Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 7 laida Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 25 Gruodis 2011 22:56

  Bendras LDK paveldas
Taigi Lietuvą ir Ukrainą sieja gilūs bendro gyvenimo ir paveldo klodai, kuriuos tik pamažu pradedama pažinti. Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui bus nauja rasti XIV a. Susiformavusį „rusų miestą“ Vilniuje, apiue kurio ukrainietiškumą kol kas mena tik Konstantino Ostrogiškio graikų katalikų konfesijai atiduota Švč. Trejybės cerkvė (dabar vadinama ukrainiečių) , jo statytos cerkvės, iš jo vardo kildinamas Aušros Vartų pavadinimas, stačiatikių , vėliau graikų katalikų Kijevo metropolito katedra ir rezidencija.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui ne taip paprasta bus atrasti kalną Kijeve, ant kurio nuo XIV a. Pabaigos stovėjo 15-os bokštų „lietuvių pilis“ , kurios papėdėje išaugo naujasis Kijevas- Podilas, ir kuriam dar 1494 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras II Jogailaitis suteikė Magdeburgo teisę. Teks prisiminti Konstantiną Ostrogiškį, palaidotą Kijevo Pečorų lauroje, ten pat kaip mergaičių globėją garbinamą lietuvių kunigaikščių palikuonę Julijoną Alšeniškytę. O kur dar Liubartą, Vytautą ir Švytrygailą menanti Lucko pilis, kur Ostrogas, Kremenecis, Olyka, Klevanė? O kur dar Oleskos istorinių portretų galerija, kurią išsaugojęs ir išpuoselėjęs Borisas Voznickis ieško LDK laikų asmenybių portretų, kas taip aktualu LDK portretų tyrėjai menotyrininkei Marijai  Matušakaitei.
Istorinės teisybės vardan reikėtų pridurti, kad nors po Liublino unijos 1569 m. Ukrainos vaivadijos tapo pavaldžios nebe Vilniui, o Krokuvai (vėliau Varšuvai), tada susikūrusi valstybė buvo kompromiso rezultatas. Todėl jei Abiejų Tautų Respubliką nelaikysim vien lenkų valstybe- Lenkija, tai turėsime pripažinti, kad Ukraina ir Lietuva (žinoma, kartu ir Baltarusija, o nuo Liublino- ir su Lenkija) išgyveno dar du bendro gyvenimo šimtmečius, taigi vos ne pusę tūkstantmečio gyvenome greta ir kartu bendroje valstybėje. Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika priešinosi ostmanų imperijai, LDK karvedžiai kartais vadovavo visai jungtinės valstybės kariuomenei, o 1621 m. Prie Chotyno, mūšyje su turkai, mirė garsusis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius. Be to, Ukrainoje tevonijas turėję didikai buvo LDK pareigūnai ir po Liublino unijos, išliko LDK ir Ukrainos stačiatikių ryšiai (ypač tarp Vilniaus ir Lvovo stačiatikių brolijų), kurių ištakose galima įžvelgti net garsųjį Ivaną Fiodorovą, po LDK didžiojo etmono mecenato Grigaliaus Chodkevičiaus mirties persikėlusį iš Zabludovo pas Ostrogiškius į Ostrogą ir Lvovą.
Ir vis dėlto, nors po Liublino unijos Lietuvos ir Ukrainos keliai išsiskyrė, ryškėjo bendros problemos. Ukrainai taip ir nepavyko jungtinės valstybės paversti „Trijų Tautų Respublika“, nugalėjo lenkų ir lietuvių didikų egoizmas. Šiandien tai vertinama kaip viena didžiausių politinių klaidų, svariai prisidėjusių prie valstybės likimo. Ši klaida privedė prie kazokų desperacijos, nulėmusios, kad Kijevas tapo Rusios pasienio miestu. Tiesa , Lietuva išlaikė suverenumą Abiejų Tautų Respublikoje ir netgi įtvirtino valstybės dualizmą Gegužės 3-iosos konstitucijos 1791 m. Spalio 20 d. Pataisoje, tačiau ir jai iškilo Lenkijos kultūros ir lenkų kalbos dominavimo problema. Gal vėlesni tautiniai atgimimai, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių, ir perdėm išpūtė šią problemą, tačiau būtent tada tiek Lvove, tiek Kaune susiklostė idėja, jog būtina išsivaduoti iš Varšuvos kultūrinės įtakos- antilenkiškumas tapo tautinių atgimimų bruožu (1910 m. Lietuviai net dėl Žalgirio mūšio minėjimo vyko tartis ne į Krokuvą, o į Lvovą pas M.Hruševskį). dažnai užtemdančiu svarbiausią problemą- Maskvą ir Sankt Petrburgą.

LAST_UPDATED2