Apie Trakų Prygų Tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon (Knyga) Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 17 Balandis 2011 10:40

 Kaip mums patiems lietuviams reikės žiūrėt j paduotąjį čia sumanymą?
        Daugumas tų, kurie sulig šiol apie lietuvių kilmę klausimu užsiėmę buvo, laikėsi senosios hypotezės apie lietuvių atėjimą iš pietų-rytų šalies, iš Azijos. Taip pav. Ostermeyer'is18), sakydamas, kad lietuviai buvę pirmieji šin kraštan ateiviai, nurodė j didj senprūsių tikybos su graikų ir ry-mėnų tikybos panašumą.   A. von Kotzebue17),  aprašydamas  prūsų kilmę, sako: kas senprūsių ir lietuvių kalbos versmės rytų krašte ieško, paduoda savo manymui patvirtinti tą pastebėtiną paramą, kad jiji turėjus saviškus vardus levui, verbliūdui, beždžionei, auksui, kodylai (myrrha), šilkams vadinti. Ant Jūrių marių krantų to viso nerasta, todėl tuose varduose būsiąs atsiminimas iš tautos lopšio. Prof. von Bohlen'as18), prirūdydamas labai artimą lietuvių kalbos giminystę su sanskritu, paduoda taipogi, kaipo pastebėjimo vertus vardus: szlapis (Elephant), werbludas (Kameel), lutas (L6we), foezdženka (Aife), žemczuga (Perle, Edelstein). A. Krause19), nurodydamas aukščiau Kotzebue's ir k. paduotuosius žodžius, kurie tik iš rytų žemės atgabenti būti galėję, sako, negalima esą abejoti, kad ir lietuvių kalba „ihren Ursprung aus den Orient habe und zwar auf directern VVege". Tą pat atkartoja taipogi Preuss'as20) su Narbutu31) ir Kraševskį u 22), kurie plačiau yra rašę apie lietuvių tautos atėjimą iš,rytų šalies. Taip pat ir Bopp'as 2S) mano, kad lietuvių kalba esanti iš tėviškės (Stammland) Azijoje atnešta. Grevvingk'as 24) vėl pripažindamas, kad seniausi Jūrių marių krašto gyventojai buvę finnai, mano, kad lietuviai šitan kraštan vėliau iš pietų šalies atėję.
Prie tokio aplamo nusprendimo apie lietuvių tautos atėjimą iš pietų rytų šalies, daug buvo sunkiau nurodyti smulkiai laiką, kada, ir vietas, iš kur, lietuvių ateita. Beieškant lietuvių tėviškės, užkabinta kuone visos Europos tautos, su jomis lietuvius sugiminiuojant.
Viduramžyje—o dar ir vėliau—kada kuone visos Europos tautos nuo Nojaus sūnų išvesti buvo bandyta, neužmiršta ir lietuvių gentys. Johannes Annius Viterbius25) išvedė prūsus iš Armėnijos nuo Nojaus duktės Arak-sos, kuri pagimdžiusi „Prutum", nuo kurio paeinąs vardas „Prussia". Kitiems vėl, kaip Andriui Osiander'iui ir Joh. Funck'ui rodėsi, kad senovės prūsai paeiną nuo tų žydų, kuriuos ašurių saras Salmanasaras kalėjiman išsivaręs, o Severinui Goebeliui 1567 m. matėsi20), kad Rymo kaisaro Tito Vespasiano laiku, išgriovus Jerusalemą, žydai iš Palaistinos pabėgėliais ant laivų, kuriuos vėjai čion atvarę, apsigyvenę tarp sudavų lietuvių Zambijoje ir davę pradžią lietuvių tautai. Dar ne taip seniai, nes prieš 70 metų • Zschokke27) rašė, kad lietuviai iš pietų šalies iš foinikų ir kartagėnų krašto liuosu noru, ar rasit sidonėnų varu išguiti, kartagėnų laivais Lietuvon atkeliavę.
Dabar pereisime prie lietuvių tautos su graikais giminystės. Pirmas, kiek žinoma, abbatas Stadensis, XIII šimtmečio rašytojas, ir Gobelinus Persona manė, kad Aleksandrui Didžiajam mirus, makedonai išsisklaidę po visą pasaulį; jų dalis ant 300 laivų leidusis kelionėn, bet laivų dauguma žuvus, išskyrus 54, kurių 18 atvykę ir prūsus apėmę. Mathias de Michovia £8) ir Dlugošius 28) apie 1450 m., rašęs lenkų istoriją, pasakoja, kad Hanni-1alo prieš rymėnus pakurstytas Bitynijos karalius Prusias, pralaimėjęs karą su rymėnais, su savo tauta šiaurės link, nuo jų bėgdamas, persikėlęs, apie "ką liudiją prūsų kalboje graikiški žodžiai, kurie graikų kalbos tarmių žmonėms suprantami esą. M. Bielski's 30), apie prūsų iš M. Azijos atėjimą minėdamas, sako, kad su lietuviais susimaišę ateiviai iš Bosforo karalystės kirnmeriai,  mokėjusieji graikų kalbą  ir jos žodžius j prūsų ir lietuvių įga bene kalbą. Vijūkui Kojalavičiui81) rodosi, kad „graecae linguae vestigia"' lietuvių kalbon jgabenta herulių, apie kuriuos bus žemiau kalbama, kurie gyveno Rytų Rymo imperijoje, kur, kaip žinoma, graikų kalba viešpatavus. Apie 1560 m. rašęs prūsas Joducus WiIIichius Resselianus, kurs sakos, graikų kalba su lietuviais susikalbėti galėjęs, vadina prūsų kalbą „graeca depravata, sicut Gallica et Hispanica ex latina corrupta fere nata est." 82). Vėliau Filipas Ruhig'is 83), palygindamas daugybę graikiškų su lietuviškais žodžiais ir nurodęs identiškumą lietuvių ir graikų gramatikos formų, manė, kad lietuvių kalba artimesnė esanti su graikų, negu su lenkų, vokiečių ir lotynų kalbomis. Graikiškų žodžių atsiradimo priežastį jisai tokiu būdu išreikšti mano, kad jie, girdi, galėję, lietuvių kalbon pakliūti per graikų vedamus karus Juodmarių šiaurėje Rusijon ir Did. Lietuvon, arba todėliai, kad gotai ir noruliai su graikiškai ir lotyniškai kalbančiomis tautomis kariavę, "arba taipogi nuo vienų ir kitų tautų kolonijų, arba buvusiųjų kalėjime ir tėviškėn grįžusių žmonių. Naujesniais laikais Narbutas 34) buvo užsimanęs graikų kolonistus gelonus !5), tarp finniškųjų 8B) budinu senovėje gyvenusius, kaip ir pačius budinus, perkeldintt Lietuvon ir juos apskelbė lietuvių prabočiais, o VV. Pierson'as ") nuo gelonų, išeivių iš pietinės Rusijos, bandė išvesti galindus Prūsuose.



Kalbant toliau apie lietuvių tautos su rymėnais giminystę, pirmoje vietoje reikia pastatyti Lietuvos metraščių ir kitų minėtą padavą apie rymėnų Lietuvon atvykimą. Vieni pasakoja ss), kad Nerono laiku, dėliai didelės tyranijos, Nerono giminaitis, rymėnų kunigaikštis Palemonas, su savo šeimyna, turtais, valdiniais ir 500 bajorų šeimynų išplaukę laivais. Tarp-žemių marėmis, apie Prancūziją ir Angliją atsiyrę Danijon, iš kur jie Jūrėmis marėmis atplaukę j Nemuno įtaką; upe aukštyn irdamiesi, priplaukę upę Dubysą, kur iš laivu išlipę ir apsigyvenę. Palemono sūnūs Borkus, Kūnas arba Kaunas ir Sperą pasidalinę Lietuvos žemę. Kitas metraštis *''). aprašydamas tokiu pat būdu Palemono kelionę Lietuvon, mini, kad tai atsitikę hunnų valdono Atilos laiku, 401 m. Lenkų matraštininkai10), lietuvių metraščių padavą patvirtindami, apie rymėnų Lietuvon atvykimą, nuo savęs priduria spėliojimą, būk Palemonas nuo vardo kalia pavadinęs naujai užimtą kraštą „Litalia", iš ko ilgainiui kilęs vardas Litvania — Lietuva; atėjimo laiką paduoda įvairų: Palemonas iškeliavęs sumišimo laiku tarp Mariaus, ir Sullos, paskui tarp Juliaus Caesaro ir Pompejaus. Anot Stryj-kovskio 41) gi Palemonas, kurį jis vadina Publius Libo, išsikraustęs iš Ita¬lijos Juliaus Caesaro laiku, 48 metais Kristui negimus. Lietuvon atvykę rymėnai susimaišę su vietos gyventojais, kurie buvę gotaj, gepidai ir ulme-rygai<s), jie jnešę jų kalbon daug lotyniškų žodžių, taipogi davę čia pradžią aukštesniai kultūrai ir žmoniškumui; rymėnų bajorai tapę Lietuvos bajorais, o prasti žmonės (vulgum vero Lithuanorum) likę gotų kilmės. Lietuvių tautos giminystę su rymėnais šitie lenkų metraštininkai matė ne tik lietuviškosios kalbos panašume su lotyniška, bet ir tame, kad pas abidvi tauti, kaip sako Dlugošius 43), „eadem quoque sacra, eosdem Deos, eosdem sacrorum ritus, easdem caeremonias, quae et qui Romanis gentilibus erant, ante  susceptam fidem,  coluisse,   videlicet sacrum ignem, qui et credulitare ab illis perpetuus habitus est, et in illo Jovem tonantem, per virgines Vestales Romae custoditum, cuius neglectam extinctionem capite expiebant". Taipogi kaip pas vienus, taip ir pas kitus buvę šventos girios, giriose gyvenę dievai. Ryme ir Graikijoje garbinta Aeskulapas žalčio pavidale, kaip ir Lietuvoje. Kiek plačiau, negu Dlugošius, giminystės tarp lietuvių ir rymėnų prirodymą paduoda ir Mykolūnas Lietuvis (Michalon Lituanus)44), Tvirtindamas: „Nos Lithuani ex Italico sanguine oriundi sumuš: quod ita esse liąuet ex nostro sermone semilatino, et ex ritibus Romanorum vetustis, qui non item pridem apud nos, desiere videlicet ex crematis humanis cadaveribus, auguriis, auspiciis, aliisque superstitionibus adhuc in quibus-dam locis durantibus; maxime cultu Aesculapii, qui sub eadern, qua olim Romam ab Epidauro commigraverat, serpentis specie colitur, et in veneratione habetur. Coluntur et sarcri penates, mares, lares, lemures, montes, specus, lacus, luci". Ir toliau padavęs visą eilią bendrų lietuvių ir lotynų kalboms žodžių, kad tą giminystę patvirtinus, ir trumpai paminėjęs rymėnų išsikraustymą Juliaus Caesaro laikais, jis priveda dar kitą atvykimo rymėnų Lietuvon priežastį, kurios pas minėtuosius metraštininkus nerandame. „Devenerant vero, sako jis, in haec loca Majores nostri milites et cives Ro'mani, missi in colonias, ad arcenduma finibus suis gentes Scythicas". Trečią pasakos versiją apie rymėnų atvykimą Lietuvon paduoda J. Lasicius44a). Anot jo lietuvių prabočiai buvę Rymo ištremtieji ant nežinomos salos „Giaros", iš kur jie, pareikalavus imperatoriui Neronui, kad tarnautų kareivijoįe, pabūgę Rymo tyrono nuožmystės, leidęsi iš ten bėgti ir per Padoliją ir Rusiją atsidūrę Jūrių marių pakraštyje Žemaitijoje. Kojalavičius45), priimdamas rymėnų atvykimą Lietuvon, mano dar, kad ir vietiniai gyventojai įgabenę „Latinae Graecaeque linguae vestigia" j lietuvių kalbą iš Italijos ir Trakijos, kur jie dėliai didelių grobių ilgus metus pylyse gyvenę ir namon grįždami užnešę lotynų ir graikų kalbos žodžius. Lazius40), paduodamas iš verulių (herulių) kalbos latvišką „tėve mūsų" ir nurodydamas tūlus bendrus latvių ir lotynų kalboms žodžius, sako, kad latviai labai sudarkę (corrumperunt forte) savo kalbą, kurią jisai „latina depravata" vadina, kuomet jie „in Latio colebant aut Romanis in castris milijarent". Hartknoch'as, 47) kalbėdamas apie hypotezę lietuvių nuo rymėnų kilmės, sako, kad niekas geresnių prirodymų nepadavęs, kaip D. Peucerus, kurs manąs, kad tie italai, kurie Lietuvon atvykę, pirmiau buvę kolonistai Dakijoje (Va-lachia), ten graikų imperatorių apgyvendinti, idant jie Konstantinopolį nuo slovėnų sergėtų, bet jų įveikti, savo tėviškę apleidę, Lietuvon persikėlę ir čia nors ūkininkais pavirtę, bet vis dėlto išlaikę rymėnų būdą, kaip prausimąsi pirtyse, šermenų kėlimą ir lavonų deginimą.Lietuvių prabočių beieškant, užkliudyta dar daug ir kitų tautų. Pir-mučiausiai čia reik paminėti keltai ir germanai. Visame tame Europos plote, kurį Tacitas kaipo „Germania" aprašo, anot W. Maciejowskio 48), gyvenę ne tik vokiečiai, bet ir slovėnai su lietuviais. Ypač visa šios dienos Vokietija paliai Labos (Elbą) upę buvusi lietuvių genčių apgyventa: variniai arba varniai, velėtai, rugianai, venedai, heruliai prie lietuvių priderėję. Jiems prigulėję   ir   tūli   laitai   arba   lėtai (AdUtoc, Aairoc, Ar/itoc, Af/toc), kuriuos Zeuss'as*9) prie vokiečių skiria; jie tai buvę lietuvių sentėviai ir nuo jų: vardą gavę. Negana to Šafarikas 50) ir Maciejowskis artimą giminystę mato tarp šitų lėtų ir šios dienos Belgijoj ir Normandijoj tarp bretonų gyvenusių lėtų, kurie Jetavikais" (Letavici, Letani, Letavi), o jų kampas „Letavia" vadinosi. Dar čia reikėtų pridurti, kad ir Keltsch'as 81) su Roge 62> prirodyti stengiasi, jog tie prūsų aistai, kuriuos daugelis mokslininkų lietuviais pripažįsta, buvę keltų kilmės.
Ir vokiečių kilmės kitos gentys buvo manyta sugiminiuoti su lietuviais. Būtent Stryjkowskis*3) kimbrus ir gepidus, kaipo „przodki litewskie i žmodzkie" pripažino. Anot Bielski'oM) ir Guagnini'o55) nuomonės, lietuviai nuo gotų ir gepidų paeiną, prisitelkus prie jų kimmerams nuo Juodmarių pakraščių. Žymiausią rolę giminystėje lietuvių su vokiečiais teko atžaisti jųjų56) genčiai herulams. Laziui 1557 m. apskelbus iš Meklemburgijos provincijoj gyvenusių verulių kalbos latvišką „tėve mūsų", rodos7 "pirmas paskelbė artimą lietuvių giminystę su heruliais (veruliais) Kojalavičius 57), tvirtindamas, kad tos maldos kalba esanti Lietuvoje vartojama, ir nurodydamas į bendrus įstatymus ir papročius pas lietuvius ir herulius. Vėlesnių laikų mokslininkai Hartknoch'as 58), Bagušis 59), Lelevel'is 60), Danilovičius 61), Jaroševičius62), Kraševski's03), ir kiti63a), prisispyrę vertė herulius į lietuvius ir latvius, išvesdami jų vardą nuo liet. giria, girulis.



Drauge su heruliais senesnių laikų rašytojai giminystėn su lietuviais telkia dar alanus, kurie prieš pat Kristaus gimimą šios dienos pietų Rusijoje pasirodė, kaip spėjama, nuo Kaukazo kalnyno. Rymėnai juos pažino drauge su gotais, ir heruliais Padunojuje; jų dalis, susivienijus su vandalais pasitraukė vakarų linkui, susitelkus su frankais, perėjo Reino upę, išpūstijo Galiją, užpuldinėjo Italiją, Siciliją, Graikiją. Didesnė tačiau jų dalis buvo iki IV-jo šimtmečio Juodųjų marių šone, kada jie laikinai susimaišė su hunnais; bet VI šimtmetyje alanus vėl randame tarp Dono ir Volgos upių: čia juos, kaip ir apie Kaukazą, mini Viduramžio Byzantijos ir arabų rašytojai. Anot naujausio laiko tyrinėtojų M) nuomonės senovės alanų ainiais reikią skaityti šios dienos osetai arba osetinai. Pirmas, kiek žinau, alanus Lietuvoje surado Erasmas Stella Libonottianus68); jam sekė Kojalavičius60} ir kiti. Pasak jų alanai gyvenę prūsų kaimynystėje ir Rymo imperatoriaus Valentiniano laiku (366 metais) jie iš čia drauge su gepidais ir heruliais užplūdę į Rymo imperiją, bet sikambrų sumušti, išsisklaidę: vieni Ispanijoje su ten esančiais gotais susivieniję, kita jų dalis, kuri buvo namie likusi, persikėlus j Prūsų žemę pas prūsus, su kuriais susigiminiavo ir išsirinko alaną Viduutą (Videvutą) savo valdonu, kursai sutvarkęs žmonių gyvenimą. Nuo Viduuto sūnaus Litalano vardą gavę Lietuva ir lietuviai — litalanai (nunc hodie vulgo Litfani nuncupantur). Alanai gyvenę tarp Nemuno, Neries ir Dūnos (Dauguvos).
Ir sarmatams, gyvenusiems senovėje pietų Rusijoje, neduota ramybės. Pirmas, regis, Ostermeyer'is 87), išvesdamas sarmatų arba sauramatų vardą iš lietuviško „saurumas": „Sauramaczei—homines in isthmo degentes", sako, kad jam  rodąsi, jog lietuviškoji buvus sarmatų kalba.   Kitame veikale tas pats rašytojas 6S) sako, kad senovės prūsai buvę sarmątų tauta, kuri Prūsuose apsigyvenus. Ir Gatterer'is 69) buvo jsimanęs prirodyti, būk lietuvių tauta esanti „de sarmatica origine". Apie latvių sarmatumą jisai rašė70): „non tantum Sarmatici populi terras letticas habitare pergunt, sed etiam terrae ipsae ubiąue locorum nomina, Lettica ab iis acceperunt: it itaque nullum amplius dubium restare putėm, Sarmatas et Lettones eosdem esse populos, nec, nisi nomine solo differe". Paskui Gatterer'į sekdamas J. Fr. Blumenbach'as n) aprašė vieno lietuvio kaukolę, kaipo, Sarmatae Lituani". Kiek vėliau, nes 1812 m. Ern. Henning'as 72), klaidingai identifikuodamas pietų šalyje gyvenusius senovėje jazygus su getvininkais arba getviais gyvynusiais Pagiryje, laiko pastaruosius per sarmatus.
       Pastebėjus, kad lietuvių ir latvių kalboje esama slovėniškų arba panašių j slovėniškus žodžių, kaip ir gotiškų, seniau buvo manyta 73) apie lietuvių latvių kilmę iš slovėnų per susimaišymą su gotais. Anot M. Balinskio74) lietuvių tauta kilusi iš susimaišymo gotų, slaviškųjų vendų ir finniškųjų estų (jgaunių) ir pradžioje buvus žinoma po vardu scirrų, herulių ir vidivarijų, o tik X-me šimtmetyje pasirodžiusi šios dienos vardu.
Giminystės tarp prūsų ir finnų prirodymui Harknoch'as 75) sunaudojo Tacito 76) paduotąją žinią apie finnus, kad jie valgą žolę (victui herbą), spėliodamas, kad ir prūsai taip darę. Vėliau Narbutas ") iš finnų tautos budinu 78) buvo užsimanęs lietuvius išvesti.
Dabar pereikime prie giminystės su skutais. Kaip aukščiau jau minėta, pietinė Rusija senovėje Skutija (Skytija) vadinosi nuo vardo skutų (£*6Cou) tautos. Šitas kraštas po tuomi aplamų vardu, kaip rodosi, buvo įvairių tautų apgyventas, kurios buvo tūloje su trakais giminystėje. Naujesniu laiku, kuomet vieni mokslininkai, kaip Neumann'as79), prirodyti norėjo, kad skutai buvo mongolų gentis, kuomet kiti, kaip Fresse 80), juos per vokiečius pripažino, Mūllenhof as 81), atmesdamas Neumann'o hypotezę, juos pripažįsta iranų giminaičiais. BonelPis 83) pripažįsta gyvenusius Skutijoje trakiškuosius kimmerus kaipo „Leto-Keltus"; Cuno 8S) laiko pačius skutus per „Letto-Slavus", o Herodoto minėtuosius skutų krašte gelonus pripažįsta, kaip ir Narbutas su Pierson'u, per lietuvių gentį. P. Krausa84) ir Kasparas Besbardis išveda latvius ir lietuvius nuo skutų. Pirmasis sakąs, kad istorija, pradėjus nuo V šimtm. (Kristui negimus) tylinti apie graikų vadinamuosius skutus juodmarių pakraščiuose. Kur likę jie arba kur jie persikėlę? Besigrūdant naujoms tautų tuntoms, jie persikėlę šiaurės linkui prie Jūrių marių. Skutų vardą Krausa drauge su Besbardžiu iš liet. skuta, latv. skutums prasmėje „Ebene ohne Baume" išveda.
Apie lietuvių kalbos giminystę su indų buvo Bohlen'o ir kitų kalbininkų rašyta. Kraševskis85), tvirtindamas, kad lietuvių tautos gentys dar praistorijos laikais atsikėlusios čion Jūrių marių pakraščiuosna iš rytų šalies, sako, kad išeiviai iš Indijos, kurie čion užklydę nuo neatmenamos senovės, ateidami atsinešę tikybos pradžią, kalbą, kuri čia ant vietos išsiplėtojo, o, rasit, ir raštą. Tam visam patvirtinti paduota tūlos bendros mytologijos nuovakos pas lietuvius ir indus, kaip ir bendri abiem tautoms žodžiai Apie lietuvių su trakais giminystę teipogi jau ne menkai rašyta, pra-dėjus nuo senesnių laikų kronistų, baigiant mūsų laiko tūlais mokslininkais. Tiesa, kad daugelyje jų raštų tvirtų pagrindų tai giminystei prirodyti nerandame, todėl, rasit, jie ir užsipelnė Šafariko aa) taip kartų apie jų darbus išsitarimą „(divokė vymysiky a sny staršich cmarykrzūv"), bet vis dėlto jie čia paminėti reikia.



Vokiečių teologas Tilmannus Stella Signensis 87) savo veikale „Origi-nes gentium   in  genealogia  Christi", priimdamas identiškumą gotų su getais, talpina juos Jūrių marių pakraščiuose, manydamas, kad getai esą sen-prūsiai,   lietuviai, žemaičiai   ir  latviai.    Lenkų   metraštininkas Bielski's *) manė, kad trakų gentis kimmerai, kuriuos jis klaidingai su kimbrais identifikuoja,   nuo Juodmarių šios dienos Lietuvon atvykę, atnešdami tokiu būdu graikų kalbos  žodžius.   Taipogi fr Guagnini's 8B), kalbėdamas apie lietuvių su rymėnais giminystę, sako,   lietuvių proseniai gyvenę pajuodmariais ir iš ten  atsigabenę  tūlus  graikiškus žodžius. Kpjalavičius90), nurodydamas tai, kad   lietuvių   kalboje   esama lotyniškų ir graikiškų žodžių, sako, jie pačių lietuvių įnešti (ab ipsimet indigenis illata sunt) tapę tuo dar laiku, kada jie ilgus   metus   „per Italiam aut  Thraciam in castris"   tarnavę ir sugrjždami namon „ultra opulentes praedas, exterae linguae usum ad suos reportabant". Hartknoch'as 01), pastebėdamas, kad senprūsių, kaip ir lietuvių kalboje randama daugelis, lotyniškų žodžių, tuomi tą apsireiškimą išaiškinti norėtų, jog priima, kad rymėnai, užkariavę D&kjją, iš čion ir šiaurės linkui nuo Dakijos sienų   persikėlę ir lietuvių bei prūsų kalbosna   įmaišę savo kalbos žodžių.   Graikų   gi  kalbos  žodžius   pas lietuvius jis taip sau išaiškina, kad priima getų ir dakų atėjimą PrOsuosna (Wienun diese Geten und Dacier in Preussen   ankommen, haben  sie villeicht auch diese Worte mitgebracht"). Čia  jis   paduoda   Ovidiaus   žodžius (Tristia V. 7), kad getų kalboje buvę maišytų graikiškų žodžių, ir kad jie ilgą laiką po graikų valdžios įtekme buvę. Johann Carion tta) kronikoje 1531 m. vokiečių kalboje išleistoje vėliau kaipo Chronicon Carionis (Genevae 1625) lotyniškai išverstoje tarp kalbų Vidžemyje (Livonia) vartojamų vadina ir „Henetam linguam", po kuriuomi vardu, regis, latvių kalba suprantama, o po vardu Henetes lietuviškai latvišką tautą supranta ir nuo   sarmatų   slovėnų skiria.   Pauli9S), minėdamas Prūsuose trijų kalbų vartojimą, būtent alaniškos, heruliškos, trečią vadina enetiškai-getiška   (Enetisch-Getische),   po   kuria,   regis, prūsų kalbą supranta. Atsirado  visa   eilia   mokslininkų *), kurie Ptolomaiaus, Tacito ir Pliniaus minėtus  Lietuvoje Jūrių marių pakraščiais, tarp Nemuno ir Vistulės gyvenusius, venedųs °5) su trakiškaisiais venetais   identifikavo.   Rask'as flB) XIX šimtmečio pradžioje manė, buk lėtai lietuviai buvę seniausi Rusijos ir Lenkijos gyventojai,   iš  ten, jei ne iš pietų šalies, būtent Dakijos jie Lietuvon ateidami,   sumišę   čia   su  atrastaisiais gepidais, kurių dalis prieš rymėnus kariautų buvo išėjusi. Lietuvių kalba esanti artimiausia trakų kalbai. Bacz-ko s'7) savo 1802 m. išleistame veikale, kalbėdamas apie M. Praetoriaus paduotąjį išaiškinimą tūlų getų kalbos vardų su pagelba lietuviškų etymologijų, mano, kad tai reiškią bendrą tų tautų pradžią, o tūli minimi   lietuvių kalboje rytų šalies daiktai, esą nurodymu,   kad šita  tauta  rytų krašte kilusi. Kitoje vietoje, nurodydamas, kad Prūsų žemė dar daug šimtų metų ankščiau buvus lietuvių apgyventa, prieš vokiečiams ateinant, dėliai lengvumo išaiškinti sauromatų ir getų kalbos vardų iš lietuvių kalbos, Baczko priduria, kad lietuviai buvę sauromatai, būtent slavai iš getų tautos šakos. Kotze-bue 98) savo 1811 m. išleistoje Prūsijos istorijoje, paduodamas tokius lietuvių kalbos žodžius, kaip levas, kupranugaris, beždžionė, auksas ir k., kurie prirodą lietuvių tautos kilmę rytuose, sako, kad ir kiti pagrindai patvirtiną spėliojimą, kad prūsai buvę atsiskyrusi eimena iš sarmatų, slavų ir getų tautos, upės ir čia jau paduoda palyginimą getų dievo Ye$e\siC,iz su lietuvišku Giwe!eisis, Zd{j.oX£ic su lietuv. Ziameluks, Juodmarių įtaka Kapzivinjc praminta esanti nuo „karkenu" (murmeln), tribalių vardas nuo balų (in Sūmpfen wohnende). Krause S8a) statydamas klausimą, ar nebuvus lietuvių kalba šiaurės link atnešta iš rytų šalies, būtent iš Indijos, klausia taipogi, ar lietuviai nebuvę giminystėje su senovės skutais (Sy.6dou), nurodydamas tai, kad ir šiand.'en lietuvių kalboje skydą—ein Schild esanti. Toliau jis ir getų kelbos vardus Giweleisis „Gott der Lebenden" ir Zemobcis — „Gebieter der Erde" ir k. iš lietuvių kalbos išaiškindamas, apie lietuvių tautos atėjimą sako: „Lietuviai, seniausi Lietuvos gyventojai, atėjo anksti iš Azijos, rasit, nuo Kaukazo arba iš artimos kaimynystės su sanskritu. Jie galėjo sau geriausią lygų kraštą gyvenimui pasirinkti, nes jie tą kraštą neapgyventą rado". Bagušis"), kaip ir kur kas vėliau rašęs apie rumunus Rosler'is 10°), tvirtino, kad trakų gentis agatursai arba trausai, gilioje senovėje Dakijoj gyvenusieji, buvę lietuviai. Anot Krusė's101) trakų getų gentis KpopoCcii, KpipuCoi iš Trakijos šiaurės linkui persikėlusi ir vėliau apie Smolenską, kaipo kryvyčiai, gyvenusi. Nepersenai rašęs Bonell'is 102) netik trakų kimmerius pietinėj Rusijoj, bet iragatursus su dakais kaipo „keltus lietuvius" pripažįsta. Knobel'is103), remdamasis iš dalies Grimmo veikalu apie vokiečių kalbos istoriją, anot kurios trakai ir getai buvę artimiausi lietuvių ir germanų kalbai ir jų didi dalis tarp lietuvių ir germanų išnykusi, nurodydamas į agatursų Dakijoj ir vėliau netoli Jūrių marių gyvenusių agatursų vardo identiškumą ir pripažindamas, kad po Jafeto sūnaus Tiro vardu Biblijoje lietuvių gentis suprasti reikią, toliau sako: „Ar negalima būtų šita (lietuvių)* tauta drauge su trakais sumegzti ir pačios vardų {(-pa? ir &&pc formos palyginti? Kalbos žvilgsniu imant ryšys tarp lietuvių ir trakų, ypač getų, randasi ir lietuvių gentis pas viduramžio rašytojus yra Getae, Gethe vadinamos". Cuno loi) nurodė tūlas, nors klaidingas, lietuvių kalbos etym-logijas kaikurių vardų Trakijoje ir M.Azijoje. Boguslavski's105) savo pilname įvairių keistumų veikale apie slovėnus pripažįsta seniausius Trakijos gyventojus lietuviškai-slovėniškos („lito-winidyjska") kilmės; vienintelė jo storoje knygoje gera etymologija, tai išvedimas getų vardo nuo liet. getis, kurs ženklinąs „pasterze".


 

Šitie getai buvę ateiviai iš saulėtekio krašto, jie pergalėję slovėnus, Trakijoj gyvenusius, kurie buvę autochtonai. Kitas lenkų mokslininkas, Baranski's l06), nurodydamas tai, kad kai kurie gyvulių vardai esą bendri lietuvių ir armėnų kalbai, mano, seniausia lietuvių tėviškė buvusi pietų link nuo Kaspijos marių, rytų link nuo Armėnijos, kaimynystėje su hamitais, iš kur jie dar IlI-me tūkstantmetyje Kristui negimus, pametę savo tėviškę Azijoje, per Kaukazo kalnyną šiaurės link persikėlę į šios dienos Pietų Rusijos tyrus, kur jie po senovės trakų valdžia ir įtekme ilgą laiką gyvenę; į 2000 metų, Kr. negimus, jie iau gyvenę šiaurės tų tyrų krašte, taigi šios dienos vidurinėje Rusijoje; dar toliau šiaurės link j šios dienos Lietuvą jie atvykę trakų pavaryti.  Čia reikia dar kaipo curiosum   paminėti   Ekers'o 107) raštelis,  kuriame jis latvius stato giminystėn su libyais Afrikoje; venedai, kuriuos mini senovės rašytojai mūsų krašte, buvę. ateiviai  iš   Abyssinijos;   jie   atvykę   per Aigyptą, Arabiją, Syriją, M. Aziją Europon.   Trakijoj jie gavę getų vardą; iš čion jie apėmę Juodmarių pakraščius, Krimą ir Karpatų kalnyno šiaurę. Apie 1400 m., Kristui negimus, šitie  getai   atvykę  jau  šios dienos Jūrių marių apielinkėn.   Tūlas Sz.108) nurodęs, kad lietuvių kalboje likę yra Žodžių bendrų indų kalbai, mano, kad tai prirodą   ne   atvykimą  lietuvių   iš   Indijos, bet iš arčiau Indijos vaisbai gulėjusio krašto pav. iš Trakijos.   Kokio, girdi, būta pagrindo, kad ir lietuviai viduramžyje buvę vadinami getais, kurių gyvenimo vietos siekė Trakiją   ir kurių kalba buvusi trakiška, dar nesą išaiškinta ir todėliai abejojama, ar čią senos tradicijos esama, arba tik slovėnų kronikų rašytojų spėliojimas.   Pagaliau  Schneider'is 10B) 1880 m. rašė, kad jam rodąsi, jog senovėje lietuviai (Letten)   fr pannonai organiškai buvę susirišę ir kad išsitarimas: „ilgainiui bus pripažinta, jog lietuvių gaivalas Europoje seniau toli pietų   ir   vakarų   link   siekė",   kursai   randasi viename   nesenai išleistame 1S52 m. mirusio slavisto Čelakovskio veikale — teisingas esąs.   Rimčiausias tarpe   visų   čia   minėtųjų   autorių apie lietuvių giminystę su trakais, getais veikalas   yra   W. Pierson'o uo), kursai tikybą, būdą, dabą, papročius getų, trakų  sū  lietuvių,  prūsų palyginęs, pripažino, kad getai su Įįejtuviais b'jve;  tos pačios  tautos.   Jdėmiu taip pat reikia pripažinti Keltsch'o 1U) veikalėlį apie aistų bei   prūsų  tautystę, kuriame jis nors be geros pažinties kalbos, remdamasis  trakiškų   vardų   išaiškinimu lietuviškais, kaip ir tikybos, būdo ir   papročių   identiškumu,   tvirtina apie artimiausią giminystę tarp trakų ir lietuvių.   „Vedamas istorijos citatų—sako jisai—aš prirodžiau, kaip pamaži trakai   šiaurės link, pirmučiausiai per Dunojų, paskui per Karpatus kėlėsi. Prasidėjus tačiau viduramžiui, kai   pirmas šviesesnis istorijos žvilgsnis puolė į šitą Užkarpačių kraštą, randame gyvenant tik lietuvių tautas nuo upių Sano ir Būgo net iki Vilijos ir Beržuonės, vakaruose paliai Vistulę kaimynystėje su lenkais,   rytų  link paliai Dnieprą su sarmatiškaisiais slaviais.   Lietuviai negali pridurmai  iš  žemės išdygti, trakai po žeme išnykti. Liekti galiausiai manyti, kad trakai ir lietuviai yra ta pati tauta ir vardas lietuviai naujas — iki Šiol ganėtinai neišaiškintas—vardas senosios tautos. Seniausi lenkų kronistai, kaipo susiedai tikrai kompetentingi, apie lietuvių ir prūsų tautystę turi gero supratimo. Jie juos visados dar vadina senuoju vardu getai. „Prirodymų yra daugybė", priduria Keltschas, paduodamas jų kelius iš Kadlubko, Dzierz-vos ir Boguchwalo.   Iš paminėtųjų aukščiau rašytojų, kalbėjusių apie giminystę tarp lietuvių ir trakų, išskyrus kun. Bagušį ir Nibudžių kleboną Krau-sę, nė vieno lietuviškai nemokėta, todėl ir jų raštuose nerandame lemtų ir platesnių prirodymų tai giminystei.   Dirsterkime dabar j tai, ką sako apie šitą dalyką kiti mokslininkai, kurie su lietuvių kalba gerai buvo apsipažinę.
       Čia pirmoje vietoje reikia pastatyti XVII šimtmečio rašytojas Mat. Prae-torius,  gimusis   Klaipėdoje, kelius lygiai metus Nibudžių kaime pas Gum-binę kunigavusis ir ano laiko lietuvius gerai pažinęs.  Savo veikale „Orbis Gothicus"   (Typis   monasterii   Oliviensis 1688   p   118. 119), kuriame jisai trakų getus su gotais identifikuoja, aprašydamas pastarųjų veikalus, priskirdamas   lietuvius   prie   sarmatų,   dažnai   užkliudo ir tūlus kaip lietuviškus, taip ir trakiškus vardus,   suteikdamas pastariesiems lietuvių kalbos etymogijas. Taip pav. skutų vardą jis išvesti norėtų nuo liet. šauti ir skydą; dakų vardas paeinąs nuo liet. dūkas arba dakas, kas, anot jo, „homines feri, agrestes et quasi stupidi" ženklintų.    Getų dievo vardas Fs|3eXetCtc, anot jo, „Getis non fuit deus fequiei, sed deus resuscitandorum,  seu ut Herodotus loąuitur a&avaTtCovuov i. e. immortalisantium,   quasi   deus ille, qui moituos suos vitae restituit, ut sint immortales.    Et hoc vacabatur Gybeleizis idem adhuc   significat  in   lingua Sarmatica, Zamogetharum, Prussorum, Lietvanorum,  scilicet   a  voce gyva et leisis i. e. immortalisans. seu qui sinit vivere non mori".   Apie vardą Zafj.oX£cc Praetorius rašo: „Zamulksis seu Zamolxis,   teste  Herodoto,   Deus  est, ad quem   defuncti meant et ad quem mittuntur, ut ipsi inserviant; id fit, quando terra tumulatur. Hujus originem vocis   proposituri   dicimus,   derivandam esse   a  voce ziame vel žeme i. e. terra. Zemeluks et contracte Ziamulks est Zamogethis, Nadravis, Zalavonis deus terrae, terraque tumulandorum; ex voce hac Ziameluks fecerunt Graeci Zamobcis;   opinio  autem   ista  Getarum olim, scilicet Zamolxin esse talem Deum   ad  quem  defuncti, quorum ille sevitio indiget, mittendi sint, adhuc durat apud plurimos in Nadravia, Zalavonia, Prussia, in Zamogethia, Lietvania, de quo fussius in Delic 112) meis".


 

   Dakų karaliaus vardą, Strabono minėtą, Botps.Slatac Praetorius išveda iš liet. baras — Zank ir vystu — beilegen, schlichten,   gotų vardą nuo liet. guotą — omne id quod ad rem familiarem ejusque bonum et commodum spectat, prūsų — nuo pruntu — intelligere   ir   k.   Gebeleidzio   ir   Zamolksio   paduotosios   etymoTogijos,   kaip augščiau   matėme,    prigijo   Kotzebues, Krausės   ir  k.  raštuose.    S. Daukantas ll3),   manydamas,   kad  lietuviai senovėje kijmarionimis, skytais, ge¬tais ir eruliais arba girruliais vadinęsis,   paduoda tačiau labai netikusias tų vardų etymologijas, Taip pav. Juodmarių šiaurėje gyvenusieji „kijmerionys" anot jo, vadinęsis tuo vardu nuo to, „iog uksines mares artinantims tenaj rodies kijmai   it  marie paskendi".   Skutus jis vadina „kajlinouczejs", nuo to, jog visados žiemą ir vasarą kailinius dėvėję, „žijma iwirstius, o vasarą iszwirsztius". Juodmarių graikiškąjį vardą Ubvzoz "Aįsvoc vėliau IIOVTOC EUŠSI-voc jis paverčia j „uksines  mares".    „Nu uksiniu pamariu i sziaurę eitant, sako Daukantas, toje slouksnie kraszto yra tyraj beje:  neapregamis laukaj per  keles  deszimtys miliū, koriusi aug aukszta žolie, taip, jog raita žmogaus nega regieti,   par korius tek i uksinę marę uppis Tyrule, nu tu tyru tejp vadinama, 6ž tims tyrams jou i sziaurę ejtąnt buo medes arba girres. Grekonys abelnaj gyvventojus toie pijtinie jiszlejtie gywenantius wadino Ge-tajs arba Tyru Getajs; nes ipatej mediesi gywenantius Mesagetajs nu žodio mede   arba   meažia:   kokejs   wardajs didej wielaj rasztinikaj sawo rasztusi Letuwius, Kalnienus ir Žemajtius dar wadino.  Tąnkej tejpat wadino tus Ge tus arba tose giniesi gyvvenąntius Girrulejs arba Girronais". Toliau nurodydamas tai, kad „dide daugybe žodifi Grekonu ir Trakionū. atsirąnd Letmviū kalboie, bet dar būdas tu kaibu butinaj sčtink", sako, kad „ne wien wardaj patys upiū, mariu krasztu tose wijtose tebiera Letuwiszki, ir tejp Tyraj, Tyrule, Istris, Mare, Mariu marine (sic!), pilis; bet dar patarlės Leiuwiszkas iszraszytas Grekonu rodbalsiemis tou mums stigawo". Getų šiaurėje atsiradimą išaiškina karais su rymėnais, ypačiai Trajano laiku (106 m.), kursai imperatorius sunaikinęs Decebaliaus, getų rykio, karalystę Dakijoje ir čia getų vietose savo naujokynus įtaisęs, nuo ko šios dienos rumunai atsiradę, kurie, anot Daukanto, „szenden tebkalb sojaugto kaJbo Gudu, Letuviū ir Lotinu kaipo ženklo tu dabar minavvotu tenaj buwusiu notiū patys jau Wafakajs jau Motdawionimis szenden wadinamis". Remdamasis aukščiau paduotąja Lasickio žinia apie rymėnų atėjimą Lietuvon, Daukantas pagaliaus rašo: „Pats Lasickis Lanks metusi 1564 Žamajtiuse būdams, sako sawo raszti ape Žiamajtiū dijwus, iog Žamajtej ateiusis nu pa Dunaju arba pa lstriū mediodamis ir cze ilgajniuj apsigywenusis; nesgi gywentoje Guntino tiewunijos iki sze dijna Masejs vvadinas ir witowe Mosiedis iki sziol"tebiera, nu žodio mede arba meže wadinama". Getų dievą Tepe^siCic, jisai, kaip ir Praetorius su Kotzebue ir Krause išguldo kaipo Gywelejzj arba Gywelejdį ,,nu žodiums gywas ir lejsti, beje: wissim gywybą doudan-tio". Paminėtasis aukščiau Zamolksis buvęs lietuvis ir nuėjęs pas garsųj Pytagorą pasisakęs mčlkis esąs ir norjs išmintingas tapti ir paskui vadinęsis Somolkys, ir mokinęs žmonas dogmos apie dvasios nemarumą. Ir kituose savo raštuose Daukantas114) paduoda beveik tokias jau, kaip ir „Bude", žinias apie lietuvių su trakais giminystę.

Regis po Daukanto jtekme rašęs M. Akelaitis - Vytautas m) taip pat užsiėmė identifikacija lietuvių su trakais, remdamasis, kaip prisipažjsta, tik Herodotu ir lietuvių kalba. Anot jo pas Herodotą nesą dar minėta lietuvių bet randami esą tūli lietuviški vardai, kurie rodą, kad jie prigulėję lietuvių tautai. Čia jis susitinka pirmučiausiai su getais, pas Herodotą minėtais, ir jų vardą labai tinkamai nuo liet. getis prasmėje ,.piemens" („getai znaczyto-by pasterze") išveda. Vardą rep?Xi'C'-^ jisai, kaip ir Praetorius su Kotzebue, Krause ir Daukantu nuo gyvas ir leidžiąs išveda, kas ženklintų lenkų kalboje ,,žyciodawcę". Kur kas menkiau jau jam pasisekė getiškasis vardas Zdtyo&c Zifto^tc, kurį jis nuo tūlo žodžio žalė, neva vokiškai Seele -f- mokslis išvesdamas, paverčia jį lietuviškai Žalmoksliu, kas ženklinąs „po prostu męža, ktory naucza o duszy". Vardą trakų genties žizpcti, sustatydamas drauge su Šatrijos kalno vardu, suteikia jam tačiau klaidingą elymologiją nuo sanskr. s'ath — garbinti ir adri—kalnas, trakų genties Btoot vardą taip pat klaidingai nuo viešas — publiczny, o Movot — nuo liet. gėla — slavą išveda, ir 1.1. Lietuviški vardai, paimti iš Herodoto, anot Akelaičio liudiją, kad lietuviai gyvenę jau šiame pasaulyje bent į 6 šimtus metų, Kristui negimus. Lietuvių buvimo pėdsakai likę upių, ežerų, kalnų ir pylių varduose. Čia jis paduoda tokius vardus, kaip upių: Neperis, Brongus Tyras, Borysthenes, Strymon, Dunojus - Istras, tik dažnai tiems vardams ^klaidingas etymologijas  suteikdamas.   Pylies  Kauvoc Karijoje vardą identi fikuodamas su Lietuvos Kaunu, tačiau netikusią nuo {kūnas) paduoda ety--mologiją. Kitas jojo vidurinės ir šiaurinės Europos kraštuose vardų ety-mologijas, kaipo nesusirišusias su klausimu apie trakų tautystę, šaly palik-damas, paminėsiu tiktai, kad jis upių: Vistilus, slavizuotą j Wislą, vardą išveda iš liet. veislus, vyslus — žyzny, urodzajny, o Odros drauge su Šafariku — nuo liat. audra. Nors Akelaitis, kaip rodos, ir priėmė trakų getų lietuviškumą, kaip ir jų ir kitų trakiškų genčių apgyvento krašto geografiškų vardų lietuviškumą ant Balkanų pusiasalio ir M. Azijoje, bet negalima suprasti, kaip jis išaiškinti būtų galėjęs lietuvystės pragaišimą tame pietų krašte ir lietuvių atsiradimą šiaurėje, jeigu jis pasakas padavas apie Pale-mono iš pietų šalies atėjimą atmeta.
Tolesniuose lapuose teks mums įsitikinti, kiek tiesos yra žodžiuose mokinto Šafariko, pasmerkusio, kaip aukščiau minėta, ješkotojus giminystės tarp lietuvių ir trakų, ir kokias tiesas turi šios dienos lietuviai skaityti senovės trakus savo prabočiais, o senovės Trakiją ir kitų trakų genčių apgyventas žemes savo senovės tėviške.

 



V. Prisirengimas prie prygų frakų ir kitų kalbos likučių išaiškinimo.

     Aukščiau jau nurodyta mokslininkų tyrinėjimo rezultatai apie lietuvių tautos kilimą iš pietų šalies ir apie jos giminystę su trakų gentimis; dabar čionais liekti dar peržiūrėti tie paminklai, kurie yra mums likę nuo senovės trakų, prygų ir kitų, kad tą giminystę patvirtinus.
     Paminėtieji čia paminklai dalijasi j: 1) glossas iš tų trakų genčių kalbos — žodžius graikiškai ir lotyniškai paaiškinamus, apie ką bus žemiau kalbama, ir 2) trakišką onomatologiją, apimančią žmonių bei vietų (geo¬grafijos) vardus didelėje daugybėje, apie kuriuos bus atskyrium kitoje vie¬toje kalbama. Nors mums priderėtų manymą apie giminystę tarp tų dviejų tautų — lietuvių bei trakų — ištarti, remiantis šitomis dvejopo menciaus kal¬bos liekanomis, mes tuo tarpu pasikakinsime tąja užtektina šiam dalykui medega, kurią mums suteikia glossos, likusios iš daugelio įvairių trakų kalbos dialektų 1).
        Prie pastarųjų analizės kreipiantis, reikia žinoti, kad 1) šitos glossos paeina iš palyginti gana vėlybo laiko: seniausios pas Herodotą minėtos (prygų Į3sxoc) iš V-jo šimtmečio Kristui negimus, pas Hesychių iš V šimt. Kristui užgimus, pas Photių ir Suidą užrašytos IX ir X šimtmetyje, kuomet trakų genčių  dialektai  buvo jau išnykę su pačios tautos pragaišimu.
       Žinoma yra, kad jau nuo karų su aigyptėnais, ašuriais buvo tarp trakų PTgU genčių M. Azijoje dideli sumišimai ir atmainos atsiradusios, ypa¬čiai joms sumyštant su svetimtautiškais gaivalais, nes laikui bėgant, vienos gentys priverstos buvo savo gyvenimo vietas apleisti, kaip venetai, kauko nai, Jelegai, bebrukai ir išsinėšinti vakarų link Europon, kitos per ilgai kuruojančius karus sunaikintos arba su kitomis susimaišę 2). Strabono *) laikais M. Azijoje lelegų kraStas buvęs jau jonių apimtas ir apgyventas ir tik buvę likę jų paminklai ir tvirtovės, kurie Asketą vadinęsi. Kaukonai4) ir jų kalba M. Azijoj buvę visiškai išnykę. Berekyntai Prygijoje buvę taipogi išnykę13). Mysų kalba buvus iš prygų ir lydų kalbos maišyta 5). Tas pats Stra-bonas fi) tėmyja, kad po trojėnų karų M. Azijos vakarinis kraštas buvęs po prygų, mysų, paskui lydų valdžia, toliau po aiolių, jonių, persų ir makedonų, galop po rymėnų valdžia esant daug vietinių kalbų ir vardų persimainę. Lydų kalba pačioje Lydijoje didesne dalimi buvus išnykus7) Strabono laiku ir tik Kabalio (K«jJaXic) kampe tarp Karijos, Prygijos bei Luki-jos buvę dar lydiškai kalbama s), o Kiburaityje kunigijos vartota lydų kalba Žinynuose dar Pausaniaus °) laikais. Persų išpūstyton Karijon įsiveržė anksti iš pamarėrnis gyvenančių graikų pylių graikizacija ir j karų apgyventas vietas Io). Dar labiau helenizacija išsiplatinus Karijoj, kaip ir visoje M. Azijoje, nuo Aleksandro Didžiojo ir jo diadochų laiko11), taip kad Strabono12) laikais karų kalba turėjusi primaišytų daug graikiškų žodžių. Tas pat reikėtų sakyti ir apie prygų kalbą 13),v kuri jau nuo senų senovės pateko grai¬kų kalbos įtekmei ir iš kurios, biauriai sudarkytos graikiškais žodžiais, yra likę įrašų iš Ii—V šimtmečio. Negeriau ir lukų kalbai atsitiko1*). Ypačiai krikščionystės  graikų   kalba   įvedimas M. Azijoje sušelpė helenizacijai išsi-
' plėtoti tarp įvairių trakų genčių, jas ištautinant.
     Ir ant Balkanų pusiasalio įvairių svetimų gaivalų įtekmė j trakų kalbą žymi. Trakų skordiskai buvę susimaišę su galatais ir illurais ia). Strabono10) ir Ovidiaus Naso 17) laiku Padunojuje gyvenusių getų kalba buvus maišyta su sarmatų, o Tomuose su graikų kalba. Prie to dar pridurti reikia, kad kaip M. Azijoje pamariais, taip ir Makedonijoje, Trakijoje, Krime graikų kolonistams įsikuriant, helenizacija trakų genčių iš palengvo nemenkai iš-siplėtė ir šaknis giliai įleido. Taip pav. pačioj Makedonijoj jau Aleksandro Didžiojo laiku bajorija, regis, visiškai buvus helenizuota ir, rasit, menkai tesuprato savo kaimiečių trakiškąją tarmę, O makedonų kalba buvus pilna graikiškų žodžių J8). Tą pat randame truputį vėliau ir pietinėj Trakijoj, kur bajorija ir pylių gyventojai graikų kalbą vartojo, kaip Lietuvoje lenkų arba Latvijoj — vokiečių kalba dabar vartojama1(l). Vėliau rymėnams apėmus Trakiją, lotynų kalba buvo šiaurėje ir Padunojais išsiplatinus. Ilgiausiai trakų kalba gyva buvo likusi pas vešius Rodopės kalnyne, kur tik įvedant krikščionystę IV—V-me šimtmetyje lotynų kalboje patiesta pagrindai tautos romanizacijai20), kuri ją rumunais pavertė, bet ir čia dar Prokopiaus laiku (mir. 562 m.) vešiai dar trakiškai kalbėję ir meldęsi. Visos aukščiau minėtosios aplinkybės  negalėjo likti be įtekmės j trakiškų tarmių tyrumą bei skaistumą tais laikais, kada tos glossos, žemiau analizuotos, buvo užraši-nėjama, kurių tarpe, kaip vėliau matysim, randasi ir dialektiškai graikiškų žodžių, paduotų kaipo trakiškų arba su graikiškais prefiksais ir sufiksais. 2) Prie viso šito dar reik pridurti, kad ir pačių glossų užrašytojų — o tai buvo daugiausiai graikai — menkai trakų kalbos mokėta. Jau Diefen-bach'as 21) buvo pastebėjęs, kad trakų kalbos liekanos, kurių mes randame pas senovės rašytojus vietomis jų raštuose minėtas, esančios tik mechaniš-kai, dažnai klaidingai užrašytos, nes tų rašytojų dauguma ne pažino nė skambesių, ne tos kalbos struktūros. Tiesa, kad graikai nuo senų senovės dažnai vaisbos santykius su trakų gentimis turėjo jųjų kaimynystėje ir ant jų žemės gyvendami, bet atskyrus tūlas istorijos žinias, kurias jie suteikia, nė vienas jų nepasirūpino mums paduoti platesnių etnologijos žinių apie trakų gentis: jie žinojo tik, kad trakų prygų gentys, nors jų kalba labai artima su graikų buvusi, kalbėjusios menkai graikams suprantama kalba, todėl jas varvarais (pSdpįtapoi) arba varvaliuojančiais, nesuprantamai kalbančiais, vadino 22) ir iš jų kalbos girdėtus žodžius užrašydami, kalbos gerai nemokėdami, juos labai keistai suambrindami užrašė 23j, kaip kur kas vėliau vokiečiai ir lenkai pasielgė su prūsų ir lietuvių kalbos žodžiais24). Negana to, kaip rodos, ir dauguma glossų ilgainiui rankraščius perrašinėjant, labai klaidingai, dėliai perrašinėtojų kaltės, užrašyta tapo.
3) Dargi ir pati graikų grafika, kuria daugiausiai trakų tarmių glossos, žmonių ir vietų vardai užrašyti buvo, kaip toliau matysime, trakų tarmių garsams išreikšti ne visiškai tinkama buvo. Kadangi žinome, kad jau, kaip aukščiau minėta, Grimm'as, Rosler'is, Fick'as, kaip jiems, gerai lietuvių kalbos nemokantiems, rodėsi, buvo pripažinę, giminystę tarp lietuviškos ir trakiškos kalbos, tai norint trakiškosios kalbos tarmių glossas perskaityti, įdėmu būtų, palyginus, kaip savo grafika graikai išreiškia lietuvių kalbos garsus, apie kurios kalbos giminystę su graikiška jau iš Ruhig'o, Cuno ir Bezzenberger'io raštų patiriame, kad jom abiedviem esą bendros gramatikos formos, akcentas ir daug bendrų žodžių. Pažiūrėkime todėliai, kaip tokius lietuvių ir graikų bendrus žodžius pastarieji savo raidėmis išreiškia, iš ko, rasit, galima bus spręsti, kaip reikia ar reikėtų graikiškoje transkripcijoje užrašytus trakų tarmių žodžius skaityti.



        a)    Graikų a = liet. a: aįov — ašis, Spočco — darau, oapo? — ašrus aštrus,vtpaSdo) — kratau, v&wo$t.z — kanapė, nlamę — platus, SSpa — ūdra, bet neretai  ji   ir lietuviškai e lyginasi: axdXXw— skeliu,   [idyaipa — mekeris,   id/tvoc  —    tekinas,   teipogį O:   cpd(pr] — ropė   ir  u: .ξ — mūšis, aapooo — šuruoju,vla^bz — šlubas
       .b)    Graikų dvibalsės oro, (|3a6[3axec — nuo baubiu, palyg. baublys) = liet.au  ir  ai = liet. ai,   (alafia — aismė nuo aidoti),  bet pastarosios dvibalsės,kurios   naujoje  graikų kalboje kaipo s išsitaria, pavirtimą į / jau ir senovėje randame: owaip<o — spiriu, faipoc — gyrius, xXaiw — klykiu, bet ir j jie,ja: al^įMJ — jiešmas, alaiJ-dvoĮicu, atcrihjau;— jausti.
      c)    Graikų e (IX%o> — velku, xeXXco, xžxXofiai— keliu, ?S — šeši, h.,1% —eš, iš, etįu, elvat —einu, azekk® — steliuoju,   litopžc — šešuras, Stoc—metas) = liet. e, bet ir ie (OT^CO — stiegiu)  ir   a  (xX&toc — šlapias), o dvibalsės et>c — siauras) ir (e!8o<: — veidas) = liet. eu au ir ei.
       d)    Graikų 73 , kaip bendruose žodžiuose (\JĄV — mėnuo, \-uQ-oz — lėtas — vėdaras, Su^dz-ąp — duktė, dukteris, %at—sėdmi) taip ir daiktavardžiųvardininkų galūnėse Cp&fų — ropė) = liet. ė, o dvibalsėse -ąi, YJ = ei (typ^c  —    leistas  paleistuvis).
       e)    Graikų t = liet. /:  (pt[3dčetv — coire  cum femina palyg.  bybys —
membrum virile).
        f)    Gr. o (it6fmoc — paršas,  jt(5vtoc — pantas, osotov-įcda^įj.ov (Hesychius) — akis, TOP6C, TETopsJv — tariu, tarti, stfio&oc — katilas, pou.pš» — bambu, fiapp°p6Cu — barbaliuoju), kaip jau G. Meyet'is kad žinojo (Bezzenberger's Beitrage VIII, 194) lietuvių ir škipetarų kalboje = a, bet kai kada = u (opico —žūrau, žiūriu, 3£po, 86patoc — nuo duriuti), todėl ir dvibalsėse oi (olikjuv—senpr. vaidimai) = liet. ai, o dvibalsėse oo (oSpo;, o&pavdc — uoras, oras) kaip ir kaltininko galūnėse fAv&p&jcoo ir k.) = liet. o«, «o, « (berneliou, Dievoti,ponou,   Palangos tarmėje („JKoBaji GTapima" 1893 p. 519 sek.); kaltininko galūnė už baltuojuo staleliu, auksu balnelis, cidabru lapai, auksu žiedeliai—Juškos dainose.
        g)    Graik. o kaip iš žodžių: aSo (Suidas) saldu, vovlot. nunc, — nūnai,
vkamr — platus, flu&M — pūdau,  oov lot. cum — su, san,  Ttopoc— pūras, pūrai, wfitov— šuva, šuo, •fhm'/fo — dūmoju, <m>frtC«— skutu, au — tu ir k. matoma = liet. u,   bet kituose:   7n>Xo?t mj).7]—pylis,   rcupvoc — pyragas,   v>Xų —šilas, fjvyivto — tinku = y, i.    •
        h) Graikų <o įvairiuose žodžiuose reikalauja įvairių ekvivalentų; taip Gjf/įv, Baaeąv&c, lat. aqua — akas, &Xii>itr^ — lapė, lapukė = a, kituose lolo-ą, w5/j — aidą, KMU/I], vutyv/j — kaimą, kaimas, d»wic— aikus, = a/, kituose: otbtš'.v —    saugoti, oi: — ausis = au, kituose: w)ivTj, wX^v — uolektis, o»    — uodžiu,uostau, xwosia — kuodas, 7«Xe6c — guolis = uo, galop tūluose: aji^to — abu,CEUYCO — bėgu,   OTSVO) — stenu,   tyum — darau, m&H<& — skeliu = u ir būsimojo laiko galūnėse ant ow Palangos tarmėje (sėso, imso ir k.) = o.
         i) Graikų digama F = liet. v randame praleistą viduržodyįe: Z^Ąp — dieveris, &s6; — dievas, of- lot. ovis — avis, torjv — lot. ovum, fr'ųp — žvėris, ypač tankiai pradžioje: otvoei lot. vinum—vynas, l«8^c, lot. vestis — vystė, KM, lot. vfdeo — veiziu, slčor., st'3to)ov — veidas,, veidulis, IĮJ.ŠW. lot. vomo — vėmiu, £?(<£, lįjYov lot. vergo — vargstu, vergas, USm — vėliu, d\6m, lot. vol-vo — volioju, uzihą — demin. nuo votis, votelė, žagę — vėjas, 8xoc, i^stiai, lot veho — vazas, vežu, 5<pv;; — senprDs. \vagnis (Fick. Indogerm. Worterbuch 4 Auflage 1. 554) ir k. Tokį jau raidės v atmetimą randame ir šios dienos lietuvių kalboje: vamzdis — omzdis, voverė — overie, vanta — anta, vobuolys — obuolys, voželis — oželis, vuolaktis — uolaktis, vai — oi, ni. vo — o, vuoga — uoga, volą — uola, ola, voras — oras, vontras — antras* vanagas senprs. — anags ir k.; graikų F==P neretai randame perkeistą į -i-: cd-fcu — valgau, ff^oz — vylius, #o!poc — vaivas, vaivo-rykštė, y.srpa).-/] — 1 valas, j m \iipius — virvė ir j d ŠKrafirijį — Viešpatis, Sicttoiva — viešpatienė, >?=--6Cw — viešpatauju. Toksai literės f į d persikeitimas pastebima ir lietuvių kalboje: vambros — dambros, vokiu-ti — dokiuti, vėbras, bebras — dėbras.
        k) Graikų p, kaip matome iš šitų žodžių: (3O[J.[3£M — bambu, f/ų (vox balatum ovium imitans. Suid.) — bė, p'.piCtD, pi(3aatc—palyg- bybis, ^oncsk (ignavia molities, inertia. Suid.) — blogas, popf3op6Cw — burbuliuoju, g&to, pošoai — bezdu, po{i.pa6Xo8 (libicines) — bambu, fiėvina (coire cum femina) — benkartas ir k. lyginasi lietuviškai b, bet daugelyje kitų žodžių: p6Xoji«t — velyju, poX3c, pouV/į — valia, pappapta — varvaliuoju, p&pfapoz — varvalius,  — nuovokiu   ir  k. = liet. i';   literės b  j  v persikeitimas yra ir šios dienos lietuvių kalboje:  bos — vos,   dabat — davai,   paliauba,  paliaubimas —    paliova, paliovirnas,  senobė — senovė,   bulbė — bulvė ir k.;   rečiau literės p vieton p statymą randame: j3avdt (vojotų tarmėje) — pąpa, ponia, poo-Tupov — putra (skystas, neišplautas sviestas),  xdvwtfk<: — kanapė,  piXXco, ga Xw — puolu, dar rečiau j m persikeitimą: ${£/& ~ merkiu.
        1) Graikų ? = liet. g: -^aipoc — gyrius, yapYap&jv— gerklė, japfaplfo —gargaliuoju, -/aito— gaivinu, YC^SOC, T«W«*— guolis, pvį—senprus. gana, gena ir k..tik ji ilgainiui į ž perėjus: Idfia — liežiu, laižau,  pVį-pj — rėžis.
m) Graikų % — liet. k; otoAAa — kalė, sutjtipa — kamara, y.dt[tivoc — kami-nas, y./jX7] — kuila, %6XXTJ — klijai, %6>auc nuo kukuoti — gegutė, v/r/loc — kykas, kykelis, vcsAso&oc— kelias, xXaEw— klykiu, jduco — klausau, zXa§oc— kalada, %h%z<a — kapoju, %»[«] — kaimą, %6TO).OC — katilas, v.p-ązit; — kurpė ir k. tik ji tankiai jau j š pavirtusi: ^apSta—širdis, xowv — šuo, oy.icb — aš-tuoni, zioKą — pušis, zAapfioc—šlubas, a-z.poc — ašrus, aštrus, hr.oc, — šeštas, jropKTjc o gaxTCA6c (Orion) — pirštas, xXivco — šliju.
         n) Graikų i = lietuv. š, ž: įulnv — šulas,  Xu-f£ — lūšis,   H — eš iš, a^oy—    ašis,   Ssįia — dešinė, aj| — ožka,   ožys,   tautos   vardas Maįoai  Afrikoje ant aigyptenų paminklų Mašavaša (Duncker, Geschichte d. Alterthums I 159),
       o) Graikų n = liet. p: rcovtoc — pantas,  senprus. pintis,   sfetę—pats,  — platus, jtšvrš—penki, JCSOOT] — pušis, icota-įv — peimuo, piemuo, TC6-.  — pūdau, rct^oc — puodas,  rcoi%iXo<; — puikus, bet pereina ir j c: adXiv~vėl, vėliai,   7ra).£6o) — viliuoju.
       p) Graikų 8 = liet.   d:   Savjp—dieveris,   oočvoc — donis,   oixvco— daknuoju,  Sat'co — degu,   SĄia — dešinė,  Spduo — darau, SČSCOĮJ-I — duomi, duodu,  —    diriu, arkadų  tarmėje   SsXX» — latv. dėlit  (ąuallen, martern), bet jikaikada  lyginasi   liet. P: 36Xoc — vylius,   Sš'.Xccv — vėlai,   Bzazoiyc — Viešpatis,ir n: S6[AGC — namas.
        q) Graikų t = liet.   t:  dtaow —- taisau,   tpstę — trys,   tap&ahta — taršau, , x^Xo-9'sv — toli, tstpa — tyriu, Ts-cra —tėtis, vojotų tarmėje TO — tu, kai-kada lyginasi k: -tipam — keras, keriu-ti.
         r) Graikų X = liet. /:   XaXew — laliuoju,  }fooą — vilkas,  XS£YW — liežiu, c-bc — laukas,   Xivov — linas, ■ Xou(o — plauju,   XSZT6C — lepus, Xė::ca—lupu, —    lėtas,   nlaibę — platus,   rfioc — pilnas,   bet lyginasi ir r:  &čXza> —tirpstu, X6T:Y], XUUSW — rupėt, rūpintis, xetp'oX^ — kepurė.



        s) Graikų p 1) = liet. r: pai^dc -r- kreivas, palyg. raivytis, psftoc, Ta pš-■Stea — rietai, pšr.co—rėpiu, aprėpiu, prį-pj — rėžis, pipata — rėžiu, poSov — ro¬žė, bet jau atsitinka jos perėjimas 2) j i. pop^opuCa — burbuliuoju, pxppapiCw varvaliuoju, ^ap-Į-apuCo) — gargaliuoju, (JipPapcK; — varvalius, av.apo; — ak-las, KpaCo) — klegu, %piCw — klykiu. Toks persikeitimas r į / ar wa ^rsc, atsitinka ir šiandien lietuvių kalboje: sakaras — sakalas, ermideris — ermi-delis,   marmuras — marmulas,   dOryt — dūlyt,   mostert — mostelt,  purpuras — purpulas,  brukštert — brukštelt ir 1.1.
        t) Graikų ĮJ. = liet. m: ;j.aXX6<: — milas, piap.p.a, ĮJ^ĮM} — mama, mamė, moma, JJĄV — mėnuo, [laaisoco—manstau, pasiriša, [j.aariCw — mastiguoju, ((i.vdoĮi,ai — menu, ĮASP£CW — mieruoju, [AopĮvSpco — murmu, marmu, bet kai-kada lyginasi n: pĄ — ne ir v: p.π>.iz — virvė,  ĮJ.6VOC — vienas.
         u) Graikų v = liet. n: vao:; — naujas, viį — naktis, vov—nūnai, obv—su, san, bet viduržodyje (idivftoc—plyta, &tavfta — akuotas, %XEva> — šlieju) kaip ir galūnėse literai n pragaištant, pirmutinė balsė pratysta: Mm — eš, asai. kaip ir prieveiksmių galūnėse gr. wv = liet ai: gerai, labai ir k.
          v) Graikų o = liet. 5: or/j-fC!; — stogas, a«7w — stiegiu, oov — su, san, oi?X6; — silpnas, cn:ėXXa>— steliuoju, oraXXa, <yriįX7} — stalas ir visose daikta-vardžių vyriškos ir moteriškos lyties galūnėse ant — as, us, is, bet randasi ir toki žodžiai, kuriuose pradžioje ir galūnėse šitoji s išsitaria kaip š: oap6w — Šuruoju,   aai)Xoc— šulnas, tripui— šupu-ti (faulen), oaovd— šaunąs, obpiyi —    šurės, oapipapa (vestis persica) — šaravarai, rcp6;, jcpšę — prieš. Dvi ao viduržodžiuose   tarp   balsių   visados reiškia  garsą i arba ž: %te<x— kekšė,Tpdsaco — prašau, tapAcrau) — teršiu, taršau,   įduoto — maišau,  Spdaato — drožiu, /.pciKja&c — kružas ir tik retai prastąja s: Tfoseo — taisau.
         x) Graikų C vartota lietuvių kalbos garsams ženklinti 1) dž: sCw, ICojiai sėdžiu, 8&o— uodžiu, uostau, ĮJUJC<O — maudžiu, zii^/m— spaudžiu, 2)i:Cwmj-pov—žiburys, arkadų tarmės tillm — žėriu, ZTjpovftia, Ą 'A'fpoSsirv] nuo žėriu, trakų vardai: IlECoc pas bulgarus Hiiato, BpooCec, BpįSaoo'c — liet. Bruožis, AiCac — Dižas, ZtpoiSrjc, Z'-TOiT^ — Žibaitis, upės vardas TovCoc — šiandien bulg. Tynama; 3) dz: Ims;— Dzievas (dzūkiškai), Cww — latv. dzivot, Cco6;, C(b? — dzivs,  y.X4C«i — kladzet, klagėti, xpd>U — krazu, krokiu; 4) z: 2Ąvu», trakų vardas Zsvsoc, Zr]va — nuo zienis, vaikas, o regis ir 5) garsui č išreikšti: ss-C6c, jrstij — pėsčias,   SafiiC'oc—Sabačius,   trakų vardai: BovC^c šiandien pas bulgarus BOHIO,  KairpiCou — Kaupinio, l'ACa — Faio.
         Kaip žinoma, sanskrito 25j ir lietuvių26) kalboje nėra tūlų spirantų, ku¬rie randasi graikų kalboje, būtentc (spiritus asper, lotyn. h), *, c, /, kuomi jos atsiskiria nuo daugelio kitų kalbų, o kadangi mes šituos ženklus randame lietuviškųjų žodžių išreiškime, tai reikia pažymėti jų lietuviškus ekvivalentus.
        y) Pradėsime nuo c = h; jis—kaip matoma iš  sekančių žodžių: §Xdvi]
—    oeX4v7j, uc — aot; lotyn. sus,   ISoc — sedes,  IJSSOĮJLOC—• septimus, a).c — sal,i?5rai — serpo. ekiv.-ų — salix, ^toc — sol, OAOS — solus, upės vardas Tpru —S6p7i<į lyginasi 1) lotynų 5, ką patvirtina ir bendri lietuvių ir graikų kalbai žodžiai:  aSii, vjoii — saldu,  e5po; — siauras,   onvo;—sapnas,  &cxi — septyni,%nta — seku, eCojictt—sėdžiu; 2) randasi dar žodžiai, kuriuose šitas spiritusasper = liet. 5: IS—šeši, if.xiz — šeštas, ext>p6c — šešuras, &eSpoc — siauras šiaurys (vėjas), o? lotyn. hic — šis,   CX?] — šilas;   3) tūluose žodžiuose = i:cp4w —žurau, žiūriu,  lotyn. hortus — žardis, havere — žavėti, humus — žeme, veho — vežu,  hernia — žarna ir k.;   4) dar įdėmesnis, kad ne taip retai = liet v: SXxo> — velku, eUiioj, IMoato — vėliu,   eFc, iv6c — vienas, ipap —vėdarai, Sojrepoc lot. vesper — vakaras, Tpxav£a — Vehrkana — Vilkija, cOXa-
va —Volaną (Miiller - Deecke.  Die Etrusker 1, 211).
        z) Graikų raidė O, kuri pas senovės lakonis kaipo s išsitarė (Ahrens. De graecae linguae dialectis II, 66), kaikuriuose lietuvių žodžiuose lyginasi I)=ž *ifįp, tJ-/ipLov, tpvjpia, *7]pEa AtoXst<; (Hesych.) lot. fera —žvėris, #oX-Xio, &aXėw — žaliuoju, nuo ko, regis, paeina *dXaa3« palyg. žalisa, bet daž¬niausiai ji 2) — liet d: dpsg$c — drąsus, ^&&rtp — duktė, dop.oc — dūmas,  — dumiu, ^ūpa — durys, \ii^u — midus, medus, nHh>« — puodas, —    pūdau,   TCMįfoo — pildau,  bet 3) = t: vhįX6c— telys,  lrftoc, — lėtas,T« pe9ea — rietai,   T&iv&oc — plyta,   &i\i.ic,  #efut<o — tema, tėmiju,   §dXr<j tarpau ir retai kada 4) = g: tktvco — genu, Iatv. dsint.
        ž) Raidė c sunaudota paženklinimui liet. l) b:   yiufa — bėgu,  f/j, sanskr. b& — ba,  a[j.cpw, lot. ambo — abu,   <p7]76c, lot. fagus — bukas, —    blizgu, <p6aic — būsis, <f6o> — būvu,  <paX6c — baltas; 2) g: cpcuSpoc — giedras,«ppdCo>— girdžiu;   3) p: acpdXX(i>,   lot. failo — puolu,   p&yą— ropė,   09(770) — spaudžiu, oitpX6c — silpnas, &n<pl— apie ir 4) v: <pd.tu> — valgau,  tpoc— vylius,  xe«paX^j — kevalas.
       a') Graikų x vartota paženklinimui 1) liet. g: §6Xtxoc— ilgas, O|AIXXT)— migla, jidXyoc — mėgus,  oĮiatyoa — smogiu, OĮIU/OJ—smaugiu, TsXx£vsc ir 6sX-
 2) liet. A; or/^c — aklas, aklys, tpu/o) — trukstu, lątv. trukku,  — tinku, {jid/aipa — makaras, mekeris,   taibę, td/tvoc — tekinas, —    kloju, yitcov, xt&tbv — kitelis, xa^e6c — kalikas, kalvis, palyg. ir XaXxr]S(J)v
—    KaXvt7įSu>v, Tpayjc — 0paxic, Xopatai — Kopotai, XaX5aIot — Kaldu Assyrien p. 190);   3)   liet. š: a?x^ — ješmas,   [id/o^ou — mušuosi,mušis, o/oivta — šienas ir   4) ž:   lyivoz — ežys, ažys,   Xetxw — liežiu,yetĮi&v — žiema,  x&^a- ~ žemė,  lapai, xa^aStc, x°tE1-aCe — žemai, x^°°C ~~ želvas, xsX6c — želvė,  želvys,  'Axsp»v, axspwi<; — ažeras (Prellwttz, Bezzenberger's Beitrage XXIV. 106).
        b') Čia dar reikia, baigiant, paminėti apie 1) literų perstatymą (meta-thesis), kurį mes daugybėje lietuviškiems bendrų žodžių randame: [3Sšw, pSšaco— bezdu, Ppdxw—mirkau, merkiu, xpa§t7] — širdis, 7X065 — želvas, tipioc — trečias, bpuooa) — rausiu, jcXot6c — piltas, xpVį:uc — kurpė, opdco — darau, kermušė, o'.cX6c — silpnas, salos Kpamaftac pas Homerą vardas — ir k. 2) apie priedą (praefixą) kaikurių literų pradžioje žodžių: lygus, aqj.oXoc — meilus, akum-ųš — lapė, lapukė, fiSekka — dielė, §oXtxrk — il¬gas, opoaoc — rasa, i\>,$6.3% — batai, čebatai, bd&v, bSovtsc lot. dens — dantis, ©V'J£ — nagas,   bX67cto) — lupu,   by.ixM — migla, arba vėl   3) praleidimą: Itoc —    metas,p3Vx0?.  p^T%0?.  pšT7w — krankiu,  y.pa6c — skirtas,  a^oc. — lanka,aiftpa — giedra, kaitra,  6 app-^v — vyras,   ap§w — girdau,  enta — dykai, o-pioc
—    sunkus, TCIŠCM — spaudžiu, ITTUCO — spiauju, patPoc — kreivas.



        Kad susipažinti su graikų raidėmis svetimų vardų, dažnai klaidinga, transkripcija, galima paduoti sekančius vardus, iš kurių galima bus spręsti jų užrašymo netikrumą, ką ir apie glossų užrašymą kalbant, rasit, pritai-kyti galima. Ir taip Babilonijos gyventojų kyliaraidėmis rašomąjį vardą Aš-šur graikai savo raidėmis rašo 'AaoDptot, Kaššu — Kooctatot, Kaldu — XaXSa-to!, upės vardą Buratu — EotppdTrjc; sanskritų Javana — 'Icovia, Haimavata — v\\moQ, 'HĮUOSOC, Paurava — nropoc, Vindhju — OutvSiov opoc, Vitasta — cySda-■JCTJC. Vipaca — c'ycpaatc, cT7raotc, Kaveri—Xa$ripoc, Dak§inapatha — Aaxtvaj3d-%, Barukaįa — Bap6*[a.&, Takgasila — Ta£iX7]c, Asikni — Wxe.olYqc, Pratis-tana — Ilat&ava, Candrabhaga — EavSpotpdYoc, Iravati — 'ySpatbtTjc, Saraju — Sdpapoc, Pandų — IlavSatot, Pancala — HaaadXat, lndraprastha — 'IvSd^apa, Mathura — Mšfl-opa,   Maurja — Mcaptslc,   Prajija — Upaįioi, Pataliputra — Ilak ltpo&pa, IIaXiĮi^o*pa, Tamvalipta — Ta[xaXtT7]c,   Sura§tra — 2upaaipr]V7),   Bhilla — <i>uXXttat, Pandja — fiavSocivsc, Andra—'AvSpdpai, Tramila — Tampat, Mo thura — MoSopa, Gonda — FovSodot, Sąvara — Eapaoot, Ambastha—' Tamraparni—TajEpofJdvr], Sihala—£dtXat. Iranu vardus graikai šitaip rašo: Va-chsa—vP4oc, Virkaniya—Tpnavfa, Pachtun—\la.y.vSiv;fi, aigyptėnų §asu—Sobę ir t.t, koptų kalbos bašor—lapė, įJaošdųn)' 4X*OCT]£ naipi KopYjvociotę (Hesychius).
        Nors aukščiau išdėstytos transkripcijos graiką raidėmis lietuviškų žo-džių taisyklės ir galės kiek prisidėti prie paaiškinimo ir tikro trakų tarmių glossų perskaitimo, šelpiantis lietuvių kalba, bet visgi, kaip žemiau matysi-me, atsimenant aukščiau paduotųjų priežasčių, ne kartą bus sunku, kaip teks pastebėti, visas glossas su lietuvių kalbos pagelba išaiškinti. Nesą ne tik perkeisto žodžių užrašymo rankraščiuose, kaip ir klaidinga ir netinkama trakų tarmių garsams išreikšti graikų grafika, bet ir dar viena priežastis stosis mums priešais ir apsunkins tyrinėjimo darbą, o tai patsai laikas. Žinoma yra, kad tarp gadynės užrašymo daugelio glossų ir mūsų laiko perėję yra jau apie 2000 metų su viršum, per kurį tai laiką gyvoje lietuvių kalboje ir jos tarmėse turėjo įvykti tūlos organiškos atmainos, turėjo pra¬gaišti ir iš vartojimo išeiti vieni žodžiai, atsirasti jų vietoj kiti, nauji. Prieg to dar ir pati lietuvių kalbos dialektologija ir leksikografija yra labai ne¬tobulos: tik prūsų Lietuvos tarmė yra šiek tiek geriau žinoma; daugelis Didžiosios Lietuvos, kaip dzūkų, rytiečių ir žemaičių tarmių yra dar Itbai menkai ištyrinėta. Iš senprūs. kalbos, kuri svarbi būtų ypač palyginimui ir išaiškinimui M. Azijos gyventojų glossų, turime tik nedidelį žodžių skaičių; lenkų sunaikintų getų, getvių tarmė yra visiškai nežinoma, ar, rasit, likujj dzūkų kalboje; latvių tarmė yra taipogi leksikografiškai dar labai netotulai apdirbta. Turint todėl tik tokią menką leksikografijos medegą glossoms pa-lyginti, pasinaudota tik šiais žodynais: Szyrwid. Dictionarium trium lingua-rum. Vilnae 1713; Nesselmann. W6rterbuch der litauischen Sprache. Ko¬ri igsberg 1851; Kurschat. Littauisch-deutsches W6rterbuch. Halle 1883; Geit-ler. Litauische Studien. Prag 1875 ir Beitrage zur litauischen Dialektologie. Wien 1885; Bezzenberger. Beitrage zur Geschichte der litauischen Sprache. Gottingen 1877 ir Litauische Fprschungen. Gottingen 1882; ''Nesselmann. Thesaurus linguae prussicae. Berlinl873; Miežinis. Lietuviszkai-latviszkai-Ien-kiszkai-rusiszkas žodynas. Tilžėje 1894; tOuikeeuit. JIiiTOBCKiil oaoBapt. CaHKTneTepčyprb 1897 — 1904, I—II; Lalis. Lietuviškos ir angliškos kalbų žodynas. Chikago 1903; Mitteilungen der Litauischen Litterarischen GeselI-schaft. Heidelberg 1883 I ir sek.; Schleicher. Handbuch d. litauischen Spra¬che. Prag 1856, II; Ulmann. Lettisch-deutsches W6rterbuch. Riga 1872; Wol-demar. PyccKOJiaTHmKO-irkMeųKifl cJiOBapb. MocKBa 1871.
           Pasinaudojant taip neapstinga leksikografijos medegą glossoms iš-aiškinti, nereikės stebėtis, jei mums nepasiseks visų trakų tarmių žodžių surasti gyvus lietuvių-latvių kalboje ir, jai šelpiantis, juos išgvildenti.

VI.    Prygų glossos.

         Literatūra apie prygų glossas. Botticher. Arica. Halae 1851; Lassen- Uber die lykischen Inschriften u. die alten Sprachen Kleinasiens. Zeitschrift d. Deutsch. Morgen-land. Gesellschaft. Leipzigl856, X. 368 sek.;   De Lagarde. Gesammelte Abhandlungen Leipzigl866 p, 283 sek; Mordtmann. Uber die altphrygische Sprache. Sitzungsberichte d. k- bayerischen Academieder Wissenschaften 1862.1.12 sek.; Sohmidt. Neue lykische Stu-dien Jena 1869 p.132 sek.; Fr. Mūller. Beitraije zur Erkliirung des Phrygischen; Benfey's Orient und Occident.  Gottingen 1864. II. 577 sek., 574 sek.; Fick.   Phrygische Glossen-Kuhn u. Schleicher's Beifrage zur vergleich. Sprachforschungl873. Vii. 358 sek.; Zum Phrygischen.  Bezzenberger's Beitrage zur Kunde d. indogerm.  Sprachen XIV. .50 sek.; Die ehemalige Spracheinheit der Indogermanen.   Gottingen 1873 p. 411 sek.; Bopp und ' Bugge. Kuhns Zeitschrift fiir vergleich.   Sprachforschung. X[V. 348; XIX. 409;   Goscfie. De ariana Iinguae gentisą-ue Armeniacae indole. Berolini 1847 p  21 sek.;  Flieger. Bei-trage zur Ethnographie Kleinasiens u. der Balkanhalbinsel. Breslau 1875 p. 17 sek.; Solm-sen. Zum Phrygischen. Zeitschrift fiir vergleich. Sprachforschung 1897. XXXIV. 36 sek.; Thrakisch-Phrygisches. Zeitschrift f. vergi. Sprachforsch. XXXIV. 68 sek.; Hirt. Gehoren die Phryger u. Thraker zu den satem oder centum-Stamen. Indogermanische Forschun-gen  herausgeg. von Brugmann u. Streitberg 1893. II, 143 sek.;   Cuno.  Die Skythen p. 274 sek.; Tocilescu. Dacia inainte de Romani. Bucurcsci 1880 p. 552 sek.;  Kretschmer. Einleitung in die Geschichte d. griechischen Sprache p. 171 sek.; D'Arbois de Jubain-ville.  Les  premiers habitants de l'Europe.   Paris 18S9. I. 277 sek.;   Maspero.  Histoire ancienne  des  peuples de l'Orient. ?iris 1886 p. 241;   Te.vier.     Description  de  l'Asie Mineure. Paris 1839. I. 155 sek.; Ramsay. Notės and inseriptions from Asia Minor. Mit-theilungen d. Deutsch. archaolog. Instituts 1SS3. VIII. 73 sek.;  Phrygian noies.  Bezzen¬berger's Beitrage.  XIV. 308 sek.;   Phrygian inseriptions of the Roman period.   Kuhn's Zeitschrift f. vergi. Sprachforschung 1887. XXVIII. 381 sek.; Radet et Ouvrė. inseripuons de Phrygie. Bulletin de correspondance he!lėnique 1896. XX p. 111 sek.; Ramsay. Neo-phry-gian Inseriptions. Jahreshefte des Osterreich. archaol. Institutes. Wien 1905. VIII. Beiblatt p. 79 sek.;   Torp.  Zu den phrygischen Inschriften aus romischer Zeit   Kristisnia 1894. Prie trakiškųjų tarmių giossų išgvaldymo kreipiantis, pirmučiausiai rei¬kia pastebėti viena labai svarbi  tų   tarmių ypatybė, randama bendrai ir lie¬tuvių kalboje, su kurios pašalpa mes jąs išaiškinti rengiamės;   kiek iš kal¬bininkų tyrinėjimo žinoma, trakų, prygų 1),   makedonų-),  skutų3), karų*), lukų 5),   lydų °), kaip ir salos Kretos gyventojų 7) tarmėse graikiškųjų aspi-ratinių raidžių <p, y, ■&, kaip ir lietuvių kalboje,   neturėta, todėl jas su [3, ic, ir %, t išreikšta. Šitas dalykas reikia žinoti, kad galima būtų toms raidėms glossose atsitinkant, jų prideramus ekvivalentus atrasti.



        Pradėkime nuo giossų iš kalbos prygų, kurių vardą graikai ir rymėnai su aspirata ištardami, į ^pu-fsc — Phryges pavertė.
        1)    "A*y 8i si if ~q aoiTj vft \L-qxpi tSv ■O'sfiiv (Hesychius). Pagal Strabono X. 3. 12: Ot Ss Bspšy.OVTsc ^pu^cov TS coXov xai azlOaci oi <J>p6x»c... 'Piav {j,sv xaiaDTol ttJJ&oi xal op-^dCoDOi TaOTY], (j,v]TŠpa %alowzec ■O-scJov Kai "AySianv v.a.1 ^puytav&c6v {j.£7aXT,v etc. Vardas analogiškai padirbtas, kaip gyvastis, regis, nuo atgiju = aufleben atgistis, su perstatymų literų vAj8icszic (pal. b', 1).   Šita etymologija remiasi ir Preller'io Griech. Mythologie. Berlin 1872 I. 530; palyg.Lagarde. Gesam. Abhandl. p. 284 n. I.
        2)    h.8afnoii;1   &EOC uc Trapą Opu£iv, Ip^atpp&Sfuoc Hes.; anotLagardės p. 284 sudarkytas žodis "Af&Trcę: nuo atagiju. O    šd;j,va \iyonGiv. Hes.palyg. atamenu, atmenu — sich erinern; atmanus, atmenus—wer sich leicht erinert, atmaną, atmona — Gedachtnis, Andenken.
      4) žSCofto v avap^ov y.ai atptSXaxTov. Khor^Ukoz OpD^č. S i o n o i yap 0E xffi vswc tp6Xa-/,i:e<:. Hes. palyg. daboju — beachten, besehen, hiiten su a praefiksu. 5)    4 C i v a • rcu)f wva. <l>puYe<. Hes. ž C 7] v  GULO.LVBI vtai TKOYcova xara <l>p6-al jdLVčiat iCšvoc." Etym. Magn. palyg. ašutai, latv. aschkis — die Pferdehaare aus Schweif und Mahne—?
       6)    Sxoc. v.'JfjJiflc TO, oiSvjpį) (tepairšDELę etc AKTJV a;ro£'.i|jt.[Uvu>" šv&sv %aX tovtatpov Opufec b, EOITĮV   Xš^ooat.    Etym. Orionis. žxoc, fj ?&p xt>pitoc, 7J iSii^c; TOŪ ot%>oi>, xat tov laTpiv ot outu)? 'fifjtuv.   Etym. Mag. Eustalhius ad Ilias X.  2: ŽXT] prasmėje   TO5 at5-/įpou = liet akas, latv. aA/s—die Hacke, akuotas, lot. ącutus, akstinas, akštelis ir k.
       7)    JxpKjnv jdfetptov, feXetf)£8a. Opo-f^. Hes. Prasmėje vagystės x>in-Tpia  galima  palyginti  su   kraustyti,  iškraustyti,  laden, packen, ausleihen,auspacken,   entvvenden;   prasmėje  8^6tp£«  (malanti vergė),  tai jau Fick'as (Spracheinheit   p. 411)   parodė,   kad   &cpioctv yra accusatyvas,   sudurtas iš praefikso  a  ir  xpfotiCi kurį jis palygino su lietuvišku krušti—zerstampen,zerschlagen,  kraštini—Graupen,   kruša ir 1.1., todėl reikėtų rašyti xp6a«c.Prie šitos etymologijos Fick'as prideda glossą:
       8)    'Axpiaiac- Kp6voc irapi $po£Cv. Hes., nuo krušti, pakrušti abneh-
tnen, mager vverden, sukrušėlis—alter abgelebter Keri, sakydamas: kad „der Begriff des Alten, Verlebten ist dem Kronos wesentlichu.
       9)    Ap 7 u r-t atc- dįy X&(Ltav, <&p6fs<;. Hes. regis nuo arkaus~tis sich ungeberdig  stellen,   sich  verstellen,  ar, rasit, turėtų būti (5ayu£rac = raguotas,gehornt, kurs epitetas yra duodamas lietuvių pasakose laumėms, (^ajiia), kurios raganomis vadinama.
      10)    apjdtTEtūv [isXoc — (erpTjTcu) mapį   tov   A p II. g v, o oijfiaivst TOV 7t6XEĮiovTJJ tihv $puY<J>v 8taXėxtc, aic tpr^oi llaXaĮi//1§7jC btoptxbi; o TT;V y.io]j.i7.yiv Xė£iv oovalaftuv.   Ms&6Sto<:   IOV ET:KO&6POV, 8v oiS&uat $p6fe? 2&c%G6|iEyQi &«otc.    Etym.Magn. = liet. is^no.    Fehde, Streit (Praetorius.   Deliciae pruss. p. 15);   das Kriegsvolk (Nesselmann) (palyg. y. 3; s. 2).
      11)    Quoniam   Lydia  scitulos  sic   vocat ve] quia hircos Phryges suis
attagos  elocutionibus  nuncupant,   inde   Attis nomen ut sortiretur effluxit.
      Arnobius V. 6; MamKoC TLVSC xai &t t^fom; y.aXoūotv ^Xix£av ttva TCOV ot/j|5žvo>v.Eustathius   Odyss.   IX. 222;   vardas sudurtas iš  praefikso a ir liet. takis,tekis — Schaafbock; palyg. ir liet. atagus (attogus Leskien) — muthig.
      12)    žtT ĮŽXTJ- <p4vjįtc, u^6 *poYwv. Hes.; palyg. uterėti, utaroti—reden,besprechen (palyg. s. 2): cdpofac būtų prasmėje
     13)    Ž X D [i. o c auXoc rijv |iiv GXr]V'T6įivoc, titĖpto Tiiiv auXwv avave&ov Kpėoeotty, a&Xst Sž tfj fpuf^ Osį). Pollux IV. 74; 7otp IX6ĮIOUC «5Xof>c, wv [i,vv]{j.oveu£i 2ocoxXfj(; iv Nt'j'i-fj TE y.'av TojtKavtomlC, oi* aXXou<; xtvic elvai a7^6įJ.EV, •»] TOOC OpoYtooc,. &v jcai a.hzū>v e;irs[pw(; eyūoo'.v JAXs-4dv5p=ic... 'lopai; 5s xourouc <&puytūv elvėtt įSpijjifit, ovojidCso^at 5ž xai 0XDtaX£ac xai' iaęspsiav w6 nd^ott. Athenaei Deipnosoph. IV. 70. Palyg. Botticher. Arica p. 34; anot Fick'o Spracheinheit p. 413: „Die Lautgestalt des Wortes ist jedoch durchaus unarisch". Ar reikėtų elumas ar elymas ištarti nežinia; tokio muzikos instrumento lietuvių kalboje nėra.
       14)  ly%*p<t6\rįZ' 'J tv.r <I>puYtoic a'jXū>v, tyzi fap o ipt3Tsr>6c TCpooxstĮJt.EVOV xšpac   Hes. graikiškas žodis = dūda raginė.   Bretkūnas pas Bezzenberger'j Gesch. d. lit. Sprache p. 356 —?
       15)    s j t v, o Ž3Tiv e/fvoc. Steph. Byzant. s. v. 'ACavoi; jau Fick'as pertaisė į l'Cic ir su liet. ežys identifikavo (Spracheinh. p. 413).
     16)    xo   o p o o   to avw ST]XGŪV 3>puYwv t'Stov <ac N£oirreXe[j.oc iv taic cpoYiaictpaivatc-  Achilles Totius in Arati phaenom. ed Florentin. 1567 p. 85.   Anot Fick'o (Spracheinh. p. 413) žodis paėjęs  iš  Fopoo ir su liet. viršus, viršui,virš', latv. viršus — oben, oben auf identiškas (palyg y. 4).
      17)    TOV ooavoov, o scmv aXa)UTj£. Euphorbos pas Steph. Byzant. s. v.'ACavoi;  tinkamesnis  variagtas ooauouv Codex Vossianus; palyg. liet. voverė,latv. vaverė—das Eichhorn.
      18)    {SotYCtloc-o pazaLoą. -JJ Zso- <Š>v>'į~rK (l^Y*?, toX6c, zctypę). Hes. žodis su graikišku sufiksu—ios a) prasmėje o [td-ao:; palyg. su lietuv. baigus,Pilkalnio   tarmėje  bagus — schiichtern,  furchtsam,  b) prasmėje ZSDC v-iiaz,\x/6c—nuo liet. baugus, Pilakalnio tarmėje bagus — furchtbar, fūrchterlich.schrecklich;   nuo   šito   prygiškai - lietuviško žodžio paeina slovėnų kalbosevardas bog — dievas.   Palyg. Fick. Sprachein. p. 412; Wiedemann. Bezzen-berger's Beitrage XXVIII. 12 sek.
19)    paXXv;V  [JOaiž-etir cpuYtaTi. Hes. IIapi4xsitaL 3š amū> (upei Sagariui)fiooc BaX).7jV3.tov y.aXo!>Įxevov onsp lati |i.s3iepĮi7]vso6]i.ev(iv paaiXtx6v, rfjv rcpooTjYGptavlyw aj:o BaXXT(va£oo too ravo(ifjSoo<; xal Mi)8iĮbtfl3t1]C ira^o-. Outoc -fap T6V Y^V-evoc žirorrjx6[AEvtiV, lotę l^capiotę y.ai BatXXYįvaiov eoptvjv xat^Sei£e si vov 7.aXci!J'Ii,£vov. rsvvato.1. 51 Iv auno Xč&oc xaXouu.Evo^ žarĄp. OUTOC ■•a; irop6; Str.TjV X(4[i.j:eiv TOD <p&ivo:ttbpoo TTJV ap/Vjv Xa[i[3avovtoC' 2; T/J StaXextc t&v l-{yju>pi<iiV j5aXX7]V, ozsp [X£&ep|X7jVeu6jJ.£v6v loti a>z J"rJp£i 'J^pĮj.YjV.avaį K^irpioš sv ^' 'J?puYi(xz.d)v. Pseudoplutarchus. De fluviorum et montium nominibus XII. 3. 4. Kaip jau Boticher p. 31 užtė-mijo, šitą accusatyvą reik Cakty rašyti; graikų įrašuose kai-kada randame rašyta paXžoc vietoje panXso; (Mittheilungen d. Deutsch. Archaol. Instituts. XXII. 139). Vardas palyginti su liet. valioti, latv. valat — beherschen, re-gieren, bandigen, bezwingen ir randasi pravardėse Valys („Žvaigždė 1903 p. 295), Valiulis („Tėvynės Sargas" 1902 N 2 —3 p. 31), Didvalis (Vartų kai¬me Bartininkų vals.), Rudvalis (Oranuose, Gižų valsč., Vilkaviškio pav.), Lukševalis — Ožkabaliuose 1695 m. (Ksicga metryk Bartnickiej parafii N. I metrikos N 149) ir k. ir klausime: „Kuo vardu Dievs?—Valys; jis būtent prastą ir karalių suvalo" (Schleicher. Handb. d. lit. Sprache II. 66).
      20)    pAĮi(3aXov {{tdtttov, xal to aldoiov $>p6fec Hes.; prasmėje l[i.dziov =bambaras demin. bambarokas — grobės Wollenzeug;   prasmėje %h alSoiov =bimbilas  (penis)  apie  Bartininkus, Vilkaviškio pav.;   Fick'as p. 412 buvoprįlyginimop' pritraukęs liet. bybis, demin. bybelis.



