Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 177 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5856877

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Žygis link LDK paveldo Ukrainoje-9 dalis PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 03 Gruodis 2010 23:35

Podolė susidarė XIV amžiuje.

1363 m. Podolė buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. VideoLightBox Gallery generated by VideoLightBox.com

LDK


1430 m. Vakarų Podolę po karo su Švitrigaila užėmė Lenkija. XVI a. pradžioje prasidėję totorių puldinėjimai iš Krymo vertė kurti specialią apsaugos nuo antpuolių sistemą ir pareikalavo daug karinių ir ekonominių krašto pastangų. Kadangi gynybai daugiausia vadovavo lenkiškosios Podolės magnatai tai jų žvilgsniai nukrypo ir lietuviškosios Podolės pusėn. Dėl to sudarant Liublino uniją Rytų Podolė taip pat atiteko Lenkijai (1569 m.).

1672–1699 m. Podolę valdė Turkija.

1772 m. po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vakarų Podolė atiteko Austrijai, po antrojo padalijimo (1793 m.) Rytų Podolė atiteko Rusijos imperijai.

Nuo XIII a. vid. iki XIV a. pab. prie Mindaugo laikais suformuoto Lietuvos valstybės branduolio buvo prijungtos galingos teritorijos. Jeigu vakarinės ir šiaurinės valstybės sienos buvo pakankamai stabilios (nors dėl šio stabilumo teko lietuviams pralieti daug kraujo kovose su Vokiečių ordinu), tai Lietuvos valstybė sparčiai plėtė savo teritorijas rytų ir pietryčių kryptimis.

XIII a. vid. – XV a. pr. prie LDK buvo prijungta didesnioji dalis buvusios Kijevo Rusios teritorijos. Per šimtmetį su trupučiu Lietuvos valstybės teritorija išaugo apie 6 kartus ir pasiekė savo teritorinį maksimumą per visus laikus.

XV a. pr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdoma valstybė driekėsi „nuo jūros iki jūros“. Valstybės plotas siekė apie 690 000 km² (neskaitant menkai apgyvendintų stepių šiauriau Juodosios jūros).

Šioje galingoje teritorijoje šiandieninė Lietuvos Respublikos teritorija tesudaro apie 10 %, apie 33 % šios teritorijos šiandien priklauso Ukrainai (tai virš pusės dabartinės Ukrainos), 30 % – Baltarusiai (praktiškai visa dabartinė Baltarusia), 23 % – Rusijai, 2 % – Lenkijai.

Baltarusia LDK teritorijoje išliko iki pat XVIII a. pab. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų. Didelė dalis Ukrainos teritorijos LDK sudėtyje buvo apie 200 metų. Nepaisant 1569 m. Liublino unijos, kuomet LDK pietinės žemės buvo prijungtos prie Lenkijos Karalystės, šis regionas, kaip ir Blatarusia, iki pat XX a. neprarado ryšių su Lietuva.

Dabartinės Baltarusios ir Ukrainos teritorijoje išliko gausybė miestų, kurių istorija siekia LDK laikus, šimtai LDK laikų gynybinės, sakralinės, rezidencinės paskirties architektūros paminklų. Tai negausiai ir gana menkai išlikę, tačiau labai iškalbingi Gediminaičių ar kitų galingų giminių (Radvilų, Sapiegų, Tiškevičių, Chodkevičių, Ostrogiškių ir kt.), o tuo pačiu ir visų valstybės gyventojų, realizuotos LDK gynybinės sistemos, sakralinių fundacijų, privačių rezidencijų likučiai.

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: