Žygis link LDK paveldo Ukrainoje-6 dalis Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 15 Spalis 2010 03:57

Skubėdami iš Lucko į Oleską, grįždami iš Kremeneco mes jau porą kartų pravažiavome Dubną, kuriame susikerta daugelis Volynės kelių. Bet čia stovinčiai piliai vis nepakakdavo laiko. Grįždami iš Kremeneco, tiesa, buvome sustoję prie jos – pasigrožėjome nakties tamsoje apšviesta pilimi, virš kurios plaikstėsi Ukrainos vėliava. Tada nusprendėme: rytoj atvykę čia iškelsime ir istorinę Lietuvos vėliavą. Jeigu, žinoma, leis pilies šeimininkai.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Kitos dienos kelias Podolės link, į Volynės pietus, vėl vedė pro Dubno pilį. Čia veikiantis muziejus darbą pradeda anksti. Lankytojus iš Lietuvos pasitinka itin svetingai, mūsų filmavimo grupei su entuziazmu aparodė viską, ką tik turėjo. Juk Dubno pilis – Lietuvos laikų palikimas, ir tai muziejaus darbuotojams gerai žinoma. Šią pilį valdė ir statė tie patys Riurikaičių kilmės Lietuvos kunigaikščiai Ostrogiškiai, kurių valdų centre – Ostroge – mes jau buvome. Šios pilies pradžia susijusi su mūsų žymiojo karvedžio, Oršos mūšio nugalėtojo, Konstantino Ostrogiškio vardu.

Pati Ostrogo pradžia siekia dar Kijevo Rusios laikus. 1100-aisiais metais, kaip ir Ostrogas, pirmą kartą paminėtas Dubenas, vėliau žinomas Dubno vardu. Tais metais maištingas Volynės kunigaikštis Dovydas Igorevičius buvo nubaustas bendru Rusios kunigaikščių sutarimu. Už tai, kad apakino savo priešą Vasilką iš Terebovlios, jis buvo išvytas iš Volynės Vladimiro, tuometinės Volynės sostinės, bet jam buvo palikta valdyti periferinius Volynės valsčius – Ostrogą, Dubną, Čartoryską. Bet mums įdomesnė Lietuvos laikų Ostrogo ir Dubno istorija, kuomet šios valdos buvo kunigaikščių Ostrogiškių rankose.

1386 m. lapkričio 4 d. kunigaikštis Teodoras Ostrogiškis, giminės galybės pradininkas ir būsimasis stačiatikių šventasis, iš Jogailos gavo teisių į Ostrogą ir Dubną patvirtinimą. Ostrogiškiai siekė padaryti Dubną savo valdų apsaugos forpostu. 1492 m. Konstantinas Ostrogiškis pradeda pilies statybą. Jis Dubno kaimą pavertė miestu su pilimi, o pačiam miestui išrūpino savivaldą pagal Magdeburgo teisę. Seniausia pilies dalis, siekianti Konstantino Ostrogiškio laikus – korpusas, kuriame įrengti jos vartai.

Dar Lietuvos laikais, XVI a. pietrytinėje pilies dalyje pastatyti Ostrogiškių rūmai, o XVIII a., kitoje pilies kiemo pusėje pastatyti kunigaikščių Liubomirskių rūmai. Šie trys pastatai – Vartų korpusas, Ostrogiškių ir Liubomirskių rūmai ir formuoja trapecijos formos pilies kiemą. Beje, net ir Liubomirskių rūmuose radome lietuviškų pėdsakų – po Liubomisrskių pilį valdę kunigaikščiai Sanguškos, kilę iš Lietuvos valdovo Gedimino giminės, rūmų priengio frizą išpuošė Vyčio herbais, nes Vytis – ne tik Lietuvos, bet ir Sanguškų, kaip ir kitų Gediminaičių, herbas.

Nuo miesto pusės pilies kiemą juosia ir XVI amžiaus mūrinė siena su šaudymo angomis. Dabartiniai pilies šeimininkai prisipažino, kad prieš dešimt metų jie „pasidarė sau dovaną“ ir tokią pat sieną susimūrijo ir nuo Ikvos upės juosiamos pilies pusės. Iš tiesų šios mūro sienos niekada nebuvo – iš gamtos ir taip neblogai apsaugotos pusės pakako medinės sienos. Su tokiu keistu požiūriu į pilies tvarkymą Ukrainoje susidūrėme ne tik čia – nebūtų, bet į senoviškus panašių elementų radome prikurtų net Podolės Kameneco pilyje.

Dubno pilis buvo ne kartą perstatinėjama ir tvirtinama. XVII amžiuje jos pristatyti du bastionai su sargybiniais bokšteliais, ji tapo tiems laikams modernia tvirtove, kurios iki pat Pirmojo pasaulinio karo niekam nepavyko užimti jėga.

Višniovecas

Toliau į pietus esantis Višniovecas – kunigaikščių Višnioveckių – vienos iš galingiausių Volynės giminių –lopšys. Tiesa, lankytoją šiandien pasitinkantys didingi Višnioveckių rūmai yra jau vėlesnės epochos paminklas, menantis šio krašto priklausomybės Lenkijos karūnai laikus. Senosios Višnioveckių pilies nebėra – liko tik piliavietė, esanti priešais rūmus, kitoje upės pusėje. Į naują vietą kunigaikščių Višnioveckių rezidencija buvo perkelta dar Lietuvos laikais – XVI a. pirmojoje pusėje. Vėliau ji buvo iš esmės perstatyta, o iš šio ankstyvojo naujosios pilies laikotarpio liko tik šalia pilies pastatyta cerkvė, kurioje buvo laidojami Višnoveckių giminės atstovai.

Patys Višnioveckiai kildino save iš Kaributo Algirdaičio, todėl ilgainiui prie savo giminės vardo net prisidėjo Kaributo vardą. Šiuolaikiniai tyrinėjimai nepatvirtina šių pretenzijų. Vis dėlto Višnioveckiai davė Lietuvai ir Lenkijai vieną valdovą. 1668 m. paskutiniam Vazų dinastijos karaliui Jonui Kazimierui atsisakius sosto, Lenkijos ir Lietuvos bajorai ilgai ginčijosi, ką išsirinkti nauju karaliumi. Besivaržant įvairių užsienio dinastijų atstovų šalininkams, staiga kilo mintis išsirinkti vietinį karalių. Ši mintis patiko daugeliui bajorų ir 1669 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovu netikėtai buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Višnioveckis. Tokį bajorų pasirinkimą lėmė jo tėvo Jeremijaus Višnioveckio, žymaus kazokų sukilimo malšintojo, kariniai nuopelnai. Pats Mykolas Kaributas tėvo karinių talentų nepaveldėjo, o savais gabumais irgi nepasižymėjo. Neilgas jo valdymas baigėsi jo mirtimi Lvove 1673 metais.

LAST_UPDATED2