      21)    p d p p 11 & c — trakų-prygų muzikos instrumentas (Strabo X. 3.17)nuo liet. barbiu, birbiu, birbinu — summen, einen schnarrenden oder sum-menden Ton hervorrufen = birbynė — Klarinette (Kurschat.).
      22) p e 5 o touc $p6fac th uotop yrpl %aX£tv v.a.d-0 xai "Opcpsoc. Clemens Alexandrinus Strom V. p. 569, Botticher Arica p. 32; Legarde Gesam. Ab-handl. p. 285 n. 15; šitas žodis (vedė) perėjo j suomių kalbą = vanduo — Wasser.2S) o
        "ISaiav xat Atv&jMįvTjv xa£ SMTOJUJVJJV, s«d HeaoivoovirfSa y.a;. Ko^ftYjy. Strabo X 3. 13; Bspjy.'jvr'j;... lart Sfe ^6Xt? t^po-ftar/ zal 7j xc«)pa Bsps^uvrta. Steph. Byzant.; Berecynthia mater, Phrygia. Nam Berecynthos castellum est Phry-giae juxta Sangarium fluvium, ubi mater deum colitur. Servius ad Aenei-dem VI. 785; Berecynlhia: mater deum a monte Berecynto. Servius ad Ae-neid IX. 82; IIapdxs'.tat Sk aucft Cpoc Bspsxuvdtov xaXo6[i.svov; TYJV jcpoaYjfop(av lyov Ai:6 B£p£xov&ou iw npctttoi; Eepšto<; ysvoįtsvoo riję Įvrjtpoc TWV ^EČOV. Pseudo-plutarchus De fluviorum et montium nominibus X. 4. BepsTtovtai $pt)y<av tt ■jįyoc >M|{ jtpfepov BspsHuvtia -į *l>pu*fia Xai auXo? Bspsz'jvctoc. Bpšxov tov Bpsuuv-ta civ BpiYa. Bpfysę Y'ip of 'I'^oysę. Bspexuv8ai SatĮiovė? ttvec uac poįi^ot. Hes. Daimonų vardą $Gpsx&i/8ki Fressl'is (Die Skythen-Saken p. 203), regis, klaidingai su liet. perkūnu identifikavo; šito žodžio etymologija atieškoti liekti ateičiai—?
      25)    ppiy.i-ĮiaTa. Kp/vjotc ^pof.a*^.   lies.   su   graikišku   suiiksu šokio suriksmu  vardas   nuo  lalv. brėkt,   liet. rėkti — schreien, brėkis — Schreihals, brėkė, brėkums — das Geschrei.
      26)    "Clarcsp... ablib  Ppurov rĮ ©pijĘ   avijp ^ $p6£ IppoCs zupSa S' ^v rcovsu-{iiv/]' (Archilochos apud Athenaeum   X. 67),   pp&rov srav TO &% v.piQ-ųc JIOTOV.Hes.= viry tas, viryta.   Lietuwiszkai trakiszkos studijos I. 78; palyg. makedonų g!os. n. 36 ir paionų n. 10.
      27)    Prygų   dievų  motinos Tsfa tarnai-kunigai, kurie buvo romyti, va¬
dinasi galiais (Į*6xoi:ot r<iXXot.   Strabo XIII. 4. 14); ^aXkoc; 6 OCTCOTKHTO;, rfoib ^yo5x«C   Hes.   Anot   Pliniaus  (Nat. hist. V. 147)  jų vardas paėjęs nuoupės „Gailus,  a  quo nomen traxere Matris deum secerdotes",  tikriau bus jų vardą išvedus nup liet. galą, gale — Kraft, Macht, Starke.
     28)    f a v o c •  Satva 6IŪ& (1>PDVWV xai Bt8-uv(ūv. Hes. Pirmoje prasmėje fdvo; palyg. su latv. gani — die Weide, liet. £«/xas — Hirt, ganyti— huten, weiden, išganus — selig, heltbringend, išganymas—die Seligkeit; čia jau priguli ir Trojanų karaliaus Trojaus sūnus r«v»i«.ifį8rjc (Homen Ilias XX. 232 sek.; Strabo XIII. 1.11), kursai savo dailumu Dzievui patikęs, todėl jis jį paėmęs danguosna. Antroje prasmėje t&vo<;, kaip žvėries uaiva vardas, galima sustatyti drauge su latv. gana — d&T sich ungebardig stellt, ganlt — beschtnutzen, schan-den, entvveihen.
      29)    TgXXocpoc- <I»puY[a-/.rjy ovo;j.a itstpi AaxMot. Hes.;  palyg, liet pravardę   Galionus  ir   kaimą  Galioriškiai,  Bartininkų vals., Vilkaviškio pav.
      30)    T<šXa poc r A§sX(poo YUV7J, Q&puY!at£. Hes.; palyg. latv. keluvvainis — des Weibes Schwester-Mann (?); Fick'as sustato su senslovėnišku zluva, gr. faXo)6c, lot. glos wMannes Schwestera, Torp'as — su armen. gel „Schon-heit", gelani schon, Bugge—su armen. elar — „uxor".
       31) Y^oupsa- ^puaea. (&p6fs<: ir '(loopoi;' -^poao^. Hes.; palyg. liet. klio-rus lat. darus (Geitler Lit. Stud. p. 92) ir latv. klihreht—sich herausputzen ds. eopsoxs 3>pDYac 5taXšovra<; TOV žptov.   Herodotos II. 2;   Strabo VIII.
     32)    Suvarai %aza eXXdSa YXwaaav Aapeloc ep£enf]C. Herodot VI, 98; Aa- oJio IIspowv 6 cpdvtĮioc, 6TC6 Se ^po^ūv Ixxcop. Hes. Pirmoje prasmėje Darėjas nuo darau — IpSto, epyco tp£siy]c; liet. pravar. J. Daris („Vienyb. Liet." 1896 N 44), ir Daudaris („Vienyb. Liet." 1903 N 46) ir prygų kalboje °rExt(op nuo synonimo veikiuti—thun, vollbringen (palyg. y. 4); su pastaruoju vardu palyg. liet. pravardę Vektoris („Vienybė Lietuvninkų" 1900 p. 113, „Lietuva" 1901 N 2); prasmėje cppovt[j.oc — doras--tugendhaft.
      33)    S d o z"   ctoc,   SąSa,   srap,   tpX6£,   cpėfYOc, ao?^ "ai orco S>poY<ov X6xoc Hes.   Fick'as   (Sprachein. p. 412) pataiso   j   SaFoc ir nuo liet. dovijuti —ąualen, abąualen išveda; nuo šito paeina   ir   lietuvių vardas Dovas.   Anot Keller'io (Die Thiere des klass. Alterthums p. 183—4) dovas, regis, buvęs tas   pats  žvėris, kurį graikai &&<; vadinę, būtent šakalas arba čakalas, arabiškai vavt vadinamas, kursai M. Azijoj buvęs labai įsivaisinęs.
      34)    AtvSoĮJLiįvvj*   SJ-TJTTJP   ■freSv.   aito ACVSDĮJLCOV  optov tfjc <&pt>Yiac.   Hes.nuo liet. didis — gross, didumas — die Grosse.
     35)    C ė X x i a •   Xd)(ava, <J>poYec. Hes. nuo želiu-ti — grūnend wachsen,wachsen, likęs bulgarų kalboje: žele, zelka — kopūstų galva.
     36)    Ce^ s Xe v |3dp£Sap&v avSpdTroSov. ^pD^ec. Hes. yra tai deminutyvas nuožemas — niedng, žemulis — vergo prasmėje; palyg. žemonis — ein Landmann.
     37)    C š T v a   ąpoyioc 7] Xe£ic. 07][J.a£vsc Se iųv 7c6X7jv. PhOtlUS; palyg. latv.zeetinaht—befestigen; Tomaschek. Die alt. Thraker 11.12.
     38)    Ce6Įi.av   zip r.r^-ųv.   5>PUYSC. Hes. su perkeitimu literės X j o iš latv. dselwė, dselmė, liet. gelmė — der Strudel, die Tiefe des Strommes, die Wassersammlung, Wasserloch in sumpfigen Moraste Cpal. x. 3).
     39)    Trojanų   krašte  buvo kalnynas "ISYĮ, YISa,  'ISala oprį, vadinamas,kursai    anot   Strabono  (XIII. 1. 5) aprašymo TTOXXOI>C §' Biooaa "p^oSac -qvI5rj xai oxoXū5r£vSpco87]t;, ouaa zb o^'?i!J-a eaydxoic acopoCe^at TOOTOIC, tį> Te ^spi TTJVZeXstav   a/tpcoTTjptO)   %ai TŪ) xaXoo[i.ėvw ASXTCO, TW ĮJ.?V ^sotčbvct elę TTJV aeao'caiav[j-rapov o^sp T-^C KoC»«]V7i<;. Kadangi, kaip iš aprašymo matoma, kalnynas turėjo daug šakų (rcpoTtoSac) ir buvo panašus j vabzdį šimtakojį (axoXo^švSpa),tai   ir   vadinosi   Ida  nuo lietuviško idas — Insekt, Ungeziefer  (Kurschat),iday — insecta (Szyrvvid Dictionar. p. 236).   Iš šito matome, kad šimtakojį trojanų kalboje ida vadinta.  Nuo Idos girių tankumynų graikai vėliau idomis (Kai) vadino giriomis apdengtus kalnus, pačias girias ir medžius (Pausaniae Gr. descr. X. 12. 4).   Lietuvoje   ida,  yda  dar turi ir kitą reikšmę,būtent:   Ursacne zu  etwas Schlimmen, Laster,   Gebrechen (Geitler); yra ir pavardė Idikas Sausininkuose, Bartininkų vals., Vilkaviškio pav.
     40)    in Phrygia lrutex vocatur cedrys.   Plinius Nat. hist. XIII. 53; pa¬
lyg. senpr. kirna—Strauch, liet. kirnas—Weidenruthe, keras—eine Staude—?
     41)    y. i % X t] v rįv apxxov x6 aarpov. $P6YSC.    Hes. „Gryžulio ratus" (ursus major) prygai nuo vardo paukščio kikilio — Finke,    Hanfling. palyg. Ir latv. kihkis—Froschabicht, vadinti galėjo, kaip ir šiandien astronomijoje tūlas žvaigdžių   grupes  vardais  kitų  (gulbės ir k.) paukščių ir žvėrių vadinama.



     42)    % i Įte p oc-  voDę. ^poYsc.   Hes.   palygink liet. kemeruotis—larmen,toben,  sich ąualen,   sich bemūhen,  reikštų protą,  kurs kemeruojasi, todėl x(Įj.spo<; būtų vadintas — ?
     43)    K i ĮJ, ĮX s p C c  #sd. ii ĮAi]Tsp tsv ■&swv. Hes. palyg. n. 42.
    44)    Kop opavtec arba xoūp-qzai.  Kurėtų vardas, anot Strabono (X3. 8), galima esą visaip aiškinti.   Galima esą, kad kareivišką šokj įvesdinę okie, kurie, kaip kareiviai, savo gyvenimą apsišarvavę praleidę ir jie buvę urėtais vadinti.   Šitie kurėtai ant salos Kretos tarnavę Dzevui ir buvę vaikinai (vdooi;), kurie šarvuotą šokj šokę; juos pas prygus berekyntus vadinta koryvantais (Kopiifiavre;) (Strabo X. 3.11.12).   Strabonas  identifikuoja kurėtus su Kopugavre;,  kurie kaipo vyrukai ir vaikai apsišarvavę Dzevų motinos tarnystėje šokę: Ko0p-r,T*; ĮJLIV /.ai Kop6f3avtec etvou IOUC ataoiSc, o! rcspl tacriję   {i7jtp6(:   ™v dsaiv ayta-sia<: rcpic 6v6sXiov op^vpiv ■jjdeot x«l zopot TOY}(avooai apttXrj[J.įi.ėvot, Kai Kop-jpavrsę oš fach toū siopojiTOVtac (Jatveiv hpyrįc;zw<ht;. (Strab.X, 3. 21; plačiai: Lobeck. Aglaopham. 11.1116 sek.).   Strabono čia paduotoji etymologija  iš graikų kalbos žodžio Ttopoircm — badyti ragais, man rodos netinkama dėlto, kad ne iš prygiškos paeinanti; labiau tinkama atrodopalyginus   vardą  Kopdavęs; su liet. kareivis, demin. kareivaitis — der Krieger, prasmėje apsišarvavusio vyro, vaiko.
     45)    K u pT]Į3 o;  b tate^i^svic  irfj ĮUjtpl -ctSv S-e&v ftao^pTitoc,   Xapaw Sk o Aaji.t{)axTjv?/c Iv tj) sTpair/j rrjv °AcpoSft?jv O7r6 AuS'ov xat ^PDYGV Kopiįp^v AE^ea-8«t,   Photius. nopr^o; prasmėje į y-atE^o^evoi: fteocoprjtoc galima palyginti su latvių — kaweht, aufhalten, liet. Acco/i — vervvahren, pflegen, warten, kavovė Verwahrung meistens Ort, aber auch als Handlung (Kursch.)—?
    46)    K6^sXa Sp-rj 4>po7tac nat žvxpa xal xhaXdį|j.oi ir K u Į5 -ą v. -ų -Jį it^njp xai į 'AcpoSinrĮ vai hnoSi^Ma rcapa 'Apx4otv.  ^ scal ^pofaiv. Jtap' 5 ijoi Keti 8t6axnopo4 ir   xt)PsXl xaTapdXXoootv. Ttvšc TYJV copaxyjjasw tfaafv, IjtatCe SI b Kpauvoc Jtapa  •9-soi, SvSpsę §s ^6[Jitv5iv. Hes.; Tatog- Sž xat x63ijXtc b  v] ^ o^Yj TO5 cui:6t: xat ĮIAOC a(o[Aatoc. Etym. Magn.;  xspo{uoav &c K»5£C. Photius. wjp^xi] padų prasmėje galima išvesti nuo liet. kybauti— dauernd hangen, sich hangend befinden, prasmėje kirvio %opsX'.<; nuo kapoju — kieinhauen, hacken, kablys, kaplys, — ein Misthaken, abgenutzte Axt, keblikas, kebeklis, kybeklė, kybekė—ėzr Haken, ein Knaggen
     47)    {SVŪVE; ot ivSpftvi^ ojro ^puaiv.   Hes. graikų kalbos žodis vartojamas Piygijoj. kaipo synonimas žodžio Av8pu>ve<; — butas, viešbutis.
    48)    "O&sv xai ^puTrsę   x o [J. P A X Į) vcal r o ĮJ. K A v y   rijv   cP;av   EXioxovtai. Schol. in Apoll.   Rhodii   Argon. 1. v. 1138;   pirmojo muzikos instrumento vardas,  regis,  pramintas  nuo kymbuti — sich  anhangen,  hangen,   haften stygomis žaidžiant; apie antrojo etymologija žiūr. n. 77.
    49)    x6vec. OSTOK ahtb xaXoūvtec ^pu^sc. Plato. Cratylus p. 410 A=šunes,latv. kunia — die Hūndin.
     50)    XtTušpaaĮ-   u>3f)c ečSoc, Žan 8ž o AtTožpaac, MiSoo vo&oc 5iž»c i8tictitatot;.   Hes.; XiTošpaac 4'pufav 5.o;j.a.    Pollux IV. 54; palyg. SU liet. litas—štili, langsam, \e\cht-\-erziu-ti — knurren.
    51)    }id- icpo^ata ^pu^ec   Hes. nuo onomapoet. me — avių bliovimo;
palyg. burė (avis) nuo bur-bur, žiužė (žąsis) nuo žiu-žiu ir k.
    52)    II a t & S t z — prygų 20 stygų muzikos instrumentas (Strabo X. 3.
17), nuo magus — angenehm, vergnugungssuchtig.
     53)    [*.sY<xXat   ĮAsV   ujivoūvcat npaieią iv 'Aaaopiotę Ssįupdjuoc, [AEYdXat 5s a?Esacoatpioc iv   AI^TCTO).   ^po^sc Ss įJ.ėXPl v^v t* ^a'^pa xai daujiaota twv I'PYCOV a v i x a   xaXooai Sta to Mdviv Ttva t&v rcdXac paaiXš(OV a^adov avSpa xal Sov4 t(3v -j-svea^ai rcap' aototę, ov Švioi MdaSijv xaXooaiv. Plutarchus de Iside et Osiride p. 360 B; Įi.avtxa, palyg. su liet. moniju — gaukeln, bezaubern, monas-ai — Gaukelwerk, Blendwerk, moniškas — zauberhaft.
     54)    Ma Csoc- o Zsoc rcapa <&po£t.   Hes., regis, sutrumpintas iš mano,mans + Dzevs — mein Gott.
     55)    M Vį v — prygų dievas Mėnuo (Strabo XII. 3. 31; 8.14).
     56)    mitra  est  pileum phrygium caput protegens, qua!e est ornamen-
tum   capitis  devotarum. sed pileum virorum est, mitra autem feminarum...
mitra  ex  lana est.   Isidorus.   Origin. XIX. 31;   jau Fick'as (Sprachein. p.
414) gerai  šitą vardą su liet. moterų galvos parėdu muturu (muturis, mu¬
tura) — ein vveissleinenes Tuch, der jungen Frau am Tage nach der Hoch-
zeit um den Kopi befestig wird — identifikavo.
     57)    v d p X a c — prygų trakų muzikos instrumentas (Strabo XII. 3.17)
sulig šiol lietuvių kalbos žodynuose nesurastas.
     58)    vai ĮX7]V. vai, ^payec. Hes. = liet. naja — so, gewiss.
     59)    $PDYIO<; y t $ a 11 a II 6 c.   Athenaeus XIV. 27; šito prygų šokio, su graikišku sufiksu, vardas lietuviams yra nežinomas.
     60)    TO   vTjviatov   {iiXoc   lau   \s.kv cpuYtov, cl3t7tcovaS §' aikoo ĮivrjįAOVsost.Pollux IV. 79.; vEv/fcToc V6;J.OC uatSaptASyjc xal tppuYtov ĮJ.SXOC. Hes. palyg. liet.niniuoti, niuniuoti—leise singen, durch die Nase singen, lot. nenia — Singsang, Klaglied; liet. pravardė Nienius („Vienybė Liet." 1895 N 43).
     61)    v 6 p i x o v   o! (Dpu-j-sc i-jį atpffiv SW.XŠXT(J) TOV daxov xaXoūaiv.   Pseudoplutarchus. De fium. et mont. nomin. X. 2; z'.vkz btopoūatv, OTL v<optxov o! $p6fec tbv daxbv xaXoūat t^ oceTŠpą StaXė%to>. EustathH COmment. cap. 321; palyg. naras, narys — 1) eine Schlinge, 2) Gelenk.
     62)    Įliiig;  prygų ir bitynų dievo 'Amc vardas (Legarde Ges. Ab-
handl. p. 288 n. 51): svtaOS'a -/p^jctiĮiov to toū 'Apptavoo stjtovtsc Iv Bi9wtaxoic,Stt AVIOVCK; ei; ii Sv.pa taiv O^MV Btdi)vol ixaXoūv IId7rav TOV Ala xai yAtTtv tbvahxiv.   Eustath.  ad   Homer. 565;   palyg. liet. papas — die Mutterbrust, die Brust; latv. papus — Hausvater, Wirth, papą — Vaterchen.



     63)    7t t x s p i M pooTopą), wc xal 'AptatotpdvTji; sv TOtę ojroĮiv^aat (p7]<3iv, Stt®6ac 6 [■9-ax7jatoc loTopsi Ttapa $ptįi JC t x e p t o v xaXeta9-at to pouTOpov.  Erotianus in H. Stephani Dictionario medico 1564 p. 42; palyg. latv. piką, pifcs,demin. pikinia — ein. Erd-od. Lehmklumpen;  peena pikinia — beste Milch,kleiner Klumpen dicker Milch.
     64)    opa IOOTO TOOVOĮMI tb n ū p ĮITJ TI pappapaov ^. touto ?ap oSte   pąStovsposiipa: Iciiiv ŽJ&TJvatjJ   f tavfl, cavspoi i1 elalv oStcot; auTo xaXouvcsc t&puyst:, o[ttxp6v tt ^apaxXfvovrsc, xai TQ 7$ uotop xai tai; x6vac xai ctXXa ;coXXd.   Plato Cratylus p. 410 A; su prygų ugnies vardu įtup palyg. senprus. pore — Brodem,Dampf, liet. poryti—brennen, brūhen, rus. par, lenk. para.
     65)    hyosciamon Phryges remenia appellant. Appulejus De herbar. vir-
4ut.  5. palyg. liet. augalo vardą remunė — chamomilla officinalis.
     66) lPda— prygų dievų motinos (ftssv }i.Vįn]p) vardas nuo rėju-rėtt — losbriillen, heftig losschreien, rėjuos — zanke mich; latv. rėhj'ej's — ein Zanker; šitą etymologiją paremia deivės ypatybės, kaip jos Preller'o Griech. Mythologie Berlin 1872. I. p. 530, 531 aprašyta; Tacito laiku šitą „matrem deum" garbinę ir lietuviškieji aistai (Germania cap. 45).
      67) in risco, cista pelle contecta, nomen phrygium. Donatus ad Teren-tium Eunuch. IV. 6. 16; rcapa to:; natšpoic pio/ot. Pollux X. 137; palyg. ri-šu-šti — b'mden, verbinden, rišys — ein Būndel; lat. rihschi—ein kleines Stangennetz; liet. rėškė — ein Korb.
      68)    'ArcoXX<ovtoc ouv Iv 'ApTfovaotcy.otę Xš?ei p 6 ĮJ. [i w xal TO[i.7ravw 5x6 <t»puf&v   rrjv  'Psav  sXaT/.sofrai. &3tt Ss %nX cap[j.axESa>v xpoyb<; b p6jxĮ3oc roapa ©scapi Tw... ttvsc SI įį u p. E o y 7p*poooe St& toū u, wc Eoptrc{§7]c; sv IIsipHhp a&žpcov p6[j, Pov   C7jatv,  8 sąri tpCi^OstS))   /.ivi]3LV.    'A~b TOUTOO Sš ttai TOCI; XLV7jastc po^Povac 6. ).r;£t.   Euslath. comment. cap. 1134.   CP6;J.[3O<; Ss kau Tpo/ia^oc, §v  a£ Turctovtsc... žtXXot Sk pii;xpov r,aXoDatv. Schol. in Apoll. Rhodii Arg.I, 1139; palyg. po;^;  i':^K «papp.ax£8»v kaipo Tpoybę Tpoxfoxoc su Iatv.ru/nįa — die Nabe, Radbiichse.
     69)    o » ĮJ. P 6 ■*. -f]—trikampis prygiškas stygų  instrumentas.   Strabo X.3.17; Ca|i|56xTj- [umaaov op^avov.   Hes.; instrumento vardas paeinąs nuo liet žambas — demin. žambukas — eine Ecke,   eine Kante,   žambuotas— scharfkantig;   Benfcy (Diefenbach. Volkerkunde 1.112) klaidingai manė, kad vardas iš semitiško paimtas.
    70)    S & p o t   Sdvoc   ^poYta;;.   \iiovcai   xai   avil  toO Paxxot rcapa puįiv.Steph. Byzan. S. v.; Eapatux; • £jtci>vo^nv Atovoaoo. oi SI 6cov Atovoaou • xai SajBov Ivfots xaXobaiv a6t6v. <I>p6£ Ss o SapACtoc.   Hes.; sool o 6.$ o t   įiosraa jj.lv eativc. Photius. Strabo X. 3. 18; Lobeck. Aglaopham. II. 1046; paeina, re-gis, nuo liuberiško sabu-ti = žibu-ti—glanzen, leuchten („Varpas" 1896 p. 144), nuo ko ir liet. pravardės: Sabas, Sabaitis, Sabačius, Sabonis ir sen-prus. Sabine, Sabin (Script. rer. prus. I. 160. 541);  palyg. trakų glossą n. 54.
     71)    ai*l VVtg. opyrpK «5 otpa«o»TwJ] Satopcov ouvtovoc, &T:6 TOŪ astssdac xai aivešidac. Hes.; palyg. Eustath. ad Homer. 1078; Lobeck. Aglaopham. II.1126. Klaidingai Athenaeus (IV. 27) priskiria šitą šokį persams (aiiuvvu; ūspo«ri)); jau Fick'as (Sprachein. p. 415) vardą nuo liet. suku-sukinu—drehen išvedė,   todėliai  reikėtų rašyti o6xivtc; palyg. silkinis — der Kreisel, suktinis — šokis („Ūkininkas" 1901 p. 38)~ein Tanz.
      72)    'Lv.otalia.c  'lo^a?   Se   fdptooc ^puyūv slvai s5p7)|j.a, hvo\ia.zs^Q-a.i Sk vai.a x u T a X i a c, xat' šjjupšpstav TOŪ jcd/ou; palyg. ir a%»xakiSa • žoX6v icot6v. Hes.= deminutyvas nuo liet. skudal, skudučiai—Flote (Geitler).
     73)    Scamander quum Creta frugum inopia laboraret cum parte tertia
populi ad exteras sedes ąuaerendas profectus est, ab Apolline monitus, ibi
eum habiturum sedes, ubi noctu a terrigenis oppugnatus esset. cum ad Fri-
giam venisset et castra posuisset, noctu mures arcuum nervos et loramen-
ta armorum adroserunt. Scamander eos interpretatus hostes esse terrigenas
in   Idae  montis  radicibus   aedificia collocavit. qui cum adversus Bebrycas finitimos   bellum   gereret   victor in Xantho  flumine lapsus non cornparuit,, qui post a Cretensibus in honorern regis sui Scamander appellatus est fi-lioque ėjus Teucro regnum traditum qui cives a suo nomine Teucros ap-pellavit qui post a rege Troo Trojani dicti sunt et templutn Apollini cons-tituit, quem sminthium appellavit. Cretenses enim murem sminthicem di-cunt. alii non Scamandrum sed Teucrum ipsum sub condicione supradicti oraculi profectum Creta dicunt et civitatem et ternplum condidisse et smin-thos mures vocari a Frigibus. Servius ad Virgil. Aen. III. 108; Ta ouv rope ro'j; TeiS^pdOc %aX tobr. {t6a<;, ž?1 wv o SĮUV&EOC lustSv] o II. i y & o i oi [i.6sc. Stra-.bo XIII. 1.64; ou.ivfto; v-bs. Hes. Anot kitos sakmės, dievas Apollonas, supykęs ant savo kunigo Krinio, bausmės dėliai pasiuntęs jam išpūstijančias peles, kurias vėliau pats išnaikinęs. Šitas pelių naikintojas dievas Apollonas su priedu Sminteus, Strabonui (XIII. 2. 5) liudijant, buvęs garbinamas visur vakarų ir pietų Trojos pamariais, vėlesniu laiku ypač Trojos Aleksandrijoje. Jau Iliadoje (I. 39) jis ZĮUV&SŪ šaukiamas; jis turėjo skaitlingas žinyčias ne tik M. Azijoje, bet ir ant salų Tenedo, Kejo (Kimę), Lesvo (Strabo XIII. 1.46. 48; Eustath. Comment cap. 536; Conze. Reise auf der Insel Lesbos p. 23). Tūloje M. Azijos šito Sminto žinyčioje prie dievo statujos kojų buvusi žalvarinė pelė (Chrestomatiae ex Strabonis libr. XIII. 39), kurios vardas ajjiv&oc = Iatv. smicens — die schwarze Spitzmaus         
     74)    o o 6 a t o v •   [topov  to   xptvivov "Eklrąvsc Trpoaafopsoooot. ta Y&p irxb T&V <J»/j[vtX(uv oo&ia Xi7etai.   o o u a o v    dk   ib   upivov   usro   ^po^aiv    "kEtym. Magn.; sustatyti galima su liet. sausas — troken: sausė — gatunek rosliny (Juškevičiaus žodynas rankraštyje), sausmiedis, sausviedis, a. saus-Vytis—evonymus europaeus, Iatv. sauserdis — Spindelbaum.
     75)    o ū -A y a i •   uTcoS^ata   cpĮJyta.    Hes.;   šietie padai, regis, iš suktos odos daromi buvo nuo suku-ti—  drehen.
     76)    Phrygia vestitur bucca tiar&. Junevalis VI. 516; anot Serviaus ad
Virgilii Aen. VII. 247 buvus tai „pileum phrigium". Kad ir persai tiaras nešiojo,   sužinome iš HerodotO VII. 71:  fJspaat %ip\ ■njat y.s<įakrp: st^ov udpacaaX<j'j;t£vooc, ziXouc az<x.-{i*z-   Persae tiaras gerunt, sed regės rectas, satrapae incurvas,   reperta   autem  tiara a Semiramide Assyriorum regina.    Isidorus Orig. XIX, 30;   priimant, kad prygai šitą kepurę nuo persų priėmę, persų M. Azijoj viešpatavimo laiku, bet patsai vardas, regis, nuo augštos augštyn styriančios formos, būtent nuo žodžio styriu, styrau — steif dastehen, starr,steif sein, erstarren, in die Hohe starren, aufrecht gerichtet sein paeina, supraleidimu s pradžioje žodžio, kaip ir žodžiuose praga — spraga, ketera —sketera, karą — skara, kuduriai — skuduriai, kerdžius—skerdžius, Iatv. Tanga stanga ir k. (pal. b' 3).   Sirvydas tiarą sustato drauge su cidariu.



    77)    % 6 JJ. % a. v o v — prygų trakų muzikos instrumentas — būgnas, būbnas. Schol. in Apoll. Rhodii Argon. I. v. 1138;   Euripides Bacch. v. 58 — 9 regis nuo tempiu-ti—ausdehen, ziehen, spannen, anziehen — ištempta oda aptrauktas.
     78)    Apie prygų kalbos glossas kalbant, nebus prošalj čia jau priker-
gus  vieno-kito  žmonių  vardo etymologija.   Pradėsime nuo trojanų, kurių
krašte   buvo  Idos kalnynas, apie kurio etymolygiją buvo augščiau kalbėta,
iš kurios sužinojeme, kad trojanų kalboje šimtakojį „ida" vadinta. Pirmasis
ir seniausias trojanų karalius buvęs AApSavoc, kuris įsteigęs Dardanijos pylĮ ir nuo kurio viso kampo gyventojai Dardanai vardą gavę. Patsai Darda-nas buvęs Dzevo sūnus (Ilias XX. 215) ir kaipo toksai vardą turėjo nuo dardu, dardenu — tonnen, hallen, kaip apie Perkūną sakoma Šitas vardas pavidale Dardina (moteriškos lyties) yra minimas vienoje pasakoje („Lietuvių Tauta" 1.167). {dėmi yra Dardano ainių geneaologija. Jojo sūnus 'Ep^ovtoc turėjęs sūnų vardu Tpsoc, nuo kurio gavę viso krašto gyvento¬jai vardą Tpaasę, lot. Trojani. Šitas Trojas turėjęs tris sūnus: ylXoc, 'Aaoa-xoc ir ravo[vrjS7]<; (Ilias XX. 230 sek.). Nuo Iliaus gavus "Utov pylis vardą, jojo sūnus buvęs AaoĮxeSo>v, kursai turėjęs sūnų no5apx7]c; šitas pagimdė Priamą (Ilpta^oc), kurs turėjo tarp kitų vaikų "E^acop ir Ildpic. Prisižiūrėkime dabar šitiems vardams ir jų etymologijoms. Vardo Erichtoniaus, kaipo helenizuoto, iš lietuvių kalbos išvesti negalima, kaip ir Trojaus, nors liet. pravardę Trojaną turime(„Tėvynė" 1898 p. 358). Vardą yIXo<; galima išvesti iš liet.yla — ein Pfriem, ylius — die eiserne Spitze, welche in das En-de eines Stocks geschlagen wird, um daraus eine Art Spiess zu machen; turime ir liet. pravardę llius („Vienybė Liet." 1912 p. 141) ir llionis („Lietuva" 1895 N 1), kaimai Iliai, Viduklės par., Raseinių pav., kaip ir pylies !'lXtov, ant aigyptėnų monumentų Iluna, vardą randame Lietuvoje: lliuona, kaimas Žiežmarių valsčiuje, Trakų paviete; palyg. ir lliondorf netoli Druskininkų (Scriptores rer. prussic. II. 701). 'Aaoipajtoc yra padirbtas taip. lygiai vardas, kaip liet. pravardės: Juodakis (AJir|)aBHT. ynasai. 3eajieBJiafl. KOBCH. ry<5. M 2420), Plačakis (Ajiį. yKa3. J& 4697), Žvynakis („Žvaigždė" 1904 N 2), Keturakis („Vienybė Liet." 1903 N 17), Kaulakis („Lietuva" 1896 N 7), Baltakis („Vienybė Liet." 1896 N 38), Rudakis („Nauja Liet. Ceitunga" 1902 N 55), Smalakys — Tilžėje, Miltakis („Lietuva" 1903 N> 40), Ilakis („Lietu¬va" 1903 N 17) ir sudurtas iš ašara—die Trane ir akis — Augę; artimiausias šitam Ašarakiui vardas savo prasme yra varvakis Sirvydo žodyne mi¬nėtas. Su Y&m\xiprią trojanų vardu, galima sustatyti dakų vardas Tautome-dos (Bezzenberger's Beitrage XXV, 56) ir kiti graikų raštuose randami: ALOJISSYJC. 'AfaĮiiS^c, Opaau^sS'/jc, NraopiSijc, sudurti su medis — der Baum: palyg. liet. pravardę: Medis („Lietuva" 1896 N 46), Užumcdis („Žvaigždė" 1902 N24), kaim. Vilkomedžiai, Šilokarčiamos pav.; su Ganymedžiu dar ga¬lima palyginti pravardė Ganąs („Tėvynė" 1900 p. 217). Laomedono pati vadinusis 2TPOĮI.&; palyg. liet. pravardę: Strymas, Strymaitis; o jo sūnus Ho-Sdpx7]c galėjo vadintis nuo darkauti — schmahen, schimpfen, sudėto su prielinksniu arba „verbalpraefiksu" pa; palyg. ir darkūs — haslich, garstig, schandlich. Tikrasis trojanų karaliaus pas Homerą rašomojo Priamo vardas buvo IIspaĮi.oc: Ešppaaoc- gaa&eoc. Hes. (Sittl. „Philologus" 1885 p. 214); šitas vardas nuo periu-perti — schlagen, paeinąs yra anologiškai padirbtas, kaip ir lukų vardai: 'ApsdcĮjnnc, AarAtia-;, Kapaji*;, KiSpApac, l^ttiaai;, Il£Tpaj«>0C ir k.; karų vardai: "I^SpaĮioc, Ts6w[i.oc, JA p).:touoc, Boitotioc ir k., lydų: Tto-jioc vAXxtji.oc (Kreitschmer, Einleit. in die Gesch. d. gr. Spr. p. 322 sek.). Panašiai pagamintus vardus, ir tai labai skaitlingus, randame ir Lietuvoje: Rasimas ir Rašymas, Tyrimas, Malamas, Dygimas, Perkamas, Svilimas, Galemas, Galdimas, Vilimas, Bylimas, Karimas, Siaurimas, Skystimas. Pūdymas, Akromas, Plėšimas, Trakimas, Bartimas, Akamas, Opamas, Valušimas, Valšimas, Bystramas, Šlimas, Storimas, Tošimas, Bormas, Mesimas, Paltimas ir k.; su Peramo sūnų vardą "E%twp, kurio etymologiją augščiau (po 32) nuo veikiuti išvedėme, su liet. pravarde Vektoris palyginome; su kito sūnaus vardu IT<4pic galima palyginti „Parisso dux Littuaniae" 1385 m. minėtą (Script. rer. prus. II. 716) ir kaimo vardą Paris senovės Prūsuose (Weber.   Preussen von 500 Jahren p. 501).   Galop čia galima paduoti dar į vienas trojanų kalbos žodis, būtent tūlos merginos vardas BptoYjtc, kurią graikų  vadas  Achilleus, trojanų karo laiku pagrobė ir kaipo gulovę (concubij    na)   pas   save  pasiliko (litas 1. 184. 320 sek.);   jos vardas, regis, palyginti galima, su liet. brėžti — coire cum femina   (Bezzenberger Litau. Forsch. p.i 102). Ant salos Dėlos moterys garbino tūlą deivę BptCw (Athenaei Deipno-soph. VIII. 12), nuo tos pat etymologijos pramintą.

LAST_UPDATED2