Baltų Atlantida

Labai atsiprašome už Jūsų nepatogumus negalint matyti visų TV laidų. Šiuo metu nesklandumai šalinami, svetainė atstatyta 80 proc. Greitu laiku tikimės atstatyti visą svetainės veikla. Jei pastebėsite laidą kurios negalite matyti- prašome pranešti svetainės administratoriui laidos pavadinimą el paštu : Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Diena persirito į antrą  pusę, bet karštis vis dar nesitraukė. Pagal numatytą programą turėjome dar spėti aplankyti Olesko pilį, iki kurios vingiavo netrumpas kelias.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Stabčiojimai atsigaivinti  ledais ir kiti pakelės malonumai atsiliepė aidu, kai pasiekėme nedidelį  miestelį, įsikūrusį  Volynės ir Halyčo pasienyje. Priėję prie pilies vartų, buvome nemaloniai nustebinti, kad norint patekti į aptvertą teritoriją, reikalingi ne tik bilietai – ogi jie išvis nuo 15 valandos jau nebeparduodami. Apsauginiai be didelio susidomėjimo  klausėsi mūsų porinimo apie pilį, kurią būtinai turime aplankyti, norėdami atiduoti pagarbą savo protėviams. Pasirodo, juos kur kas labiau domino galimybė užsidirbti, pasinaudojus lietuvių patriotų užsidegimu. Svajos, kad mūsų ypatinga misija suminkštins kietas sargų širdis, buvo nuleistos į žemę, gavus netikėtą pasiūlymą. Tuojau pat prie mūsų prisistatė tautiniais rūbais apsirėdęs jaunikaitis su dviejų arklių traukiama „brička“, pritaikyta vežioti tingiems turistams. Mums tereikėjo susimokėti kiekvienam už „turistinį maršrutą“ aplink pilį, kurį mes mieliau būtume įveikę savo kojomis. Tebuvo tik viena problema – vežimaitis nedidelis, o mūsų šeši plius vežikas. Paskaičiavus, kad du ratus  sukti už tą pačią sumą  jiems apsimoka mažiau, buvome „suslėgti“ ant dviejų suoliukų vienam reisui.  Linksmai girgždėdami pajudėjome kalno link. Juokavome, kad mums negi nuskilo, nes kalnas pakankamai status, tad pailsės nuvargę kojos. Iš malonumo jau buvome bepradedą traukti lietuviškas dainas, kai lenktame  posūkyje staiga virstelėjome. Lyg nutraukta styga sugriežė vežimo iena. Daina ir kelionė, nesukorusi nė trečdalio kelio, baigėsi...Tarsi ir gaila buvo gailiai aplink vežimą trypinėjančio vaikinuko, bet tos išdavikės mūsų akys degė piktdžiuga. Taip ir reikia: norėjo vienu šūviu nušauti du zuikius, bet ir tas vienas paspruko ir dar nuostolių pridarė. Toliau savo kelionę aplink pilį tęsėme kaip ir buvome planavę –  pėstute. Visai linksma buvo ropštis į ganėtinai statų šlaitą, kol prieš akis išdygo  įstabus vaizdas. Ovalo formos pilis, kuri priklausė Gedimino sūnui kunigaikščiui Liubartui, XV a. I p. –  Švitrigailai ir  kurioje gimė būsimasis Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Janas  III Sobieskis. Žvelgiant  kokius 50 metrų žemyn į slėnį, buvome pakerėti nuostabių reginių: griovys ir sienos, kažkada tarnavę pilies gynybai, stovėjo taikūs ir tylūs, tolumoje mėlynomis langinėmis švietė trobelės, laukų platybėse  ganėsi gyvuliai, vėrėsi  žydinčių pievų žaliai geltonas stebuklas, gaubiamas ramybės skraiste. Žiūrint į pilį ir į slėnį apėmė prisilietimo prie  amžinybės jausmas. Pavėlavę ir nepatekę į pačią pilį ir neapžiūrėję jos iš vidaus, savo nuoskaudą kompensavome pilyje įsikūrusioje kavinėje suvalgydami ukrainietiškų barščių ir atsigaivinę alumi ar sultimis. Nusileidus žemyn prie išėjimo, mūsų piktdžiuga jau buvo beišgaruojanti, o derybininko, pasiųsto tartis dėl galutinio užmokesčio už „pasivažinėjimą“, širdis buvo dar minkštesnė... Pilies papėdės aikštelėje nusipirkę literatūros šokome į autobusiuką ir lėkėme tolyn, kad dar su šviesa spėtume apžiūrėti kitą objektą.
Saulei krypstant vakarop ir artėjant prie viduramžiais laikyto didžiausiu – Kremenco miesto, pakito  kraštovaizdis – lygumas pakeitė kalvos. Pakilome į Bonos kalną, nuo kurio atsiveria nuostabūs Kremeneco vaizdai. Ant šio kalno stovi ir Vytauto pilies griuvėsiai. Pilis neatstatyta iki šiol – išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų, gyvenamojo pastato griuvėsiai, kuriuos apžiūrėti galėjome tik susimokėję. Tačiau, išvydus saulėlaidoj paskendusius, Vytauto kadaise  statytus, ilgą laiką  neįveikiamus priešų, gynybinius mūrus, nesigailėjome. Neapsirikome ir dėl gidės, vaizdingai pasekusios pilies istoriją. Medinių įtvirtinimų šioje vietoje būta dar Kijevo Rusios laikais. 1340 metais Kremenecą prijungus prie LDK, pastatyta medinė pilis, o Vytauto įsakymu mediniai įtvirtinimai pakeisti mūriniais. Šioje galingoje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila. Po gero šimtmečio Žygimantas Senasis Kremenecą ir jo apylinkes padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai, kurios vardu iki šiol  tebevadinama  kalva. Jos valdymo metu tvirtovė turėjo aukštas sienas, tris bokštus, kareivines, parako saugojimo pastatus, buvo aprūpinta patrankomis. Karalienė rekonstravo tvirtovę renesanso stiliumi. Bona Sforca daug davė ir Kremeneco miestui – iš Italijos atvežė bulvių, morkų, petražolių, svogūnų, leido importuoti ir prekiauti valgomąja druska. Ypatingai suintriguoti buvome pasakojimu apie kalno teritorijoje esantį šulinį, kuriame galimai paslėpti karalienės Bonos lobiai. Apsvaigusiems nuo  praeities legendos dvasios mums netgi pavyko nustatyti vietą, kurioje reikėtų ieškoti glūdinčių turtų. Su švelniu virpuliu ir grauduliu širdyse leidomės žemyn nuo  raudona vakaro žaros antklode  uždengto  kalno. Tvenkiantis sutemoms tirštėjančiuose spalvų šešėliuose  žaidė raudoni pilies akmenys. Virpėjo oras, trakštelėjo eglės šaka, šmėkštelėjo besiblaškantis karalienės Bonos siluetas,  paniręs į pradėjusio dilti mėnulio pamėklišką šviesą. Mums nulipus į apačią, kalnas smigo į palaiminą nakties tylą. Karalienės lobiai liko saugiai gulėti  kalvos gelmėse…
Grįžinėdami dar  stabtelėjome ties apšviesta Dubno pilimi, kurios apžiūrą teko atidėti rytdienai. Kas bandė  įamžinti ją plazdančios Ukrainos dvispalvės fone, kas pavargęs atgulė aukštielninkas ant aikštės suoliukų ir skaičiavo žvaigždes. Prieblandai nugrimzdus į gilią tamsą, autobusiukas tebevyniojo Ukrainos kelius, nebeviršydamas greičio, už kurį kartą jau teko susimokėti...