Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 27 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Žygis link LDK paveldo Ukrainoje-11 dalis PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 06 Vasaris 2011 19:25
Daševo, kaip ir visos Juodosios jūros pakrantės, Lietuva neteko valdant Kazimierui, apie 1484 metus. Jį užėmė Krymo totoriai, kurių chanas Mengli Girėjus Daševo vietoje pasistatė Kara Kermeną – totorių kalba tai reiškia Juodąją tvirtovę. Netrukus ją sunaikino Lietuvos valstybėje kaip tik tuo metu pradėti organizuoti kazokų būriai.

Įdomu, kad kazokų kariuomenės iniciatoriai buvo Lietuvos valdžioje buvę totorių kunigaikščiai Glinskiai – Mamajaus palikuonys. Pats kazokų pavadinimas – totoriškas, reiškė „laisvąjį žmogų“.

Vėliau buvusios Lietuvos Juodosios jūros pakrantės pateko į Turkijos valdžią. Turkai atstatytą tvirtovę pavadino Ači-Kalė, kurios suslavinta forma ir yra Očakovas. Beveik tris šimtmečius Očakovas buvo pagrindinė turkų tvirtovė Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje ir XVI-XVII a. atlaikė ne vieną kazokų antpuolį. Galiausiai Rusijos-Turkijos karo metu Očakovą užėmė Potiomkino vadovaujama Rusijos armija ir 1791 m., pagal Jasų taikos sutartį, jis atiteko Rusijos imperijai. Šalia sugriautos tvirtovės įsikūrė jau rusiškas miestas.

Parutinas

Netoli Očakovo – palei Bugo limaną yra Parutino gyvenvietė. Jos pašonėje mes įsikūrėme eilinę savo stovyklavietę.

Šioje vietoje buvo vienas žymiausių antikos miestų – senoji Olbija. Ją įkūrė graikai iš Mileto VI a. pr. Kr. Tai buvo svarbiausioji graikų kolonija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, mūsų aplankytų Skitų pylimų amžininkė. Miestas savo klestėjimo laikais užėmė net 50 hektarų plotą, jame gyveno apie 15 tūkstančių gyventojų. IV amžiuje Olbiją galutinai sugriovė hunai. Tačiau dar XVI-XVIII a. didingus Olbijos griuvėsius griovė turkai, iš Olbijos akmenų statę Očakovo tvirtovę. Paradoksas: iš Očakovo tvirtovės šiandien neliko nieko, o Olbijos griuvėsiai dar ir šiandien stebina savo didybe, vis daugiau jų atkasa archeologai. Kadangi nakvojome taip arti šios vietos, ryte užsukome į Olbijos muziejų, pasivaikščiojome po šio seniai pražuvusio miesto griuvėsius. Muziejuje mus nustebino keista tvarka: fotografuoti leidžiama, o filmuoti – griežtai draudžiama. Todėl parodyti Olbijos griuvėsių negalėsime. O juk šio miesto griuvėsiuose, kuomet jie buvo dar didingesni nei dabar, galėjo apsistoti ir Vytauto Didžiojo kariai, netoliese pastatę Daševo pilį.

Toliau mūsų kelias vedė link Tavanės

Vardan legendinės Tavanės mes sugaišome visą dieną – tiek laiko mums prireikė įveikti palyginti nė 200 kilometrų nuo mūsų stovyklavietės nesiekiantį kelią, tačiau gerokai užkimštą nenutrūkstamo transporto srauto. Dalis to kelio – pagrindinė transporto magistralė, jungianti Kijevą su Krymu. Svarbus, bet tokiam transporto srautui akivaizdžiai per siauras kelias.

Senosios Tavanės vietoje dabar įsikūręs Berislavas – eilinis rajono centras. Piliavietė išlikusi, nors jos aplinka gerokai pakito užtvenkus Dnieprą ties Naująja Kachovka. Iki tol Dniepre buvo daugybė salų, o ties Tavane – viena iš patogiausių perkėlų per upę. Viduramžiais čia irgi buvo pagrindinė magistralė, jungusi Krymą ir Kijevą, o per juos - ir vienas iš svarbių prekybos kelių, jungusių Aziją ir Europą.

Tavanės praeitį 1550 m. valdovui Žygimantui Augustui parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ vaizdžiai aprašė Mykolas Lietuvis:

„Boristenas [Dniepras] naudingas ir visoms jūsų didybės sritims, jis sulaiko totorius (...), o dėl uolėtų krantų aukštumo ir statumo prie Boristeno galima prisiartinti ir per jį persiirti tik žemiau Čerkasų tam tikrose vietose; jų vardai – Kermečikas, Upskas, Herbedejevrogas, Masurinas, Kočkošas, Tovanai, Burunas, Tijachinija, Očakovas. Vos keletas laivų su žmonėmis gali sutrukdyti šiose vietose persikelti didžiausioms totorių kariuomenėms. Mat, totoriai, keliai per upę savo papratimu be laivų, prigludę prie arklių, nuogi ir beginkliai, ir tada ginkluoti žmonės, staiga išplaukę laiveliais nuo salų ir iš nendrėmis ir karklais apaugusių pakrančių, juos lengviau atmuša.“

„Į Kijevą taip pat suplaukia svetimų kraštų prekės, nes visi brangieji akmenys, šilkas, aukso gijomis atausti audiniai, šilkiniai apdarai, smilkalai, timiaimas, šafranas, pipirai ir kiti kvapmenys, kurie vežami iš Azijos, Persijos, Indijos, Arabijos ir Sirijos šiaurėn, į Maskoviją, Pskovą, Naugardą, Švediją ir Daniją, neturi tikresnio, tiesesnio ir žinomesnio kelio, kaip tas, kuris eina iš Ponto Euksino jūros uosto, t. y. iš Kafos miesto, per Taurikos vartus ir Tovano brastą, per Boristeną ir stepėmis pasuka į Kijevą. Tai senas ir geriausiai pramintas kelias. Užsienio pirkliai dažnai keliauja šiuo keliu, neretai po tūkstantį asmenų, susitelkę į būrius, vadinamus karavanais, su daugeliu pilnų vežimų ir prekėmis apkrautų kupranugarių. Palei brastą per Boristeną prie Tovano senovėje jūsų šventosios didybės proseniams buvo mokamas gana didelis muitas. Dar ir dabar stovi visiškai sveikas akmeninis skliautuotas trobesys, kurį ir mūsiškiai, ir Taurikos gyventojai, ir graikai vadina Vytauto pirtimi. Kalbama, kad ten sėdėjęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio publikanas (muitininkas) ir rinkdavęs muitą. Jei kas muito nesumokėdavo arba jei kas būdavo sugaunamas paleistuvaujant, tą Kijeve nubausdavo, atimant jo visą turtą. Tas įstatymas, vadinamas „osmništvo“, išleistas saracėnų gašlumui sutramdyti, galiojo kelis šimtmečius ir tik neseniai pradėta jo nepaisyti.

O kada pirkliai, nenorėdami keltis du kartus per Boristeną ir mokėti jūsų didybei muitą, pasuka iš šio seno kelio nuo Taurikos vartų žemyn ir leidžiasi tiesia kryptimi plynomis stepėmis į Maskoviją pro Putivlį arba iš ten grįžta, atsitinka, kad juos apiplėšia bet kas, net menki plėšikėliai, ten besibastą.

Iš tų kelionių lobsta Kijevo vaivados, muitininkai, pirkliai, pinigų keitėjai, valtininkai, vežikai, pardavėjai, smuklininkai ir dėl to ligi šiol nėra skundęsis nei Maskvietis (Maskvos kunigaikštis), nei Turkas (Turkų sultonas), nei Totorius (Totorių chanas). Iš tų karavanų esti pelno ir tada, kai juos, keliaujančius žiemos metu per stepes, kartais užpusto sniegas ir jie užtrokšta. Todėl nešvariose Kijevo lūšnelėse, kurios kupinos įvairių žemės vaisių, medaus, mėsos ir žuvų, kartais tiek apsčiai atsiranda brangių šilkų, akmenų, sabalų ir kitokių kailelių ir prieskonių, jog, kaip aš mačiau, šilkas ten pigesnis už linus Vilniuje, o pipirai — už druską.“

1484 m. Tavanę užėmė Krymo totorių chanas Mengli Girėjus ir pastatė čia savo Kazi-Kermeno tvirtovę. Tavanės perkėlą totoriai ilgainiui sutvirtino net keturių pilių grandine, kuri turėjo nepraleisti Dniepru plaukiančių kazokų laivelių. Dvi pilys stovėjo Dniepro pakrantėse – Kazi-Kermenas – ir priešingoje Dniepro pusėje įkurta Islam-Kermeno pilis (jos vietoje išaugo dabartinė Kachovka, kuri, kaip ir Beryslavas dabar yra rajono centras). O dar dvi pilys buvo tarp šių dviejų esančiose Dniepro salose – tai Mustrit-Kermenas ir Mubarek-Kermenas. Šiandien šios salos atsidūrė Kachovkos užtvankos dugne. Nieko neliko ir iš pakrantėje stovėjusių pilių. O totorių laikais tai buvo išties įspūdingas gynybinis kompleksas, kurio atvaizdą galima pamatyti 1695 m. Tarasevičiaus graviūroje „Tavanės pilaičių paėmimas“.

Ši graviūra vaizduoja, kaip 1695 m. Tavanės pilis sugriovė Rusijos kariuomenė ir Ivano Mazepos vadovaujami kazokai. Tačiau tik po 1784 m., kartu su visu Krymo chanatu, Rusija galutinai užvaldė šį kraštą. Totorių tvirtovės griuvėsiuose rusai įkūrė Berislavo miestą.

Dabar senojoje Tavanės ir totorių Kazi-Kermeno piliavietėje stovi stilizuotos varpinės formos paminklas su Ukrainos herbu, o po varpu pastatytas memorialinis kryžius, primenantis, kad 1784-1787 metais Berislave buvo suformuota 20-tūkstantinė „Ištikimųjų zaporožiečių“ kariuomenė – Kubanės kazokų kariuomenė. „Garbė kazokams“ – skelbia įrašas kryžiuje ir primena kazokų karines pergales.

Tekstą paruošė: Istorikas Tomas Baranauskas



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: