Žygis link LDK paveldo Ukrainoje-2 dalis Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 10 Rugsėjis 2010 11:39

Diena prasidėjo mintimi, kad kelionė dar tik prasidėjo, o galbūt jau nieko  įspūdingesnio ir didingesnio už aplankytą Lucko pilį nebeteks pamatyti. Volynės Vladimire, vos išlipus iš autobusiuko, prieš akis atsivėrė dunksančio piliakalnio panorama ir virš jo saulės spinduliuose besimaudantys  cerkvės bokštai.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Žingsniuojant artyn garsėjo sklindanti nuotaikinga daina, viliojanti pasilepinti nerūpestingu poilsiu kur nors pavėsyje. Kilus tokiai išdykėlei minčiai netyčia išsprūdo frazė: gal neverta kopti aukštyn, jei ten, pasak šaltinių, nieko apčiuopiamo nėra išlikę? Pasėtą abejonę numalšino smalsumas – o gal? Kad yra kažkas daugiau nei galima pačiupinėti rankomis įsitikinome pasiekę piliakalnio viršų ir staiga turėję leistis stačiu šlaitu į daubą, berte nubertą obuoliais. Kai palinkome po obelimis ir ragavome sultingus alyvinius, prisistatė du sodo „šeimininkai-šunys“. Gavę jų leidimą obuoliauti, buvome priversti kantriai išklausyti pasakojimus apie čia vykstančius kasinėjimus ir rastus griaučius... Jau kurį laiką neliestoje, nes gerokai apaugusioje aukštomis žolėmis, buvusios piliavietės vietoje radome  obuoliais nusėtą, apsaugine juosta apsuptą nemažą teritoriją su kur ne kur išlindusiomis mūro liekanomis ir žiojėjančiomis duobėmis, sklidinomis vandens. Palydėti betarpiškai bendraujančių sodo ir praeities ramybės sergėtojų, kilome link auksiniais kupolais žėruojančio soboro, išsiskyrusio lietuvio akiai neįprasta akinamai elektrine spalva. Prie vartų mus pasitiko švelnų šypsnį sukėlęs,  tarp margaspalvių žiedų rymantis grynai lietuviškas medinis Rūpintojėlis... Kiemelyje didingai stūksojo garbingą praeitį menančios Volynės Vladimiro kunigaikščių, karžygių skulptūros, viena po kitos į cerkvę plaukė vestuvių procesijos. Mums, panūdusiems užmesti akį į šventykloje vykusią ceremoniją iš arčiau, teko  ieškotis netradicinių priemonių kam  galvai pridengti, kam šortus žemyn patempti... Liūdesio kupinas Rūpintojėlio žvilgsnis palydėjo mus, išeinančius pro vartus.
    Gardžiuojantis obuoliais ir pakelėje iš sodiečių nupirktais kukurūzais,  išgaravo  dienos pradžioje apėmęs tingulys. Pasukus link Zimno net  nenujautėme, į kokį  žmogiškų ir gamtiškų audrų sūkurį dar būsime įsukti. Drąsiai žingsniuojant moterų vienuolyno kiemu, buvome sustabdyti ir paprašyti leidimo filmuoti ir fotografuoti. Žodis po žodžio nekaltai pradėtos derybos įsiplieskė  į ugningą ginčą. Liepsnoms įgavus pagreitį, jauna, „prisirpusi“ vienuolė pažėrė kaltinimus vyrams, kuriems ne vienuolyno sienos ir mūrai rūpi, bet pasaulietinio gyvenimo atsisakę  moterys. Į pagalbą atskubėjusi garbingo amžiaus vienuolė dar pliūptelėjo žibalo į ginčo centrą, paskelbdama televiziją esant velnio išmone. Neliko abejonių, kad  vyriausiosios vienuolyno motinėlės leidimas filmuoti ir fotografuoti nebus duotas... Tai tapo dramatiško, perpinto  romantikos elementais,  plunksnos verto scenarijaus  pradžia. Epizodai keitė vienas kitą, pažerdami aplink kibirkščių lietų. Įsijautę į dramos veiksmą, atsitraukę ir  apėję iš kelių pusių vienuolyno įtvirtinimus, karžygiais virtę lietuviai keliauninkai rezgė „puolimo“ planus. Čia užplūdo apmaudas dėl Lucko tvirtovėje rymančio nenaudojamo pilių sienų griovimo įtaiso,  kuris šioje situacijoje būtų labai pravertes. Kovingai pasiryžę  susprogdinti, šaukdamiesi Perkūno keršto, jau regėjome vienuolyną degant pragariškose liepsnose. Dangus atliepė  ženklais – grūmodamas vėjo gūsiais ir nuo kelio genamų dulkių pliūpsniais į veidus. Neaiškios nuojautos persisunkęs, sutirštėjęs oras  klaidinančiai vedė  mus visai priešingon pusėn. Autobusiukas pasuko keliuku žemyn, palikęs su vienuolėmis vieną taikdarį glaistyti ir švelninti užaštrintų kampų. Vėliau derybininkui buvo pasiųsta užkoduota žinutė – mūsų ieškoti einant audros link. O ten... O Dangau! Atsivėrė Dangaus vartai! Atsisukus atgal atsidengė neapsakomas reginys – lietuvių karžygių statytų, tvirtų gynybinių sienų  apjuostas ir saugomas – švytėjo vienuolynas! O priešais – piliakalnis, kurio nesitikėjome rasti ir į kurį užsilipus – atsipirko visos patirtos kančios. Kelių piliakalnių, kuriuose buvę gyvenvietės su gynybiniais įtvirtinimais kompleksas, juosiamas upelio vingių, tolin nubėgančios vaivorinių, violetinių, geltonų laukų platybės. Ramiai besiganančios vienuolyno karvės, laisvai pasklidę vištų pulkeliai, vešliai derantys daržai. Nepajutome kaip nurimo siautęs viesulas, dangumi perbėgo saulės spindulys. Mus apėmusioje  ramybės erdvėje suskambo varpai. Tylą perskrodęs gausmas suplėšė likusias debesų skaras ir jo aidas lengvai nupleveno lyg paukštė, sparnu paliesdama ir mus. Šaltas ir sraunus upelio vanduo, į kurį sušokome kas su rūbais, kas be jų,  galutinai užgesino smilkusias liepsnas ir nunešė tolyn susitvenkusį pyktį. Prie upelio vasarojančių jaunuolių pasekta istorija apie slaptą požeminį tunelį, vedantį  nuo vienuolyno link upės, lydėjo mus iki  Belzo miestelio, kur  laukė ne mažiau verti susitikimai ir atradimai bei  dar neregėtos ir nepajaustos Ukrainos spalvos.
    Beieškant buvusios XIV a. piliavietės vietos, teko apsukti ne vieną ratą aplink mažą miestelį, klausti kelio, bet jo taip ir nerasti. Neatsitiktinai kelis kartus sugrįžti į tą pačią vietą. Pažiūrėti pro cerkvę supančios gynybinės sienos arkinius langelius, pastebint „itališkai“ pasvirusį beveik Pizos bokštą, grasinantį bet kurią akimirką nuvirsti į upės gelmę. Atsilikti nuo laiko grafiko, bet patirti malonių staigmenų, nuotykių ir įsivelti į avantiūras. Kai rastas vienas kitas senas sutrūnijęs nuo laiko vinis sužadina vaizduotę, kai kyla nenugalimas gundantis noras išsirauti darže augančią morką ir čia pat ją sugraužti. Pajusti gilią senovę menančio mažo Ukrainos miestelio gyvenimo lėtą pulsą, stebint pro mus ėjusią ir sustojusią moterį, kantriai sulaukusią filmavimo pabaigos. Vakarėjančios saulės fone matyti palei namą sėdinčias moterėles, gliaudančias saulėgrąžas ir  aptarinėjančias galbūt ir mus, klaidžiojusius po  jų kasdienio gyvenimo erdves.
     Ir pajusti, kaip ta rami miestelio gyvenimo tėkmė, autobusiukui sukant atgalios,  prateka mūsų gyslomis, tebejaučiant salsvą išrautos morkos ir kaltės skonį burnoj. Širdyje linkint daržo šeimininkams, visam Belzo miesteliui ir, be abejonės,  Zimno  vienuolėms bei visiems tądien sutiktiesiems ramybės bei gyvenimo apstybės.

LAST_UPDATED2