Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 9 laida Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Trečiadienis, 15 Vasaris 2012 19:54

Tačiau čia, jei kartais netikėtai užpultų totoriai, teko būti visada pasiruošusiems. Tai buvo visų Ukrainos žemių bendras bruožas. Ne veltui XVI a. viduryje Voluinės bajoraiskundėsi „šeimininko” revizoriams: „Ar esama, ar nesama paliaubų su totoriais, retai kada nuo žirgo nulipame“. Neramaus gyvenimo totorių pasienyje įvaizdžiu tapo ukrainiečių valstietis, kuris, pasak Ericho Lassotos, „išsiruošdamas lauko darbams, visada turi šautuvą ant peties ar kardą ar kirvį už juostos“.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Ne mažiau raiškus paveikslas, Sebastiano Fabiano Klonovičiaus nupieštas poemoje Roksolanija:
Ir sėja, ir nuima derlių artojas ginkluotas,
Už nugaros visad pilna pilnutėlė strėlinė.
Krauju aplaistytą duoną veža valstiečiai į kluonus,
Kad išsaugotų jąją – vėl savo kraują pralieja.
Meta dažnai pusryčiauti, nes priešas tas pats vėl artėja,
Jam jau ne kartą verdami pietūs lauke.
Įprato gyventojus plėšti ordiečiai, žmonės netikę,
Puldinėja namus jie ir siaubia ne kartą.
Išmokę greitai brastą įveikti, skrost Boristeno bangas.
Vandenys būdavo gilūs tarsi jūros tikrosios gelmė.
Kaimus jie siabia ugnim, o žmonės, seni ar ligoti,
Ginklų griebtis nespėję, strėlių perverti krinta čia pat.
Šuoliuoja žirgais jie, strėlių vengdami, nesvarbu,
Kur eržilai juos nuneš, kur sūkurys juos nublokš.
Natūralu, kad ilgainiui verslo „šutvių“ nariai įgydavo reikiamos patirties ir, prisitaikę prie vietinių sąlygų, ne tik galėjo duoti atkirtį krymiečių antpuoliams, bet ir patys pradėjo triuškinti jų ulusus, atiminėti gyvulius, plėšti pirklių karavanus. Toks plėšikiškas gyvenimo būdas tapdavo socialine niša tiems, kuriuos, pasak karaliaus sekretoriaus Reinholdo Heidensteino, iš apgyvendintų vietų ginė „aplinkybės arba įstatymai“. Taip visuomenės gyvenimo pašalėje iš judrių, neprisitaikančių elementų pamažu formavosi šis marginalus visuomenės tarpsluoksnis – kazokai, kurie pradedami minėti VX a. paskutinio dešimtmečio dokumentuose.
1492 m., reaguodamas į Menglio Girėjaus skundą dėl jo laivo apiplėšimo Dniepro žemupyje, prie Tiahinės, ir į kitus kijeviečių ir čerkasiečių savavaliavimus, didysis kunigaikštis Aleksandras II Jogailaitis pažadėjo šį reikaląišsiaiškinti „su kazokais“. Nemažai tolesnių kazokų paminėjimų susiję su užsienio pasiuntinių ir pirklių užpuolimais; kriminalinis šių žinių pobūdis iš dalies sąlygotas šaltinių, iš kurių jos paimtos, kilmės. Tai – diplomatarp šitokių rūpesčių keliančiųjų savo vyriausybei buvo ir kazokų, kurie veikė savo nuožiūra, nelabai susimąstydami dėl tokių poelgių atgarsių. Antai jau 1519 m. pabaigoje Muhamedas Girėjus kaip kazokų žygio į Očakivą priežastį nurodė praėjusių metų totorių antpuolį (baigėsi lietuvių ir lenkų kariuomenės, vadovaujamos Konstantino Ostrogiškio, pralaimėjimu prie Sokalio).
Šiek tiek kitokie atrodo kazokai – savo kasdieniniu išėjūnų pavidalu – 1499 m. privilegijoje Kijevo miestiečiams: minimieji kazokai „eina vandeniu žemyn, iki Čerkasų ir toliau“ ir „žuvų atveža sūdytų ir vytintų“; čia kazokais pirmiausia vadinami išeiviai iš „Dniepro aukštupio“; tokių iš tiesų buvo nemažai tarp jų, kurie vertėsi kaip „išeiviai“. Antai kaip verslininkus iš kitų miestų Kijevo ir Čerkasų pilių revizoriai XVI a. viduryje minėjo Černobylio, Mozyriaus, Rečisos, Rogačiovo, Bychavo ir Mogiliavo gyventojus. Tie patys revizoriai paprastai „išėjimo“ verslą tapatino su „kazokavimu“, minėjo „išėjimą į kazokus lauku“ arba „žemyn upe“.
Nereikėtų užmiršti, kad žodis „kazokas“ – tiurkų kilmės (žinomas iš XIV a. pradžios „sargybinio“ reikšme; prie šios reikšmės vėliau prisidėjo negatyvios konotacijos: „plėšikas“, „perėjūnas“ ir kt.). Atsiradę kaimynystėje su „Totorija“, kazokai organiškai perėmė nemažai tiurkiškų elementų: pavadinimų, buities dalykų, papročių. Kazokai neretai vadinosi totoriškais vardais, o jų ikonografiniu įsikūnijimu tapo kazokas Mamajus; grynai tautiški, šiuolaikiniu požiūriu, jo požymiai – nuo kuodo iki šarovarų – pagal savo prigimtį yra rytietiški.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kazokai buvo svetimi visuomenės elementai, „pasiskolinti“ iš totorių pasaulio. Tokio požiūrio, siekiančio Mykolos Kostomarovo laikus (šis mokslininkas gynė nuomonę, kad „kazokai be jokios abejonės, totorių kilmės, kaip ir pats jų pavadinimas“, ir buvo įsitikinęs, jog kazokų sluoksnis susiformavo iš pasienio pilių seniūnų), šalininkams visada trūko įtikinamų argumentų. Pasienio valdovai kazokų stichijai pridėjo nebent karinės organizacijos elementų (pavyzdžiui, dalijimą į kuopas) ir aktyviai juos panaudojo kovoje su totoriais, dėl ko ir buvo romantinėje XVIII a. istoriografijoje pavadinti etmonais. To meto kazokų metraščiuose tokie pasirodo Čerkasų ir Kanevo seniūnas Eustachijus Daškovičius, Chmilnyko seniūnas Predslavas Lianckoronskis ir kunigaikštis Dmitrijus Vyšnioveckis. Pastarajam priklauso ypatinga vieta kazokų istorijoje, nes 1554 m. padėjęs pamatus piliai už Dniepro slenksčių, Chortycios saloje (prabuvo iki 1557 m.), M. Hruševskio žodžiais, jis davė pradžią „Zaporožės, kaip nuolatinės tvirtovės stepių jūroje, idėjai“. Taip Lietuvos valstybės gelmėse subrendo naujo laikotarpio daigai: lemiama jėga tapo kazokai.

LAST_UPDATED2