Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

VšĮ Baltų Atlantida

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ar reikia daugiau pozityvių laidų televizijoje?
 

Dabar tinkle

Mes turime 35 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 6212128

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Jotvingių tragedija PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 31 kovas 2009 13:15

Jotvingių gentys susikūrė I tūkst. prieš Kristų pabaigoje - I-II a po Kristaus, susiliejus vakarų baltų pilkapių kultūros ir brūkšniuotos keramikos kultūros žmonėms. Jie turėjo daug bendro tiek su lietuvių, tiek su prūsų kultūra-vienos jotvingių gentys buvo artimesnės prūsams, kitos-lietuviams.Tragiškas likimas ištiko jotvingius. Jie 1283 m. buvo sunaikinti kryžiuočių.

Neapgyvendintas ar mažai apgyvendintas kraštas nugrimzdo į užmarštį .Istoriniuose dokumentuose jotvingių vardas pirmą kartą paminėtas 945.Jotvingių kalba buvusi labai artima prūsų kalbai. Jotvingių kalba išnyko 16a. pabaigoje ar net 17a. pradžioje.

 

 


Gyveno Jotvoje (dabar –Lenkijos Palenkės vaivadija, dalis Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinė Dzūkijos dalis). Jotvingių vardas, Būgos nuomone, kilęs iš šalies vardo *Jotva, o šis - iš atitinkamo upėvardžio.Netekę gimtosios kalbos, jotvingiai, matyt, dar jautė tam tikrą savitumą. 1857 vykusiame gyventojų surašyme >30 000 žmonių iš prietinės Gardino gubernijos užsirašė, jog jie esą jotvingiai.

Kalbininkams sensacija buvo 1984 Zigmo Zinkevičiaus] paskelbtas vienoje knygoje rastas rankraštinis žodynėlis ,,Pagonių šnektos iš Narevo" kuriame, galimas daiktas, yra užfiksuoti jotvingių, o gal kartu ir lietuvių, anuomet Narevo pakrantėse vartotos kalbos žodžiai. Jotvingių-sūduvių arealas - pietinė Užnemunė ir dešinysis Nemuno krantas tarp Merkio pietuose ir Strėvos šiaurėje bei Aukštadvario apylinkių šiaurės rytuose.

Maždaug VII a. jotvingiai skilo - atsirado trys grupės: sūduviai, dainaviai, poleksėnai.
Kryžiuočių ordinui užėmus šias žemes, XIII- XIV a. jotvingiai išnyko - dalį išnaikino kryžiuočiai, kiti pasitraukė į Lietuvą ir asimiliavosi.

Jotvingių būta nedaug, maždaug tiek, kiek šiandien gyvena gyventojų Suvalkuose ar Marijampolėje, bet dėl vadų sumanumo, karžygių narsumo, kovos strategijos išsilaikė čia jie per 1000 metų. XIII a kunigaikštyis Skomantas bandė suvienyti jotvingių gentis, bet jotvingių tautai ir valstybei nebuvo lemta susikurti, sutrukdė vokiečių ordino įsiveržimas. XIII a. metai jotvingiams buvo lemtingi. Kryžiuočių ordinas, numalšinęs prūsų sukilimą, pradėjo aršius žygius prieš jotvius. Prasidėjo vadinamasis ketverių metų karas. Jotvingiai šį kartą tinkamai neįvertino grėsmės, buvo paskendę tarpusavio vaiduose, nesugebėjo, kaip praeityje daug kartų būdavę, susivienyti ir kartu prieš galingą priešą stoti, kuris buvo nepalyginamai stipresnis, kuris gudriai kiekvieną jotvingių pilį atskirai puldavo. Sunku šiandien spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Be abejo, daug jotvingių žuvo kovose su kryžiuočiais, bet jie masiškai nenusižudė, kaip kartais teigia kai kurie lenkų pseudoistorikai. Tikriausiai daug jotvingių buvo iškelta į Sambiją (ypač daug iš Šiurpilio). Galbūt kartu su jais nukeliavo prie Baltijos jūros legenda apie Eglę, žalčių karalienę. Prie Šiurpilio piliakalnio yra raudonas Egluvos ežeras, raudonas ne nuo Žilvino kraujo, o nuo geležies rūdos. Taigi raudonos kraujo putos įvaizdis galėjęs būti raudono ežero vandens paaiškinimas. Karo su kryžiuočiais metu daug jotvingių (moterys, vaikai, seneliai) pasislėpė miškų dykrose, neprieinamose ežerų salose. Jie, pavojui dingus, sugrįžo į savo gyvenvietes, bet jų civilizacija buvo sunaikinta, o genties stuburkaulis sulaužytas. Jotvingių likučiai buvo pasmerkti gyventi baimėje, be karžygių, be vadų, be kunigaikščių, amžinai slapstytis. Jie minimi LDK kronikose, kur rašoma apie Vytauto Didžiojo keliones, medžiokles, kai Vytautas Didysis, gyvendamas Vygrių ežero saloje, aptikdavo keistus barzdočius, kurie kalbėjo panašia į lietuvių kalba. Pirmieji šių žemių kolonizatoriai apsigyveno šalia jotvingių, perėmė jų kultūrinį ir istorinį etosą, jotvingiškus vandenvardžius ir vietovardžius.


Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrituose ar pailguose pilkapiuose, kurių sampilai apjuosti akmenų vainiku, akmenimis dažnai apdėta ir dalis sampilo. IV—V a. mirusieji dar laidoti nedeginti, galvomis į šiaurę ar šiaurės vakarus, apdėti akmenimis. Lygiagrečiai ėmė plisti deginimo paprotys, visiškai įsigalėjęs nuo V a. Sudeginti palaikai buvo užkasami taip pat pailgose duobėse, dažnai orientuotose ta kryptimi kaip ir griautiniai kapai. Įkapės neįvairios. Vyrui į kapą dėti ginklai: ietis, skydas, peilis, kartais kirvis ar kalavijas, pentinai. Drabužiai susegti tiktai viena, dažnai geležine, sege. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų: antkaklės, būdingos rankogalinės apyrankės, lankinės segės. Retkarčiais kapuose pasitaiko nedidelių puodelių. Jotvingiai mylėjo akmenis, manė, kad juose užsklęsta protėvių dvasia. Iki mūsų dienų šiame krašte daug išlikę akmenų, piliakalnių, legendų. Iškasama to meto buities daiktų, karo įrankių.
Gal mes, šio krašto gyventojai, esame taip iš tiesų niekur nedingusių jotvingių palikuonys?

LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: