Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 99 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5971857

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Žygis link LDK paveldo Ukrainoje-11 dalis PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 06 Vasaris 2011 19:25

Juodosios jūros pakrantė

Palikę svetingą Podolės žemę, nusėtą Lietuvos laikus menančiomis pilimis ir piliakalniais ), mes patraukėme Juodosios jūros link. Netrukus įžengėme į visai kitą, mažiausiai pažįstamą ir paslaptingiausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regioną, kuris istorijos šaltiniuose vadinamas Lauku arba Laukinių Lauku – Dyke Pole.

VideoLightBox Gallery generated by VideoLightBox.com
LDK

Tai buvo nuo seno įvairių klajoklių kontroliuojama zona. Mus dominančiais laikais, XIII-XV amžiais, čia buvo totorių valdos. Tačiau Vytautui Didžiajam pavyko kai kurias totorių žemes įjungti į Lietuvos valstybę ir įsitvirtinti prie Juodosios jūros. Kaip jam tai pavyko? Ar jis tikrai „girdė žirgus“ Juodojoje jūroje? Šių ir kitų klausimų apnikti mes gerą pusdienį visu greičiu skriejome per Lietuvos paveldo požiūriu tuščias sritis ir tik sutemus pasiekėme numatytą stovyklavietę prie Juodosios jūros. O kaip šiuos nesvetingus plotus reikėjo įveikti ano meto lietuviams, nerandant šiose stepėse prieglobsčio už kokios nors stiprios pilies sienų?

Dabartiniame Ukrainos žemėlapyje buvusi Laukinio Lauko teritorija užima gerą pusę šios didžiausios (po Rusijos) Europos valstybės.

Regiono specifika išliko iki šių dienų: būtent ši Ukrainos dalis balsuoja už prorusišką Regionų partiją ir nulėmė jos lyderio Viktoro Janukovičiaus išrinkimą Ukrainos prezidentu.

Čia rečiau nei kitur Ukrainoje skamba ukrainiečių kalba. Tačiau laikas apvertė viską aukštyn kojomis – kažkada buvusi rečiausiai apgyvendinta, apytuštė, Lietuvos valstybės dalis šiandien yra tankiausiai apgyvendintas Ukrainos regionas su milijonus gyventojų skaičiuojančiais miestais.

Iš Lietuvos paveldo šioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje išliko tik menki pėdsakai, bet jie mena įspūdingus Vytauto laimėjimus. Milijoninis Odesos miestas, kurį mes pravažiavome, į jį neužsukdami, išaugo iš Vytauto pilies Kačiubėjaus, pirmą kartą paminėtos 1415 m. Šiandien iš šios pilies nieko neišliko, todėl nusprendėme, taupydami laiką, ją aplenkti.

Vytautas prie Juodosios jūros įsitvirtino patikimai: pastatė ne tik Kačiubėjų, bet ir Daševo pilį prie Dniepro žiočių bei garsiąją Tavanę kiek aukščiau palei tą patį Dnieprą. Buvo ir daugiau pilių, bet šios – pagrindinės. Pirmuoju savo apsilankymo tikslu mes pasirinkome Daševo piliavietę – dabartinį Očakovą.

Daševas (Očakovas)

Daševo ir Kačibėjaus pilių pastatymas reiškė, kad Lietuvos valdžia šiame regione buvo reali, pagrįsta nuolatiniu teritorijos kontroliavimu. To Vytautas pasiekė ne tik karine jėga, bet ir susitarimų su totorių kunigaikščiais keliu. 1394 m., kai iš Kijevo išvijo maištaujantį Vladimirą Algirdaitį, Vytautas iškart ėmė plėsti savo valdžią ir į gretimas totorių sritis. Pirmasis pas Vytautą į Kijevą atvyko ir jo valdžiai nusilenkė 1380 m. maskvėnų garsiajame Kulikovo mūšyje sumušto Aukso ordos temniko Mamajaus anūkas – neseniai stačiatikybę priėmęs kunigaikštis Aleksa. Jo tėvas Mansuras, Mamajaus sūnus, po tėvo žūties buvo įsitvirtinęs Poltavos apylinkėse. Kartu su šiomis valdomis jo sūnus Aleksa ir pasidavė Vytauto valdžiai.

Tuo tarpu Aleksos brolis Skidyrius patraukė į pietus, Krymo pusiasalio link. Apie jo likimą nežinoma, tačiau spėjama, kad jis galėjo prisidėti prie Juodosios jūros pakrančių įjungimo į Lietuvos valstybės sudėtį.

Savo sąjungininkais ir pavaldiniais Vytautas siekė paversti ir kitus totorių kunigaikščius. Jis mielai priėmė ir Aukso Ordos vidaus kovose pralaimėjusį chaną Tochtamyšą. Būtent Tochtamyšo pasirodymas Lietuvoje davė impulsą Vytauto valdžios išplėtimui Laukinio Lauko stepėse. 1397 ir 1398 m. Vytautas surengė du sėkmingus žygius Juodosios jūros ir Krymo link. Iš šių žygių jis parsivedė ir prie Trakų įkurdino keletą totorių ir karaimų giminių. Tačiau 1399 m. žygis baigėsi pralaimėjimu prie Vosklos. Tai sustabdė Vytauto ekspansiją į totorių žemes, bet nenubraukė visų Vytauto laimėjimų. Nuo šiol Lietuvos valstybė jau apėmė trijų tautų žemes – lietuvių, rusinų ir totorių. Totorių elitas, visų pirma Mamajaus giminė – kunigaikščiai Glinskiai, ilgainiui išsikovojo aukštas pozicijas Lietuvos valstybės elite.

Taigi, mes prie Juodosios jūros – totoriškoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje. Lietuviškos pilys čia buvo iš pradžių perstatytos turkų ir totorių, kuomet Lietuva neteko šių žemių, o XVIII a. pabaigoje, Rusijos-Turkijos karų metu Rusijos imperijai užkariavus šias sritis, galutinai nušluotos nuo žemės paviršiaus.

Nesenas Rusijos imperijos paveldas šio krašto žmonių sąmonėje stipriai užgožęs visus ankstesnius laikus. Očakove – Vytauto pilies Daševo ir vėlesnių totorių bei turkų pilių vietoje (pats Očakovas – turkų laikus menantis pavadinimas) – mes radome tik piliavietę ant jūros kranto. Joje stovi cerkvė ir paminklas Suvorovui.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: