Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 188 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5850843

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 8 laida PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Šeštadienis, 11 Vasaris 2012 16:03

KIJEVO ŽEMĖ

Lietuvos valdymo metais Kijevas kontroliavo dideles teritorijas. Kojevo žemės ribos siekė Dniepro žemupį, o pačią Kijevo žemę sudarė Ovručio, Žytomyro, Mozyriaus, Černobylio, Putyvlio, Liubečo, Ostero ir Čerkasų pavietai.
Šiandien šiose teritorijose keblu rasti Lietuvos valdymo laikų materialinių pėdsakų. To meto pastatai dažniausia buvo mediniai, o pats regionas ne kartą visiškai nusiaubtas. Ypač skaudus buvo Krymo totorių, vadovaujamų chano Menglio Girėjaus, antpuolis (1482), kuris, kaip manoma, buvo ne mažiau triuškinantis negu Batijaus.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

Būtent „totorių faktorius“ lėmė, kad XV-XVI a. regionas buvo mažai apgyvendintas. To meto rašytojų kūriniuose jis aprašomas kaip pirmykštės gamtos kraštas, Mykolo Lietuvio žodžiais tariant, „Boristenu [...] teka medus ir pienas“. Tiesa, šią Biblijos metaforą lydi pragmatiškas komentaras: totoriai taip vadinę Dnieprą dėl to, kad „aukštupyje gausu girių su bičių spiečiais, o žemupyje – stepių, tinkamų ganykloms, todėl aplinkiniai gyventojai turi pieno ir medaus per akis“.
Pasak Mykolo Lietuvio, Kijevo žemė, „iš visų pusių apsupta laukų ir miškų, tokia derlinga, kad laukai, suarti dviem jaučiais tik vieną kartą, duoda gausų derlių [...]. Seni ąžuolai, uosiai ir skirpstai, nuo senatvės drevėti, pilni bičių spiečių ir korių, labai malonios spalvos ir kvapo [...]. Be galo daug ūdrų gyvena upių krantuose. Paukščių [...] galybės [...]. Šunys šeriami laukiniena ir žuvimis, nes upėse knibždėte knibžda mažų ir didelių žuvų“.
Negalima nepastebėti, kad kartais Mykolas Lietuvis praranda saiko jausmą – ko vertas vien jo teiginys, kad kiekvienas valstietis per sezonines žvėrių migracijas kasmet nudobia per tūkstantį saigų, stumbrus ir elnius medžioja tik dėl jų kailių, o mėsą beveik visą išmeta. Mykolo Lietuvio duomenų ir tikrovės skirtumą puikiai apibūdina žūklės „auksinėje“ Pripetėje (taip vadintoje dėl jos gamtos turtų), Turo upės (tapatinamos su Turijos ar Prudoko upėmis) žiotyse aprašymas: kovo mėnesį „kasmet atsiranda tiek žuvų, jog į jų tarpą įmesta ietis stirkso stačiai, lyg būtų įstrigusi žemėn – taip ten tiršta žuvų. Aš tuo netikėčiau, tačiau ne kartą savo akimis mačiau, kaip iš ten be atvangos buvo semiamos žuvys ir per vieną dieną jų buvo prikrauta apie tūkstantį vežimų, mat svetimšaliai pirkliai kasmet tuo laiku suvažiuoja į tą vietą“. Šis vaizdas, nuo kurio šiuolaikiniam žvejui suspaudžia širdį, akivaizdžiai kontrastuoja au 1552 m. revizijos duomenimis: pasirodo, Ture buvo sugaunama 150 – 200 kg žuvų, ir tai ne kasmet.
Ta pati 1552 m. revizija rodo, kad dėl pavojingos kaimynystės su „Totorija“ pietinė Padnieprė, galima sakyti, ištuštėjo: tarp vietinių gyventojų minimi tik „kasinėtojai“, kurie, ieškodami senovės lobių, rausė piliakalnius, ir verslininkai „išėjūnai“, kurie gyveno čia vasarą „mėsa, žuvimi, medumi“. Įdomu, kad tarp pastarųjų buvo populiarus pasakojimas, jog Kanevą ir Čerkasus įkūręs Gediminas po savo žygio į Krymą ir Piatigorję; galimas dalykas, apeliuodami į Gedimino, tikrojo Lietuvos valstybės įkūrėjo, laikus, jie priešinosi pilies administracijos, kuri siekė atimti iš jų teisę laisvai eksploatuoti vietines naudmenas, spaudimui.
Naudmenos traukė žmones. Būdingas šiuo atžvilgiu yra Mykolo Lietuvio liudijimas: „[...] laimingoje ir derlingoje Kijevo žemėje“ esą daug atėjūnų: „bėgdami nuo tėvų valdžios, nuo vergijos ar darbo, nuo bausmės, skolų ar kitokių nemalonumų ir ieškodami didesnio pelno ar traukiami garsios vietos suplaukia į Kijevą, ypač pavasarį. Pagyvenę patogumuose, kurių teikia Kijevo srities pilys, [...] jie niekada nebegrįžta pas savuosius“.

 

 

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: