Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 195 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 5850862

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 9 laida PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Trečiadienis, 15 Vasaris 2012 19:54

Tačiau čia, jei kartais netikėtai užpultų totoriai, teko būti visada pasiruošusiems. Tai buvo visų Ukrainos žemių bendras bruožas. Ne veltui XVI a. viduryje Voluinės bajoraiskundėsi „šeimininko” revizoriams: „Ar esama, ar nesama paliaubų su totoriais, retai kada nuo žirgo nulipame“. Neramaus gyvenimo totorių pasienyje įvaizdžiu tapo ukrainiečių valstietis, kuris, pasak Ericho Lassotos, „išsiruošdamas lauko darbams, visada turi šautuvą ant peties ar kardą ar kirvį už juostos“.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Ne mažiau raiškus paveikslas, Sebastiano Fabiano Klonovičiaus nupieštas poemoje Roksolanija:
Ir sėja, ir nuima derlių artojas ginkluotas,
Už nugaros visad pilna pilnutėlė strėlinė.
Krauju aplaistytą duoną veža valstiečiai į kluonus,
Kad išsaugotų jąją – vėl savo kraują pralieja.
Meta dažnai pusryčiauti, nes priešas tas pats vėl artėja,
Jam jau ne kartą verdami pietūs lauke.
Įprato gyventojus plėšti ordiečiai, žmonės netikę,
Puldinėja namus jie ir siaubia ne kartą.
Išmokę greitai brastą įveikti, skrost Boristeno bangas.
Vandenys būdavo gilūs tarsi jūros tikrosios gelmė.
Kaimus jie siabia ugnim, o žmonės, seni ar ligoti,
Ginklų griebtis nespėję, strėlių perverti krinta čia pat.
Šuoliuoja žirgais jie, strėlių vengdami, nesvarbu,
Kur eržilai juos nuneš, kur sūkurys juos nublokš.
Natūralu, kad ilgainiui verslo „šutvių“ nariai įgydavo reikiamos patirties ir, prisitaikę prie vietinių sąlygų, ne tik galėjo duoti atkirtį krymiečių antpuoliams, bet ir patys pradėjo triuškinti jų ulusus, atiminėti gyvulius, plėšti pirklių karavanus. Toks plėšikiškas gyvenimo būdas tapdavo socialine niša tiems, kuriuos, pasak karaliaus sekretoriaus Reinholdo Heidensteino, iš apgyvendintų vietų ginė „aplinkybės arba įstatymai“. Taip visuomenės gyvenimo pašalėje iš judrių, neprisitaikančių elementų pamažu formavosi šis marginalus visuomenės tarpsluoksnis – kazokai, kurie pradedami minėti VX a. paskutinio dešimtmečio dokumentuose.
1492 m., reaguodamas į Menglio Girėjaus skundą dėl jo laivo apiplėšimo Dniepro žemupyje, prie Tiahinės, ir į kitus kijeviečių ir čerkasiečių savavaliavimus, didysis kunigaikštis Aleksandras II Jogailaitis pažadėjo šį reikaląišsiaiškinti „su kazokais“. Nemažai tolesnių kazokų paminėjimų susiję su užsienio pasiuntinių ir pirklių užpuolimais; kriminalinis šių žinių pobūdis iš dalies sąlygotas šaltinių, iš kurių jos paimtos, kilmės. Tai – diplomatarp šitokių rūpesčių keliančiųjų savo vyriausybei buvo ir kazokų, kurie veikė savo nuožiūra, nelabai susimąstydami dėl tokių poelgių atgarsių. Antai jau 1519 m. pabaigoje Muhamedas Girėjus kaip kazokų žygio į Očakivą priežastį nurodė praėjusių metų totorių antpuolį (baigėsi lietuvių ir lenkų kariuomenės, vadovaujamos Konstantino Ostrogiškio, pralaimėjimu prie Sokalio).
Šiek tiek kitokie atrodo kazokai – savo kasdieniniu išėjūnų pavidalu – 1499 m. privilegijoje Kijevo miestiečiams: minimieji kazokai „eina vandeniu žemyn, iki Čerkasų ir toliau“ ir „žuvų atveža sūdytų ir vytintų“; čia kazokais pirmiausia vadinami išeiviai iš „Dniepro aukštupio“; tokių iš tiesų buvo nemažai tarp jų, kurie vertėsi kaip „išeiviai“. Antai kaip verslininkus iš kitų miestų Kijevo ir Čerkasų pilių revizoriai XVI a. viduryje minėjo Černobylio, Mozyriaus, Rečisos, Rogačiovo, Bychavo ir Mogiliavo gyventojus. Tie patys revizoriai paprastai „išėjimo“ verslą tapatino su „kazokavimu“, minėjo „išėjimą į kazokus lauku“ arba „žemyn upe“.
Nereikėtų užmiršti, kad žodis „kazokas“ – tiurkų kilmės (žinomas iš XIV a. pradžios „sargybinio“ reikšme; prie šios reikšmės vėliau prisidėjo negatyvios konotacijos: „plėšikas“, „perėjūnas“ ir kt.). Atsiradę kaimynystėje su „Totorija“, kazokai organiškai perėmė nemažai tiurkiškų elementų: pavadinimų, buities dalykų, papročių. Kazokai neretai vadinosi totoriškais vardais, o jų ikonografiniu įsikūnijimu tapo kazokas Mamajus; grynai tautiški, šiuolaikiniu požiūriu, jo požymiai – nuo kuodo iki šarovarų – pagal savo prigimtį yra rytietiški.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kazokai buvo svetimi visuomenės elementai, „pasiskolinti“ iš totorių pasaulio. Tokio požiūrio, siekiančio Mykolos Kostomarovo laikus (šis mokslininkas gynė nuomonę, kad „kazokai be jokios abejonės, totorių kilmės, kaip ir pats jų pavadinimas“, ir buvo įsitikinęs, jog kazokų sluoksnis susiformavo iš pasienio pilių seniūnų), šalininkams visada trūko įtikinamų argumentų. Pasienio valdovai kazokų stichijai pridėjo nebent karinės organizacijos elementų (pavyzdžiui, dalijimą į kuopas) ir aktyviai juos panaudojo kovoje su totoriais, dėl ko ir buvo romantinėje XVIII a. istoriografijoje pavadinti etmonais. To meto kazokų metraščiuose tokie pasirodo Čerkasų ir Kanevo seniūnas Eustachijus Daškovičius, Chmilnyko seniūnas Predslavas Lianckoronskis ir kunigaikštis Dmitrijus Vyšnioveckis. Pastarajam priklauso ypatinga vieta kazokų istorijoje, nes 1554 m. padėjęs pamatus piliai už Dniepro slenksčių, Chortycios saloje (prabuvo iki 1557 m.), M. Hruševskio žodžiais, jis davė pradžią „Zaporožės, kaip nuolatinės tvirtovės stepių jūroje, idėjai“. Taip Lietuvos valstybės gelmėse subrendo naujo laikotarpio daigai: lemiama jėga tapo kazokai.

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: