Durbės mūšis-nepasidavę lemčiai Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 06 Liepa 2010 18:20

Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės

Šiemet, liepos 13 d., sukanka 750 metų Durbės mūšiui, kuriame žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas iš Livonijos ir Prūsijos. Tai viena svarbiausių Lietuvos ir net viso Pabaltijo istorijos datų, deja, jos reikšmė nėra pakankamai įsisąmoninta. Jubiliejiniai renginiai, kurie liepos 10 d. vyks Durbės miestelyje, Latvijoje (Liepojos raj.), organizuojami bemaž išskirtinai vietinės savivaldybės ir žemaičių visuomeninių organizacijų iniciatyva: valstybės institucijos susigriebė prie jų prisidėti tik pačią paskutinę akimirką. Tam yra svari priežastis – pagrindinis dėmesys šiemet sutelktas Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus minėjimui. Vis dėlto be Durbės pergalės Žalgirio nebūtų buvę, todėl šį mūšį irgi verta paminėti ir šia proga aptarti išsamiau.

Anonsas

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

XIII a. viduryje Vokiečių ordinas Pabaltijyje buvo per žingsnį nuo galutinės pergalės. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Kalavijuočių ordiną ir perėmė jo valdas Livonijoje, kurias toliau plėtė. Mindaugas nesugebėjo tam pasipriešinti.
1248 m. Lietuvoje pratrūkęs vidaus karas atvedė į Vokiečių ordino glėbį iš pradžių į sostą pretenduojantį Mindaugo sūnėną Tautvilą, o paskui ir patį Mindaugą, kuris mainais už pagalbą užleido kryžiuočiams didžiąją dalį Žemaitijos, šiaurines jotvingių žemes (Dainavą) bei Nadruvą. Netrukus šias donacijas papildė ir Sėla bei Skalva. Vokiečių ordinas galėjo save sveikinti. Pavojingiausia jo priešininkė Lietuva 1251-1253 m. buvo suskaldyta, pakrikštyta ir neutralizuota. Ją apėmusi suirutė paveikė ir kitas baltų gentis: prūsai (pamedėnai, varmiai ir notangai) 1249 m. sudarė Christburgo taiką, Žiemgala pasidavė 1250 m., Pietų Kuršas – 1252–1253 m. (šiaurinis buvo užkariautas dar 1244 m.). Rimčiau kovoti pajėgė tik Semba, bet 1255 m. pradžioje su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba ją taip pat pavyko palaužti. Baltų tarpe įsivyravo kapituliacinės nuotaikos: Vėluvos pilį, kurią nadruviai su jotvingiais 1255 m. pastatė savo žemėms pridengti, dar tais pačiais metais Vokiečių ordinui išdavė pati įgula. Tačiau šiomis dramatiškomis aplinkybėmis žemaičiai sugebėjo pereiti į kontrpuolimą, kuris pakeitė iš pažiūros jau nulemtą istorijos eigą.
Tai buvo išties neįtikėtinas įvykių posūkis. Iš pažiūros žemaičiai turėjo būti demoralizuoti Lietuvos vidaus karų: iš pradžių jie rėmė Tautvilą, kuris buvo jų kunigaikščio Vykinto seserėnas, vėliau, 1252 m. pabaigoje, persimetė į Mindaugo pusę. Bet 1253 m. liepą – dieną, kurią minime kaip valstybinę šventę – Mindaugas iškeitė juos į karūną. Vis dėlto žemaičiai sugebėjo nepasimesti ir, užuot pasidavę Vokiečių ordinui, ryžtingai jam pasipriešino. Jų tarpe iškilo naujas lyderis – Alminas (Aleman), kuris užsimojo atsikovoti iš Vokiečių ordino Kuršą ir tokiu būdu įrodyti Mindaugui, kad, kovojant prieš kryžiuočius, galima laimėti daugiau, negu jiems pataikaujant. Sembos sutriuškinimo akivaizdoje tai buvo daugiau negu drąsu.

Vis dėlto vėlesni įvykiai patvirtino posakį, kad sėkmė šypsosi narsiesiems. Pirmasis Almino žygis į Kuršą, vykęs apytikriai 1256 m. pradžioje, baigėsi sėkmingai. Atsakomasis Vokiečių ordino reidas žemaičių taip pat neišgąsdino – 1257 m. pradžioje jie vėl puolė ir prie Klaipėdos sumušė Livonijos magistro kariuomenę. Žuvo 12 kryžiuočių riterių, o pats magistras buvo sužeistas ir tik vos ne vos prasimušė į pilį. 

Istorikė Inga Baranauskienė

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2