Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 70 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6110960

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 11 laida PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Ketvirtadienis, 23 Vasaris 2012 23:34

    Kijevo Pečorų vienuolynas, minimas jo sūnaus Andriaus testamente, 1446 m. jis ,,buvo atvažiavęs į Kijevą su savo žmona ir savo vaikučiais ir buvo Švenčiausiosios Dievo Motinos namuose, ir nusilenkė jos šventam atvaizdui ir šventiems tėvams Antonijui ir Teodosijui, ir kitiems šventiems Pečorų tėvams, ir nusilenkė karstui tėvo savo, kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio, ir dėdžių savo karstams, ir visų šventų vienuolių karstams olose. Ir pamąstė savo širdyje: „Kiek čia karstų, ir visi jie gyveno šiame pasaulyje, ir visi išėjo pas Dievą“. Ir pagalvojo: „Pamažu ir mums teks ten eiti, kur tėvai ir broliai mūsų“.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


  Šiai testamento įžangai negalima nepripažinti tam tikrų literatūrinių privalumų, į kuriuos atkreipė dėmesį Mychailo Hruševskis, apie testamento paprastumą jis taip rašė: „Tai paprastumas ne grubios nemiklios rankos, o subtilios plunksnos, aiškia forma perteikusius paprastus ir nesudėtingus kunigaikščio svarstymus, nė vienas netinkamas žodis, nė viena nereikalinga smulkmena nepažeidžia melancholiškų kunigaikščio šeimos apmąstymų olos prieblandoje“.


Testamento įžanga taip pat liudija, kad Pečorų vienuolyno teritorijoje, be Vladimiro, buvo palaidoti ir kiti kunigaikščiai Algirdaičiai: tikrai žinoma, kad vienas iš jų – Vladimiro suvestinis brolis Skirgaila, kurio valdymą Kijeve nutraukė netikėta mirtis (1394 m. gruodžio 24 d.).
Skirgaila, krikštytas pagal stačiatikių apeigas ir „per šventą krikštą pavadintas Jonu“, Pečorų vienuolyno paminėjimų knygoje įrašytas šalia „didžiojo kunigaikščio Vladimiro (Algirdaičio) Kijeviškio“, nors visai gali būti, kad būtent jis pridėjo ranką prie savo jaunesniojo brolio mirties, kaip keršto įrankį panaudojęs metropolito vietininką. Nereikėtų pamiršti, kad Vladimiras klerikaliniuose sluoksniuose buvo autoritetingas asmuo ir aktyviai dalyvavo Bažnyčios reikaluose. Žinoma, kad per vadinamąjį „maištą metropolijoje“ Vladimiras Algirdaitis, neabejodamas savo sprendžiamojo balso teise dėl metropolito sosto pakeitimo, pasodino į kalėjimą tik tą Konstantinopolyje įšventintą metropolitą Dionisiją. Jis buvo apkaltintas, esą „ėjo i metropolitą be mūsų leidimo“. Dionisijas liko „kalėjime iki mirties“, kurią metraščiai mini apie 1385 m.: „[...] numirė Kijeve arkivyskupas Dionisijas, įšventintas metropolitu Rusijoje, ir palaidotas Kijevo didžiojo Antonijaus oloje, ir kūnas jo ir iki šiol sveikas ir netrūnus“.


Skirgailos žūtis, atrodė, atvėrė Vladimirui Algirdaičiui kelią atgal į Kijevą. Tačiau įvykiai susiklostė kitaip. Po Skirgailos mirties Vytautas išsiuntė į Kijevą savo ištikimą šalininką – kunigaikštį Joną Alšėniškį. Jo palikuonys valdė Kijevą iki 1430 m. vidurio; iš tikrųjų šiuo laikotarpiu jų valdžia tapo paveldima ir susiformavo lietuvių kilmės Kijevo dinastija.


Tačiau atėjus į valdžią Kazimierui Jogailaičiui, čia įsitvirtino Vladimiro Algirdaičio vyresnysis sūnus Odelka (Aleksandras). Jis buvo vedęs Maskvos Didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I dukterį Anastaziją ir turėjo sūnus Simoną ir Mykolą. Odelka valdė beveik 15 metų – iki 1455 m. Deja, šis laikotarpis labai mažai aprašomas šaltiniuose, todėl neturime duomenų, kad galėtume jį bent kiek išsamiau apibūdinti. Pasakysime tik tiek, kad pirmaisiais Odelkos valdymo metais įvyko metropolito Izidoriaus vizitas į Kijevą; metropolitas žinomas pirmiausia kaip dalyvavęs Florencijos sinode, kuriame buvo sudaryta Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių unija (1439).


Sinode Izidorius, atstovaudamas tuo metu bendrai Kijevo ir Visos Rusios metropolijai, kartu su kitais aukščiausiais Stačiatikių bažnyčios hierarchais pripažino katalikų dogmas dėl Romos popiežiaus viršenybės, skaistyklos ir kt. ir buvo įšventintas į kardinolus. Grįždamas iš Italijos į Maskvą, 1441 m. pradžioje jis aplankė Kijevą, kur kunigaikštis Odelka, nesigilindamas į tai, kokiu pagrindu „susivienyta su lotyniškąja bažnyčia“, patvirtino Izidoriaus teises į metropolito valdas. Todėl reikėtų pripažinti tendencinga XVII a. žinią, jog „Izidorius, Kijevo metropolitas, atėjo kardinolo drabužiu į Kijevą ir buvo iš ten išvarytas“. Netgi XV-XVI a. sandūroje Izidoriaus vardas minimas Kijevo Pečorų vienuolyno paminėjimų knygoje – ir tik vėliau šis įrašas buvo sunaikintas.

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: