Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 24 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5916920

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Žmogaus įvardijimas PDF Spausdinti Email
Parašė   
Penktadienis, 06 Gegužė 2011 15:03

Kalba išreiškia mūsų suvokiamą tikrovę. Sakoma: skurdi kalba. O tai reiškia, kad skurdus yra pasaulis, kuriame gyvena žmogus. Kartais sakome: Negaliu pasakyti, t. y. nepavyksta išreikšti žodžiais. Kol nesugebame minties ar vaizdinio išreikšti žodžiais, – jie dar ne tikrovė. Negalime jais pasidalyti su kitais, kam nors papasakoti.

Kasdien vartodami kalbą, tardami žodžius, mes taip prie jų priprantame, kad nesusimąstome, kokią didelę galią turi žodį vartojantis žmogus. Kalbos galią išreiškia sena ikona, kurioje vaizduojamas Viešpats, sėdintis soste, o jo pirštai – ne ant žemės rutulio, ne ant kardo, bet ant knygos.

Apie žmogaus įvardijimo apeigas senaisiais Baltų tikėjimo papročiais žiūrėkite laidoje:

VideoLightBox Gallery generated by VideoLightBox.com

ZmogausIvardijimas


Kiekviena galia reiškia ir pavojų. Viskas priklauso nuo to, kaip naudosimės kalbos galia. Kad išvengtume įvardijimo pavojų, reikia daug atidumo tariant žodžius, pavadinimus bei sąvokas, o ypač išgirdus ar įvedant naujus žodžius. Informacinėje visuomenėje, kai naujas žodis greitai pasklinda po visą žemės rutulį, kalbos galia dar labiau padidėjo. Įvedamos naujos sąvokos, o žodžiai, kuriuos jos pakeitė, draudžiami naudoti. Kalbos galia pasireiškia ir mums jos nesuvokiant, tačiau ji gali būti ir yra vartojama sąmoningai – vienokios ar kitokios tikrovės kūrimui bei žmogaus formavimui. Išleidžiami specialūs potvarkiai, nurodantys, kaip naujai pavadinti vienus ar kitus žodžius (potvarkių pavyzdžius vėliau pateiksime).
L. Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein) sakė: Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas. Būtent mano. Nors mes kalbame ta pačia lietuvių kalba, tačiau kiekvieno iš mūsų pasaulis priklauso nuo tų žodžių, kuriuos aš žinau ir sugebu suprasti bei vartoti. Didesnis kalbos žodynas reiškia didesnį pasaulį. Nežinomas žodis, kurio aš nesuprantu, lieka už mano pasaulio ribų, tačiau jis įeina į kito ar kitų žmonių pasaulį, kuris yra didesnis už manąjį.

Pastebėkime, kaip vaikai uoliai klausia daiktų pavadinimų: O kas čia? O kas čia? Vaikai tai daro noriai. O mes, suaugusieji? Naujų žodžių supratimas ir įjungimas į savo kalbą yra ne tik savojo pasaulio didinimas, bet ir neurobika (smegenų lavinimas).

Antropologai, tyrinėdami įvairias kultūras, atrado kalbinio sąlyginumo principą, kurį teoriškai XX amžiaus viduryje suformulavo filosofas Kueinas. Pagal šį principą tikrovė, kurioje gyvename, priklauso nuo mūsų kalbos. Šį kalbinio sąlyginumo principą išreiškia moksle dažnai vartojama sąvoka sutartinė arba sąlyginė tikrovė, kuri angliškai vadinama consensus arba conditioned reality, o rusiškai – общепринятая  arba обусловленная реальность. Viena iš kalbinio sąlyginumo principo pasekmių yra ta, kad tekstų aprašančių pagrindines būties charakteristikas, neįmanoma tiksliai išversti. Tai ypač pasakytina apie šventraščius ir filosofines knygas.

Daiktų ar reiškinių įvardijimas yra ypač reikšmingas, nes įvardijant kuriama sutartinė arba sąlyginė tikrovė. Kažkas yra pasakęs, kad žodžiai yra didžiuliai tikrovės (objektyvios) priešai. Žodžiai kuria sutartinę arba sąlyginę tikrovę. Sakėme, kad žodžiai kuria tikrovę, tačiau ši tikrovė yra sąlyginė. Tai reiškia, kad mes, vartodami vienus ar kitus žodžius, galime keisti tikrovę. Tik reikia būti atidiems savo kalbai.

Daiktų įvardinimas yra ypač reikšmingas, nes įvardinant kuriama tikrovė, sąlyginė tikrovė. V. Toporovas senųjų kultūrų žmones, pavadindavusius daiktus vardais, vadina žynys – poetas. Daikto ar reiškinio pavadinimas buvo ne atsitiktinis garsų rinkinys, jis turėjo išreikšti to daikto ar reiškinio esmę ir jo sąsajas su kitais daiktais.

Sena išmintis sako: jei žinai daikto pavadinimą, numanai ir jo paslaptingumą bei esmę. Vardas yra būties prieangis. Įvardinti daiktai pradeda būti. Iki įvardinimo jų tarsi nebūdavo žmonių pasaulyje. Tą dėsningumą išreiškia sena mįslė: Be ko niekas negali būti? – kurią vaikai nesunkiai atspėja. O mes?

Senose kultūrose parinkdavo prasmingus vardus. Patarlė sako: Vardą pakeisi laimę pakeisi.  Jei vaikas daug sirgdavo, keisdavo jo vardą. Buvo vardo keitimo apeiga. Vardų slėpimas senose kultūrose iki šiolei išlikęs reiškinys. Airių rašytojas ir kunigas Dž. Donohju (John O’Donohue) rašo, kad senukas, su kuriuo jis nuoširdžiai pasikalbėjo, paklaustas vardo atsakė: To aš niekam nesakiau per visą savo gyvenimą. Žinant vardą, galima juo pasinaudoti. Tai žinojo senųjų kultūrų žmonės. Mums jau sunku tai suprasti, nes mūsų sąmonė kitokia.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: