Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
/index.php/temu-turinys/29/173
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
/index.php/temu-turinys/60/527
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
/index.php/temu-turinys/29/236
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...
/index.php/temu-turinys/29/270
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
/index.php/temu-turinys/56/566
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
/index.php/temu-turinys/60/302
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
/index.php/temu-turinys/53/214
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
/index.php/temu-turinys/60/284
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
/index.php/temu-turinys/60/275
Tyrimai Šventaragio slėnyje
Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...
Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik
mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas
iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida" įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p: saulius.novikas@init.lt
Kijevo Pečorų vienuolynas, minimas jo sūnaus Andriaus testamente, 1446 m. jis ,,buvo atvažiavęs į Kijevą su savo žmona ir savo vaikučiais ir buvo Švenčiausiosios Dievo Motinos namuose, ir nusilenkė jos šventam atvaizdui ir šventiems tėvams Antonijui ir Teodosijui, ir kitiems šventiems Pečorų tėvams, ir nusilenkė karstui tėvo savo, kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio, ir dėdžių savo karstams, ir visų šventų vienuolių karstams olose. Ir pamąstė savo širdyje: „Kiek čia karstų, ir visi jie gyveno šiame pasaulyje, ir visi išėjo pas Dievą“. Ir pagalvojo: „Pamažu ir mums teks ten eiti, kur tėvai ir broliai mūsų“.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Šiai testamento įžangai negalima nepripažinti tam tikrų literatūrinių privalumų, į kuriuos atkreipė dėmesį Mychailo Hruševskis, apie testamento paprastumą jis taip rašė: „Tai paprastumas ne grubios nemiklios rankos, o subtilios plunksnos, aiškia forma perteikusius paprastus ir nesudėtingus kunigaikščio svarstymus, nė vienas netinkamas žodis, nė viena nereikalinga smulkmena nepažeidžia melancholiškų kunigaikščio šeimos apmąstymų olos prieblandoje“.
Testamento įžanga taip pat liudija, kad Pečorų vienuolyno teritorijoje, be Vladimiro, buvo palaidoti ir kiti kunigaikščiai Algirdaičiai: tikrai žinoma, kad vienas iš jų – Vladimiro suvestinis brolis Skirgaila, kurio valdymą Kijeve nutraukė netikėta mirtis (1394 m. gruodžio 24 d.). Skirgaila, krikštytas pagal stačiatikių apeigas ir „per šventą krikštą pavadintas Jonu“, Pečorų vienuolyno paminėjimų knygoje įrašytas šalia „didžiojo kunigaikščio Vladimiro (Algirdaičio) Kijeviškio“, nors visai gali būti, kad būtent jis pridėjo ranką prie savo jaunesniojo brolio mirties, kaip keršto įrankį panaudojęs metropolito vietininką. Nereikėtų pamiršti, kad Vladimiras klerikaliniuose sluoksniuose buvo autoritetingas asmuo ir aktyviai dalyvavo Bažnyčios reikaluose. Žinoma, kad per vadinamąjį „maištą metropolijoje“ Vladimiras Algirdaitis, neabejodamas savo sprendžiamojo balso teise dėl metropolito sosto pakeitimo, pasodino į kalėjimą tik tą Konstantinopolyje įšventintą metropolitą Dionisiją. Jis buvo apkaltintas, esą „ėjo i metropolitą be mūsų leidimo“. Dionisijas liko „kalėjime iki mirties“, kurią metraščiai mini apie 1385 m.: „[...] numirė Kijeve arkivyskupas Dionisijas, įšventintas metropolitu Rusijoje, ir palaidotas Kijevo didžiojo Antonijaus oloje, ir kūnas jo ir iki šiol sveikas ir netrūnus“.
Skirgailos žūtis, atrodė, atvėrė Vladimirui Algirdaičiui kelią atgal į Kijevą. Tačiau įvykiai susiklostė kitaip. Po Skirgailos mirties Vytautas išsiuntė į Kijevą savo ištikimą šalininką – kunigaikštį Joną Alšėniškį. Jo palikuonys valdė Kijevą iki 1430 m. vidurio; iš tikrųjų šiuo laikotarpiu jų valdžia tapo paveldima ir susiformavo lietuvių kilmės Kijevo dinastija.
Tačiau atėjus į valdžią Kazimierui Jogailaičiui, čia įsitvirtino Vladimiro Algirdaičio vyresnysis sūnus Odelka (Aleksandras). Jis buvo vedęs Maskvos Didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I dukterį Anastaziją ir turėjo sūnus Simoną ir Mykolą. Odelka valdė beveik 15 metų – iki 1455 m. Deja, šis laikotarpis labai mažai aprašomas šaltiniuose, todėl neturime duomenų, kad galėtume jį bent kiek išsamiau apibūdinti. Pasakysime tik tiek, kad pirmaisiais Odelkos valdymo metais įvyko metropolito Izidoriaus vizitas į Kijevą; metropolitas žinomas pirmiausia kaip dalyvavęs Florencijos sinode, kuriame buvo sudaryta Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių unija (1439).
Sinode Izidorius, atstovaudamas tuo metu bendrai Kijevo ir Visos Rusios metropolijai, kartu su kitais aukščiausiais Stačiatikių bažnyčios hierarchais pripažino katalikų dogmas dėl Romos popiežiaus viršenybės, skaistyklos ir kt. ir buvo įšventintas į kardinolus. Grįždamas iš Italijos į Maskvą, 1441 m. pradžioje jis aplankė Kijevą, kur kunigaikštis Odelka, nesigilindamas į tai, kokiu pagrindu „susivienyta su lotyniškąja bažnyčia“, patvirtino Izidoriaus teises į metropolito valdas. Todėl reikėtų pripažinti tendencinga XVII a. žinią, jog „Izidorius, Kijevo metropolitas, atėjo kardinolo drabužiu į Kijevą ir buvo iš ten išvarytas“. Netgi XV-XVI a. sandūroje Izidoriaus vardas minimas Kijevo Pečorų vienuolyno paminėjimų knygoje – ir tik vėliau šis įrašas buvo sunaikintas.