė iš pažiūros jau nulemtą istorijos eigą.
Tai buvo išties neįtikėtinas įvykių posūkis. Iš pažiūros žemaičiai turėjo būti demoralizuoti Lietuvos vidaus karų: iš pradžių jie rėmė Tautvilą, kuris buvo jų kunigaikščio Vykinto seserėnas, vėliau, 1252 m. pabaigoje, persimetė į Mindaugo pusę. Bet 1253 m. liepą – dieną, kurią minime kaip valstybinę šventę – Mindaugas iškeitė juos į karūną. Vis dėlto žemaičiai sugebėjo nepasimesti ir, užuot pasidavę Vokiečių ordinui, ryžtingai jam pasipriešino. Jų tarpe iškilo naujas lyderis – Alminas (Aleman), kuris užsimojo atsikovoti iš Vokiečių ordino Kuršą ir tokiu būdu įrodyti Mindaugui, kad, kovojant prieš kryžiuočius, galima laimėti daugiau, negu jiems pataikaujant. Sembos sutriuškinimo akivaizdoje tai buvo daugiau negu drąsu.

Vis dėlto vėlesni įvykiai patvirtino posakį, kad sėkmė šypsosi narsiesiems. Pirmasis Almino žygis į Kuršą, vykęs apytikriai 1256 m. pradžioje, baigėsi sėkmingai. Atsakomasis Vokiečių ordino reidas žemaičių taip pat neišgąsdino – 1257 m. pradžioje jie vėl puolė ir prie Klaipėdos sumušė Livonijos magistro kariuomenę. Žuvo 12 kryžiuočių riterių, o pats magistras buvo sužeistas ir tik vos ne vos prasimušė į pilį. 

Istorikė Inga Baranauskienė

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: