Žygis link LDK paveldo Ukrainoje-3 dalis Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 01 Spalis 2010 15:30

Labai atsiprašome už Jūsų nepatogumus negalint matyti TV laidų. Šiuo metu nesklandumai šalinami ir greitu laiku bus pilnumoje atstatyta svetainės veikla. Apgailestaujame, kad trumpai teks palaukti kol visa svetainė bus atstatyta.Šiuo metu vyksta darbai ir ne visi filmai yra matomi.

Rytinė saulė kopė į horizontą, negailestingai žadėdama vėl giedrą ir karštą orą. Akmenuotu, lenkų belaisvių grįstu, sausros iškankintu vieškeliu  artėjome link Olykos miestelio vartų, kuriuose patogiai įsikūrusi  parduotuvė. Pačiame miestelio centre žvilgsnis užkliuvo už  aukšto medinio kryžiaus.

 Ši laida atnaujinta- galite žiūrėti!

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

 Kadais buvęs ryškiai mėlynas, dabar atrodė gerokai laiko paliestas  ir  lietaus apskalbtas. Šalia Jėzaus ir Marijos atvaizdų, apjuostų dirbinių gėlių ir šilkinių juostų girliandomis, ant kryžiaus kybojo  plaktukas ir replės. Pasiteiravus mus lydėjusio ukrainiečio ir kelių vietinių, niekas negalėjo paaiškinti  šių įrankių  prasmės. Vėliau pakelėse dar ne kartą sutikome šitaip padabintus kryžius, taip ir likusius mums neįminta mįsle ir sukėlusius šiek tiek  sarkastiškas ir ne visai šventas diskusijas. Tai buvo žiupsnelis iš daugelio kelionėje patirtų prisilietimų prie Ukrainos paslapties.
Laukdami leidimo apžiūrėti buvusią Radvilų rezidenciją, kurioje įsikūrusi Volynės apskrities psichiatrijos ligoninė, stebėjome, kaip bunda miestelis. Takeliu link ligoninės mopedais ir dviračiais į rytinę pamainą mynė sijonuotos ukrainietės. Grožėjomės akinančiu nubalintais  kamienais tuopų slėniu, nutūpusiu apipus tilto. Pripratę prie skubos, nekantraudami patekti į buvusią garsią Radvilų rezidenciją, ėmėme ieškoti pramogų. Užsitęsusį laukimą praskaidrinome prasimanymais,  bandėme išmatuoti rankomis stotingos liepos liemenį, pasišaipydami  iš savęs,  regėjome save potencialiais ligoninės pacientais darbo terapijos metu su teptukais rankose balinančiais medžių kamienus.
 Galiausiai patekome į ligoninės teritoriją ir tai, ką išvydome, sukėlė graudulį.  Kadaise vieni ištaigingiausių dvarų jau seniai pamiršę juose viešpatavusią  prabangą. Išsisklaidžius pirmai liūdesio bangai, plūstelėjo nauji stiprūs jausmai. Ratu mus apsupę rūmai tebebuvo vis dar tvirti ir nepasiduodantys lemčiai.  Priešais juos, apvalainame vidiniame kiemelyje  broliškai mus apkabino išlakūs baltaliemeniai beržai. Žemę siekiančiomis  šakomis priminė mums lietuviškus beržynus ir tarsi bylojo, kad čia kadaise lietuvių gyventa. Čia, kur  žydi kuklūs gėlynai, į šviesą pro stogo kiaurymę stiebiasi liaunas svyruoklis berželis ir narsiai laikosi praeitį menantys mūrai. Beveik kiekviename žingsnyje teko patirti labai stiprius kontrastiškus įspūdžius. Graudulį keitė gailestis, jį ramino gimtinės ilgesiu kvepianti beržų žaluma, širdyse skleidėsi pasididžiavimas – išsprogęs galingą praeitį menantis  pumpuras. Ir  nuolatinė kelionės palydovė – nuostaba.
Kai befilmuojant amžius laikančias sienas jau nebe pirmą kartą įsitikinome ukrainietišku dėmesingumu. Kai išstypęs liesas berniukas ( gal mažasis ligoniukas, gal kurios darbuotojos vaikas...)  mums pamojus ranka, sustabdė garsiai tarškantį karutį ir  kantriai išlaukė filmavimo pabaigos. Tyloje praskriejo mintis, kad ne dažnas jaunuolis lietuvaitis  būtų pagarbiai atsiliepęs į rankos mostą be jokių komentarų...
Nuostaba lydėjo pėdinant takeliu, nusagstytu  rudeniškai nuraudusiais šermukšniais. Einant ratu pro tylinčius kaitroje medžius  palei išorines ligoninės sienas, pro langus  akylai stebint ligoninės personalui ir, be abejonės, nesuvokiančiam, ko tie įtartinai atrodantys keistuoliai suka ratus, nežinia ką filmuoja ir  ieško ko nepametę. Braudamiesi pro  krūmynus, irdamiesi per besikandžiojančius dilgėlynus, klupdami, keiksnodamiesi, narsiai įveikdami visas kliūtis, džiaugėmės kaip vaikai įspūdingomis bastioninės pilies, supusios ir gynusios rūmus nuo priešų, sienomis. Iš visų pusių aplandžiojame jas, apaugusias maumedžiais ir styrančiomis pušaitėmis  su jose krankiančiais kovarniais.  Ir nepaliovėme stebėtis. Neabejotinai mus išeinančius išlydėjo ne viena pora akių... gailiu žvilgsniu palydėjo mus vienas iš laisvai  bindzinėjančių šunų...
Netikėtai kitokiu, nebūdingu matytoms šventykloms, rakursu atsivėrė šalimais stovinti Radvilų statyta bažnyčia. Suvargusi, rekonstrukcijos besiprašanti, bespalvėmis sienomis, su aptrupėjusiais šventaisiais – ji skleidė  vidinę šilumą ir šviesą  labiau nei išpuoselėta bei žėrinti auksine prabanga... Aplink sklandė nežemiška ramybė, nešanti  tikėjimą, viltį ir meilę.  
Mūsų laukė dar ilga, turininga diena, jau nebestebinanti kaitra, lopyti ir perlopyti  Ukrainos keliai ir dulkėti  takeliai...

LAST_UPDATED2