Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 5 laida Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Pirmadienis, 28 Lapkritis 2011 19:24

Vytauto Permainos


Ryškia permaina LDK istorijoje tapo Vytauto valdymas (1392-1430). Šių permainų reikšmę suvokė jau amžininkai, jų palankūs vertinimai lėmė, kad Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Visų pirma Vytautas pradėjo nebemokėti mongolams duoklės, taip pat panaikino senovinę dalinių kunigaikštijų sistemą.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

Tiesa, formaliai tai buvo jau Gediminaičių paveldėjimo teisės naikinimas, nes jai į tas kunigaikštijas buvo skiriamas ir kitas kunigaikštis Gedeminaitis, tai jau kaip Vytauto vietininkas. Jau XIV a. Pabaigoje Vytautas pašalino svarbiausius sričių kunigaikščius, o į jų vietą paskyrė savo vietininkus ir taip realią LDK valdžią suėmė į savo rankas. Tiesioginiai Vytauto žinion 1393 m. Perėjo Luckas, 1394 m. Jis panaikino Kijevo kunigaikštiją (Kijevą gavo Skirgaila, jam 1397 m. Mirus, Vytautas paskyrė Joną Alšėniškį), 1395 m. Paskyrė savo vietininką Podolei (Teodoras Karijotaitis pasitraukė į Vengriją ir iki šiol prisimenamas Mukačevėje), Siverų Naugardą gavo valdyti iš Voluinės Vladimiro atkeltas Teodoras liubartaitis.
Išliko tik mažesnės ar net visai smulkios Ostrogo, Turovo, Pinsko, Ratno ir kitos kunigaikštijos. Tačiau svarbiausios Vytauto politikoje buvo socialinės permainos- kuriamas žemvaldžių riterių sluoksnis. Gausus valstiečių dalijimas bajorams reiškė, kad žemvaldžiais užvaldytose erdvėse tampa ir patys Gediminaičiai, žeme aprūpindami atvykėliai lietuviai pilėnai, o svarbiausia- kuriamas lojalus vietinių žmonių sluoksnis ir net toleruojami lojalūs vietiniai kunigaikščiai.
Po 1387 m. Lietuvos krikšto politiniam elitui perėjus iš pagonybės į katalikybę, katalikiško valstybės branduolio ir stačiatikiškos periferijos (stačiatikiams uždrausta užimti aukščiausius valstybės postus, o valstybės branduolyje- statyti stačiatikių cerkves) kultūros svarstyklės apsilygino. Politinės lietuvių įtakos ir stačiatikių kultūrinio pranašumo pusiausvyra neteko savo svertų- politinis elitas pradėjo įgyti ir kultūrinio elito statusą, nes stačiatikiai neteko savo civilizacinio pranašumo. Tačiau tai pagimdė naują problemą- konfesinį dualizmą (į ką negalėjo pretenduoti pagonybė). Etninis „katalikiškas“ valstybės branduolys sudarė tik 10 proc. Teritorijos, o gyventojų skaičiumi- 20 proc. Be abejo, jis buvo tankiau gyvenamas, iš jo į LDK kariuomenę ėjo vos ne pusė raitijos, tačiau su tokiu didžiuliu kitos konfesijos valdinių svoriu nesusidūrė jokia kita Europos valstybė.
Vytauto inspiruotos permainos kultūroje irgi buvo radikalios- intensyviai kurdamas katalikiškų institucijų tinklą, jis ryžtingai atsigręžė ir į stačiatikybę. Jau Gediminas ir Algirdas siekė atriboti „savo“ stačiatikius nuo Maskvos , kūrė savarankišką stačiatikių metropoliją, nors dėl Konstantinopolio politikos jos neįgavo tęstinumo. Tą patį darė ir Vytautas, tik ryškiau tai įtvirtino instituciškai. 1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą , įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir metropolitu paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką. Negana to, „Kijevo ir Visos Rusios“ metropolitas buvo patikimai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje‘ suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a. Pabaigos. Maža to, Grigorijaus Cambako vadovaujama LDK stačiatikių delegacija nuvyko į Katalikų bažnyčios susirinkimą Konstancoje, kur iškėlė visuotinės bažnyčių unijos idėją ( kuri, kaip žinoma, realizuota buvo vėliau-1439 m. Florencijoje).
Vytauto centralizacinė politika įgalino sutelkti plačios Rytų Europos erdvės resursus, padėjo pasiekti ir Žalgirio pergalę 1410 m.: kartu su visų LDK žemių kariuomene turėjo kautis ir Ukrainos žemių pulkai. Labiausiai integruota į LDK gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė laikyti tėvonijos dalimi, Voluinės kryžius tapo jo majestoninio anspaudo svarbiausia dalimi (šalia Vilniaus, Trakų ir Smolensko ženklų). Voluinės Luckas tapo ir LDK politinės istorijos kulminacijos vieta- čia pas Vytautą 1429 m. Susirinko Vidurio ir Rytų Europos valdovai svarstyti Ostmanų imperijos keliamo pavojaus, kartu subrendo ir Vytauto karūnacijos karaliumi projektas, bet to neįvyko : 1430 m, Vytautas mirė. Voluinė apskritai tapo šalutinių Gedeminaičių šakų įsitvirtinimo erdvė- juk čia tėvonijas sukūrė iš šių šakų kilę Sanguškos (Kovelis, vėliau Slavuta), Čartoriskiai (Klevanė), Vyšnioveckiai (Vyšnivecis) ir kiti, tą patį darė čia valdas įgiję didikai Radvilos (Olyka) ir Chodkevičiai (Mlynivas), pagaliau iš Voluinės, iš Ostrogo, buvo kilę itin reikšmingą vaidmenį suvaidinę Riurikaičiai, taip pat „ukrainietiškos“ kilmės kunigaikščiai Ostrogiškiai.

LAST_UPDATED2