Baltų Atlantida

    Kijevo Pečorų vienuolynas, minimas jo sūnaus Andriaus testamente, 1446 m. jis ,,buvo atvažiavęs į Kijevą su savo žmona ir savo vaikučiais ir buvo Švenčiausiosios Dievo Motinos namuose, ir nusilenkė jos šventam atvaizdui ir šventiems tėvams Antonijui ir Teodosijui, ir kitiems šventiems Pečorų tėvams, ir nusilenkė karstui tėvo savo, kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio, ir dėdžių savo karstams, ir visų šventų vienuolių karstams olose. Ir pamąstė savo širdyje: „Kiek čia karstų, ir visi jie gyveno šiame pasaulyje, ir visi išėjo pas Dievą“. Ir pagalvojo: „Pamažu ir mums teks ten eiti, kur tėvai ir broliai mūsų“.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

  Šiai testamento įžangai negalima nepripažinti tam tikrų literatūrinių privalumų, į kuriuos atkreipė dėmesį Mychailo Hruševskis, apie testamento paprastumą jis taip rašė: „Tai paprastumas ne grubios nemiklios rankos, o subtilios plunksnos, aiškia forma perteikusius paprastus ir nesudėtingus kunigaikščio svarstymus, nė vienas netinkamas žodis, nė viena nereikalinga smulkmena nepažeidžia melancholiškų kunigaikščio šeimos apmąstymų olos prieblandoje“.

Testamento įžanga taip pat liudija, kad Pečorų vienuolyno teritorijoje, be Vladimiro, buvo palaidoti ir kiti kunigaikščiai Algirdaičiai: tikrai žinoma, kad vienas iš jų – Vladimiro suvestinis brolis Skirgaila, kurio valdymą Kijeve nutraukė netikėta mirtis (1394 m. gruodžio 24 d.).
Skirgaila, krikštytas pagal stačiatikių apeigas ir „per šventą krikštą pavadintas Jonu“, Pečorų vienuolyno paminėjimų knygoje įrašytas šalia „didžiojo kunigaikščio Vladimiro (Algirdaičio) Kijeviškio“, nors visai gali būti, kad būtent jis pridėjo ranką prie savo jaunesniojo brolio mirties, kaip keršto įrankį panaudojęs metropolito vietininką. Nereikėtų pamiršti, kad Vladimiras klerikaliniuose sluoksniuose buvo autoritetingas asmuo ir aktyviai dalyvavo Bažnyčios reikaluose. Žinoma, kad per vadinamąjį „maištą metropolijoje“ Vladimiras Algirdaitis, neabejodamas savo sprendžiamojo balso teise dėl metropolito sosto pakeitimo, pasodino į kalėjimą tik tą Konstantinopolyje įšventintą metropolitą Dionisiją. Jis buvo apkaltintas, esą „ėjo i metropolitą be mūsų leidimo“. Dionisijas liko „kalėjime iki mirties“, kurią metraščiai mini apie 1385 m.: „[...] numirė Kijeve arkivyskupas Dionisijas, įšventintas metropolitu Rusijoje, ir palaidotas Kijevo didžiojo Antonijaus oloje, ir kūnas jo ir iki šiol sveikas ir netrūnus“.

Skirgailos žūtis, atrodė, atvėrė Vladimirui Algirdaičiui kelią atgal į Kijevą. Tačiau įvykiai susiklostė kitaip. Po Skirgailos mirties Vytautas išsiuntė į Kijevą savo ištikimą šalininką – kunigaikštį Joną Alšėniškį. Jo palikuonys valdė Kijevą iki 1430 m. vidurio; iš tikrųjų šiuo laikotarpiu jų valdžia tapo paveldima ir susiformavo lietuvių kilmės Kijevo dinastija.

Tačiau atėjus į valdžią Kazimierui Jogailaičiui, čia įsitvirtino Vladimiro Algirdaičio vyresnysis sūnus Odelka (Aleksandras). Jis buvo vedęs Maskvos Didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I dukterį Anastaziją ir turėjo sūnus Simoną ir Mykolą. Odelka valdė beveik 15 metų – iki 1455 m. Deja, šis laikotarpis labai mažai aprašomas šaltiniuose, todėl neturime duomenų, kad galėtume jį bent kiek išsamiau apibūdinti. Pasakysime tik tiek, kad pirmaisiais Odelkos valdymo metais įvyko metropolito Izidoriaus vizitas į Kijevą; metropolitas žinomas pirmiausia kaip dalyvavęs Florencijos sinode, kuriame buvo sudaryta Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių unija (1439).

Sinode Izidorius, atstovaudamas tuo metu bendrai Kijevo ir Visos Rusios metropolijai, kartu su kitais aukščiausiais Stačiatikių bažnyčios hierarchais pripažino katalikų dogmas dėl Romos popiežiaus viršenybės, skaistyklos ir kt. ir buvo įšventintas į kardinolus. Grįždamas iš Italijos į Maskvą, 1441 m. pradžioje jis aplankė Kijevą, kur kunigaikštis Odelka, nesigilindamas į tai, kokiu pagrindu „susivienyta su lotyniškąja bažnyčia“, patvirtino Izidoriaus teises į metropolito valdas. Todėl reikėtų pripažinti tendencinga XVII a. žinią, jog „Izidorius, Kijevo metropolitas, atėjo kardinolo drabužiu į Kijevą ir buvo iš ten išvarytas“. Netgi XV-XVI a. sandūroje Izidoriaus vardas minimas Kijevo Pečorų vienuolyno paminėjimų knygoje – ir tik vėliau šis įrašas buvo sunaikintas.